Pastaruoju laiku spauda springsta nuo kritinių straipsnių, skalbiančių valdančiųjų kailius. Juos beskaitant, imi ir pats springti. Mąstau - kodėl? Juk, regis, dabartinės Vyriausybės veiksmams nepritariu ir aš pati, kaip apskritai - lietuviškiems dešiniesiems. Turėčiau pritariamai linkčioti žodis žodin tam, kas rašoma. Bet neįgaliu. Mintimis ieškau vidinio nepatiklumo priežasties. Ją randu kaip trūkstamą grandį visame šiame žiniasklaidos, buvusios ir esamos valdžių bei stambaus kapitalo virtualių batalijų lauke. Visi oratoriai. Visi profesionalūs puolėjai savuose apkasuose. Visi kovoja po skirtingų spalvų vėliavomis, bet su tuo pačiu šūkiu - „paprasto žmogaus gerovės vardan“, ir visi paprastą žmogų iš esmės pamiršta. Pasigendu kreipimosi į patį žmogų, vartotoją, skaitytoją, pilietį.
Sutinku su apžvalgininkais, taikliai pastebinčiais, jog buvę valdžioje kairieji – tikri propagandos meistrai. Jie išties puikiai įvaldė meną manipuliuoti žmonių psichologine silpnybe – poreikiu girdėti gražesnio rytojaus retoriką. Taip pat sutinku, jog šį gebėjimą kairieji dažnai sėkmingai naudojo ir naudoja ne patiems tyriausiems tikslams - pasipelnyti tautos sąskaita bei įsitvirtinti valdžioje. Jų valdymo laikų padarinius tauta patyrė ir iki šiol jaučia savo kailiu.
Žvelgiant į šiandieninę dešiniųjų desperaciją, suvoki, jog šie susimovė dvigubai. Deja, nei retorikos, nei dialogo meno su tauta jie niekada negebėjo įvaldyti. Rūstus krizinės realybės deklaravimas, turėjęs tapti kvietimu suprasti ir susikaupti, išvirto į nevaldomą visuotinę psichozę ir baigėsi tragikomišku surogatiniu „dialogu su visuomene“. Be pačios visuomenės. Visuomenė tuo metu dirbo, kad galėtų susimokėti naujai užgriuvusius mokesčius.
Geriausiu atveju - dešinieji išstena monologą. Apie praėjusios valdžios kaltę dėl visų įmanomų šiandieninių negandų. Didūs jų tikslai gelbėti neva bankrutuojančią tėvynę - taip pat kelia didelių abejonių. Užtenka pažvelgti į politinių partnerių pasirinkimą Seime bei vis naujus priedų skyrimus palankiesiems, arba finansinį susidorojimą su tais, kuriems jie nepakantūs. Į šią kategoriją beje patenka ir žiniasklaida, ir mokslas, ir visi kiti pavojų keliantys priešiškai nusiteikę socialiniai vienetai.
Dešiniųjų valdymo laikų padarinius tauta kažkada taip pat jau yra patyrusi. O šiandien turi dar vieną brangiai kainuojančią progą įsitikinti tuo „valstybišku mąstymu ir rūpesčiu šalies ateitimi“.
Vertinant žiniasklaidą, bent jau tą, kuri turi didžiausią prieinamumą ir lankomumą visuomenėje, vėlei susidaro įspūdis, jog nepriklausomo žodžio laisvė baigiasi ten, kur paliečiami jos galios interesai. Deja, ne paslaptis, jog dauguma mūsų didžiųjų informacijos sklaidos priemonių yra to paties minėto stambaus kapitalo supirkta ir valdoma.
„Žodžio laisvė“ šiandien dažnai pasireiškia beatodairišku dabartinės daugumos pliekimu ir pasišaipymais, abejotinomis apklausomis ir tuščiaviduriais išvedžiojimais, skirtais iš esmės kautynėms už savo interesą dominuoti. Tuo tarpu piliečio, visuomenės interesas - lieka už eterio ribų, geriausiu atveju - gali jį pamatyti apgailėtinu pavidalu su savimi pasikalbančiu komentarų skiltyje...
Patekome tarsi į užburtą ratą, kuriame galios ir grobio interesai į vieną mazgą yra supynę valdžią, žiniasklaidos priemones ir kapitalo monopolijas. Peršasi mintis, jog geriausiai šio mazgo siūlo galą turbūt gali rasti ir timptelti tie, kurie yra likę už jo ribų. Tie patys įkaitais paversti žmonės ir ta likusi žiniasklaidos, inteligentijos dalis, kuri tebėra ištikima tikrajam nepriklausomo žodžio laivės pašaukimui.
Pastarieji šiandien neša didžiulę atsakomybę ir turi itin sudėtingą užduotį sąmoninti visuomenę bei įkvėpti jai sveiko pasitikėjimo savo galia keisti esamą situaciją. Tuo tarpu piliečiai turi gerą progą pasirinkti artėjančiuose rinkimuose: ir Prezidento, ir Europos Parlamento. Turi konstitucinę teisę parodyti savo sprendimą dėl buvusiųjų ir esančiųjų valdžioje.
Progą turime visi. Ir ne tik išreikšti protestą: nebalsuojant arba balsuojant už piktdžiugiškus juokdarius. Turime ir pareigą - suteikti pasitikėjimo kreditą bei galimybę valdyti ir kurti valstybės ateitį naujos kartos žmonėms. Tokiems, kuriems reikia mokslo, kultūros, pažangių ir naujausius mokslo laimėjimus naudojančių verslo šakų, tiems kuriems reikia juos apsaugoti galinčios ir galimybes augti suteikiančios tėvynės.
