Artėja partijoms atsakingas momentas – savivaldybių rinkimai. Kalbiname Tėvynės sąjungos Savivaldybių rinkimų programos rengimo grupės vadovą, Seimo narį, buvusį Utenos merą Edmundą Pupinį, prašydami išsakyti savo nuomonę apie savivaldos problemas.
Pirmiausia reikia pasakyti, kad, žvelgiant į bendrą padėtį savivaldybėse, problemų yra įvairių ir padėtis savivaldybėse yra gana skirtinga. Vienose savivaldybėse neatidėliotinai spręstinos problemos dėl išaugusios gyventojams tiekiamos centralizuotos šilumos kainos, kitose labai aktuali problema – mokyklų renovacija, nes tuo buvo nepakankamai rūpintasi. Kai kurios savivaldybės savo investicijas nukreipia į gerai matomus, politiškai populiarius ir politinius dividendus labiau garantuojančius darbus, tokius kaip šaligatvių dangų keitimas, tačiau pernelyg apleidžia kitas, ne mažiau svarbias sferas, todėl kai kur nėra jokio įdirbio vystant infrastruktūrą, reikalingą verslo investicijoms pritraukti ar teikiant pagalbą smulkiajam verslui, skatinant jo plėtrą. Praktiškai daugumoje savivaldybių savieigai palikti savivaldos plėtros procesai, o rūpestis bendruomenių iniciatyvų palaikymu ir bendruomenių stiprinimu taip ir lieka tik priešrinkiminėse deklaracijose. Mūsų grupės tikslas nėra parengti detalią programą, tinkančią kiekvienai savivaldybei. Mes rengiame bendras tezes, kurios atspindėtų pagrindines Tėvynės sąjungos nuostatas ir neatidėliotinai savivaldoje spręstinas bendrąsias problemas.
Taigi, situacija, kaip matote, skirtinga, todėl konkrečias programas turės parengti mūsų kandidatai į savivaldybių tarybas kartu su sąrašų lyderiais, nes kaip tik jiems ir teks tas programas įgyvendinti. Programų kūrimo vietose procesas labai svarbus, nes į jį galima įtraukti daug žmonių. Kuo daugiau žmonių, ir ne būtinai tik kandidatų į savivaldybių tarybą ar Tėvynės sąjungos narių, bus įtraukta kuriant rinkiminę programą, tuo programa taps gyvybingesnė, tuo daugiau žmonių suvoks spręstinas problemas, ir, atsižvelgdami į išdiskutuotus prioritetus, galės dalyvauti jau įgyvendinant pačių išdiskutuotas nuostatas. Norime siekti, kad žmonės nesijaustų svetimi savivaldybėje, ir tai yra viena iš pagrindinių mūsų programos idėjų. Savivalda neturi būti vien kažkokių išrinktųjų, merų ar paskirtųjų administracijos vadovų, iš viršaus į apačią nuleidžiamų komandų vykdytojais, ji turi tapti bendru veikimu, leidžiančiu pačioms žmonių grupėms, bendruomenėms, jų lyderiams aktyviai veikti ir kartu su savivaldybių institucijomis spręsti iškylančias problemas. Manau, savivaldos procesai turėtų būti kuo mažiau biurokratizuoti, o konkretūs sprendimai dėl būtiniausių darbų turėtų būti priimami ne vien mero kabinete, o ir seniūnijose, prieš tai juos išdiskutavus bendruomenėse.
Šiuo metu tikros savivaldos savivaldybėse dar labai trūksta, mažai tariamasi su gyventojais, o tas tarimasis dažnai būna formalus. Dažnai netgi ir formalų tarimąsi, tą, kurio reikalauja įstatymai (tarkim, ,,tariantis“ su gyventojais dėl detalaus plano ar dėl kokio objekto statybos), stengiamasi atlikti taip, kad kuo mažiau žmonių apie tai sužinotų. Tik pamatai, kad jau dygsta griozdiškas pastatas sunkiai pravažiuojamoje gatvėje. Kai jis pradeda augti, žmonės pamato, kad jis ne vietoje, kyla triukšmas. Tai reiškia, kad valdžia informavo tik formaliai, spaudoje specialiai nepastebimoje vietoje įdėdama skelbimą. Formaliai, atrodo, viskas ir atlikta, ,,pasitarta“. Vis dėlto reikia prisiminti, kad nė viena valdžia nėra amžina, o sprendimus ji dažnai priima net ir ateinančioms kartoms. Pavyzdžiui, ir ne vietoje pastatytas pastatas stūksos šimtus metų ir trukdys gyventi daugeliui žmonių. Todėl ir sakome, kad į savivaldos procesą turi būti įtraukta kuo daugiau žmonių.
