Istorija prasideda nuo ne visai senos, šių metų, rudens dienos. Eilini kartą, važiuodama autobusu namo, stebėjau bendrakeleivių veidus, bandydama įspėti, ko gi jie tokie niūrūs, kokie rūpesčiai galimai juos slegia. Ir tik įvažiavus į gyvenamuosius rajonus, sustojus vienoje iš stotelių, visų dėmesį patraukė ant priešais esančio daugiabučio sienos, didelėmis ryškiomis raidėmis parašytas užrašas: „Kiek tavo butas turi kvadratų?/ Nejaugi tavo akys, toliau jų nemato? Atsimerk“.
Vieni kartu su manimi susimąstė apie teksto reikšmę, kiti garsiai samprotavo reikšdami nepasitenkinimą vandalais, kurie teršia miestą, gadina savivaldybės turtą ir nesugeba suprasti savo poelgių destruktyvumo. Dalinai sutinku su tokia nuomone, nes ir man nepatinka kai daugiabučių sienos ar miesto kultūriniai paminklai ir vietos, būna nuterliotos vadinamaisiais tagais (t.y. pseudonimas, „parašas“) ar kitomis terlionėmis. Bet šioj vietoj aš darau išlygą. Darau išlyga, dėl teksto turinio.
Visų pirmą nuliūdino tai, kad dauguma iškarto atmetė tekstą, dėl formos, kuria jis pateiktas. Kai šiandien esti informacijos tiek daug, žmonės nebemoka jos atsirinkti, pasiklysta tarp faktų interpretavimų ir naujų versijų margumo, o toks pateikimo būdas automatiškai nurašomas prie vandalizmo atvejo, nebesigilinant į jo informacinį tekstą. Manau tik mažuma kartu su manim padarė tą išlygą.
Kelios eilutės iš lėto įkyriai sukosi galvoje. Pasidarė smalsu, ar autorius reikėtų priskirti prie besivaikančių populiarumo? Juk šiandien visi nori būti tokie prasmingi, išmintingi, būti suprantančiais ir žinančiais geriausiai apie visus ir viską... O ir viešojoje erdvėje nuolat matome, kaip įvairaus plauko veikėjai, žeria giliaprasmius žodžius, bet įsižiūrėjus pastebi, kad pastarųjų akys tuščios ir pasidaro akivaizdu, kad patys nesupranta ar net nesivargina gilintis į tariamų žodžių turinį, todėl tai ir nepasiekia adresato, nesukelia jausmų ir minčių audros, apmąstymų... O gal tie, vadinami vandalai, nesivaiko populiarumo ir net gi labai supranta, tai ką norį pasakyti, tai kokią žinutę mums siunčia?
Įsisukusi didžioji krizė Lietuvoje, apima netik finansinę pusę, ji kėsinasi į daug daugiau: į bendražmogiškus dalykus. Juk krizė – tai ekonominis sunkmetis, kuris turėtų skatinti grįžti prie vertybinių dalykų, nuo tuštybės, kurią išpūtė pinigų kultas. Juk kol turim šeimas, draugus, sveikatą, jokios krizės negali persiskverbti per tokį vertybinį šarvą. Tačiau Lietuvoje lyg ir viskas vyksta atvirkščiai: dar labiau didėja atskirtis tarp žmonių.
Viešojoje erdvėje ar net iš bendrakeleivio viešajame autotransporte tik ir girdime: kaip kiekvienam blogai gyventi, kaip juos stipriai palietė krizė, kaip sugriovė ateities planus ir vis minimas solidarumas, kurio turi kiekvienas į valias, bet tik ne kiti. Tačiau jų minimas solidarumas, paskęsta tarp individualių rūpesčių, praranda savo prasmę, praranda savo svorį. Nes kol visi gaili tik savęs, nesusimąstydami, kad kaimynui dar blogiau, tol dar kiekvienas už save, o čia solidarumo nėra ir negali būti. Užtenka užsukti į prekybos ir pramogų sostinę Akropolį, rodos jokie krizės dėsniai ten negalioja: apstu žmonių, medžiojančių nuolaidas parduotuvėse, kavinės pilnos lankytojų, rodos niekad nenutyla gyvo bruzdesio garsai... Todėl drįstu teigti, kad tikrąją krizę visais penkiais pojūčiais, jaučia tik tie, kurie prarado darbą ir nuolatines pajamas, o ne tie, kurie, sakysime, vietoj įprastų 4 bokalų alaus, nusipirks tik 3, ir pan.
Todėl tik tada, kai nustosime rėkė kaip mums blogai ir pamatysime aplinkui esantį, kuriam nepalyginami blogiau, ir kai šauksime už jį, tada mes busime solidarūs, tada solidarumas atitiks savo koncepciją ir atliks savo prigimtinę funkciją. Tikslingai kartą A. Maldeikienė pasakė: „solidarumas prasideda ten: kai motinos mato tas motinas, kurios yra bedarbės ir negaus jokių motinystės išmokų“. O dabar tai tik beformis žodis, leidžiantis mums patiems pasijusti geriau (ar ne tai kviečiama atsimerkus pamatyti?).
Grįžtant prie anų žodžių, paradoksalu ir tai, kad visa tai kyla iš tų žmonių, kurie visuomenėje dažniausiai būna nurašyti ir kitaip eliminuoti iš konstruktyvaus visuomenės konteksto, vadinamos subkultūros. Tačiau, manau, laikas pripažinti, kad visuomenė pati užsnūdo ant savo susikurtų nuostatų, gyvena tarsi tarp tų buto sienų: už kurių daugiau nieko nematoma, nieko negirdima, nes tai nepaliečia tavęs asmeniškai. O štai tos subkultūros, kurios demonizuojamos ir siejamos su normų išsigimimu, mato daug daugiau, jaučia daug daugiau ir nebijo tai pasakyti, nes nėra suvaržyti stereotipų, normų, nuostatų; jie neturi tų sienų, jie neapsistato savęs tomis sienomis...
Todėl išmokime atskirti pelus nuo grūdų ir priimkim žinią, kuri nepaisant savo nepriimtinos pateikimo formos yra daug vertingesnė ir natūralesnė. Tos kelios eilutės tarsi prabyla M.Mažvydo žodžiais: „Broliai seserys,/ imkit mane ir skaitykit/ Ir tatai skaitydami permanykit./“
Uždažyti sieną kainuos kiek 30, 40 lt? Apsiimu tai apmokėti, nes jei šie žodžiai privers nors vieną žmogų atsimerkti ir suprasti jųjų prasmę, tai bus neįkainojama, nes kiekvienas toks - jungiasi prie gyvos grandinės, kursiančios geresnį rytojų. Utopiška? Bet ar tikrai?
Indrė Nazarenko