Kaimiškose savivaldybių seniūnijose tikrai būtų kur pasireikšti bendruomenėms, panaudoti jų iniciatyvą, tačiau ir ten jos iš savivaldos yra išstumtos. Ten apskritai jokios savivaldos nėra. Visas valdymas centralizuotas, lėšas skirsto savivaldybių administracija. Seniūnas – tik kažkoks vietininkas be jokios sprendimo teisės ir be lėšų. Todėl programoje siūlome būdų, kaip seniūną padaryti svarbiausiu bendruomenės veikėju. O toks jis bus tada, kai turės savo biudžetą, kai jis, pasitelkdamas bendruomenę ar bendruomenių tarybą, galės spręsti lėšų panaudojimą. Todėl programoje siūlome leisti seniūnams disponuoti tam tikru biudžetu, o kad seniūnas ne vienas priimtų sprendimus, bet į šį procesą būtų įtraukta kuo daugiau žmonių, sudaryti seniūnijų tarybas. Net ir esant dabartinei įstatyminei bazei galima tai padaryti.
Savaime suprantama, ne tik bendruomenės, bet ir visos visuomenės bei valstybės gerovė neįmanoma be deramo dėmesio sprendžiant elementarias problemas, kurios tiesiogiai lemia vieną iš svarbiausių konservatoriams prioritetų – šeimą. Žinia, šeimos gyvenimas tiesiogiai priklauso nuo to, kaip sėkmingai bus savivaldybėje organizuojamos ir tvarkomos švietimo, sveikatos apsaugos, saugios ir tvarkingos aplinkos užtikrinimo bei komunalinės paslaugos. Būtent šiose srityse, veikiant iniciatyviai ir išradingai, glaudžiai bendradarbiaujant su bendruomene, savivaldybėse galima daug pasiekti.
Manau, atrodytų net ir diskutuoti nereikia, tai turėtų būti savaime suprantamas dalykas, kad vienas iš pagrindinių savivaldybei valstybės deleguotų funkcijų yra rūpinimasis bendrojo lavinimo švietimo sistema. Mes negalime sakyti: jūs, vaikai, pakentėkit, mes sutvarkysim šaligatvius, o paskui, jei dar liks lėšų – atkreipsime dėmesį ir į jūsų ugdymo sistemą, nors, kaip ir minėjau, dažnai prioritetai nustatomi tokie, kurie geriausiai matomi ir politikams garantuoja daugiau rinkėjų balsų. Savivaldybės vadovui dažnai politiškai patogu parodyti suremontuotą šaligatvį, sutvarkytą vieną kitą kampelį, nudažytą namo fasadą, tačiau, mūsų supratimu, turėtų būti atvirkščiai. Pirmiausia lėšos turėtų būti skiriamos žmogui, sudarant jam sąlygas tobulėti, ruoštis gyvenimui, todėl tiesiog nesuprantama, kai mokyklų renovacija nustumiama net ne į antrąjį planą, ir tai nėra retas dalykas. Gerai, kad ši žiema nešalta, o juk dar pernai laikraščiai rašė, kad kai kur klasėse 12 laipsnių šilumos, vaikai sėdi su striukėmis. Ar tokiomis sąlygomis galima vykdyti mokymo procesą? Todėl mokyklų renovacija, manau, taps vienu iš svarbiausių Tėvynės sąjungos narių, tapusių merais, rūpesčių.
Taip pat nesuprantamas dalykas, kad dar dauguma savivaldybių nesugeba išspręsti tokios elementarios problemos, kaip nemokamas mokinių aprūpinimas mokymosi medžiaga. Moksleiviai, mokytojai iš savo kišenės vis dar privalo mokėti už mokymo medžiagos kopijavimą. Mokykloms labai ribojami limitai telefoniniams pokalbiams, todėl mokytojas, kad informuotų tėvus apie vaiko neatvykimą į mokyklą ar netinkamą elgesį, turi skambinti savo sąskaita. Mes savo programoje netgi siūlome į mokyklą specialiai priimti darbuotojus, kurie rūpintųsi tokiais dalykais, nes mokytojas mokykloje privalo užsiimti savo dalyko kokybišku dėstymu, o tarp pamokų dažnai lieka tiek laiko, kad tik spėjama pasikeisti dienyną. Iš namų išėjusio, bet mokykloje nepasirodžiusio vaiko niekas nepasigenda. O gal jis jau susidėjo su kokia nusikalstama grupe? Jeigu pirmą dieną tėvai sužinotų, kad vaikas neatėjo į mokyklą, tokių nelaimių neįvyktų. Mes čia nieko nauja neatradome, tai pasaulyje seniai funkcionuojantys dalykai, kuriuos mes norime įgyvendinti.
Dar vienas svarbus dalykas šeimoms, o ypač vaikams, – sveiką gyvenseną skatinanti infrastruktūra ir galimybės turiningai leisti laisvalaikį. Ar šiuo metu esančios sąlygos skatina sveiką gyvenseną? Sporto aikštelės dažnai aplūžusios, dviračių takų nėra, laisvalaikio leidimo problemos neišspręstos. Todėl, kai iškyla prioritetų klausimas: ar šaligatvis, kainuojantis 3 mln. litų, ar sporto aikštynų tvarkymas, manau, šiuos prioritetus taip pat turi sudėlioti patys žmonės, o ne tik vietvalda.
Savivaldybėse daug saugumo problemų. Mes nuo 1995 m. savo programose minėdavom ir buvome pradėję diegti tokias programas kaip „Saugi kaimynystė“, „Stabdyk nusikalstamumą“. Po to, kai mūsų įtaka savivaldybėse sumažėjo, galima pagalvoti, kad programos specialiai buvo „numarintos“, kadangi jas įgyvendinti pradėjome mes. Daugumoje savivaldybių viskas palikta savieigai, o policija konstatuoja, kad nėra ryšio ir bendradarbiavimo su visuomene. Vėlgi matyti, kad reikia specialių resursų, nes savaime tokie procesai nevyksta, juos reikia padėti organizuoti, nes mūsų visuomenėje iniciatyvos dar trūksta. Tas darbas turėtų būti koordinuojamas savivaldybėje. Išnaudodami žmonių aktyvumą ne tik mažintume nusikaltimų skaičių, bet ir sutaupytume lėšų, užsitikrintume saugesnį gyvenimą.
Dar viena problema, kuri ne mažės, o tik didės, todėl neatidėliotinai siūlome spręsti – tai daugiabučių namų renovacija. Ramybės čia negali būti, mes žinom, kad energetiniai resursai brangs, šilumos kainos didės ir atidėlioti namų renovaciją yra pragaištinga. Didesnių resursų turėtų skirti ir Vyriausybė, bet, kita vertus, ir dabar skiriamų resursų nėra kam įsisavinti. Bendrijos yra pernelyg silpnai organizuotos, joms trūksta ne tik lėšų, bet ir žinių. Šioje sferoje taip pat reikia aktyvesnių ir savivaldybės veiksmų. Todėl mes siūlome prie savivaldybių steigti konsultantų etatus, konsultantai padėtų rengti projektus, padėtų žmonėms organizuoti renovacijos darbus. Jeigu mes pinigus išleisime pro langus, jų neliks kitiems svarbiems dalykams, todėl reikia skubėti tvarkyti ir šią sritį, nes jau nemaža dalis savivaldybių pajuto, ką reiškia laiku neinvestuoti į šilumos ūkio tvarkymą.
Neturime nusigręžti ir nuo verslo. Savo programoje mes akcentuojame, kad verslui mažiausiai, ką galime padaryti, tai jau bent netrukdyti. Vis dar dažnai girdime, kad savivaldybių teikiamomis paslaugomis daug verslininkų nėra patenkinti. Verslininkai dažnai gaišta laiką dėl biurokratinių trukdžių, valstybės tarnautojai piktnaudžiauja pradelsdami terminus ir laiku nepriimdami reikiamų sprendimų, net nesuteikdami informacijos, kodėl taip atsitinka ir kt. Pastebėję tam tikrų nukrypimų nuo įstatymo turime griežtai vertinti, ypač valstybės tarnautojų darbą, gal net taikyti griežtas nuobaudas.
Ypač siūlome skatinti pradedančiuosius verslininkus. Manome, kad reikia kurti mechanizmus, sudarančius galimybę pradėti savo verslą. O verslo pradžios rizikos dalį turėtų perimti ir savivaldybė, pasitelkdama valstybės lėšas. Priešingu atveju ir šitoje srityje negalime tikėtis laukiamo žmonių aktyvumo. Šiuo metu žmogui, turinčiam iniciatyvą ir sugebėjimų, pradėti verslą yra sudėtinga. Jam reikia pradinio kapitalo, kurio bankas neskuba duoti be garanto, bet jauni žmonės juk nelabai ką turi užstatyti. Todėl manome, kad ir šiame procese turėtų dalyvauti savivalda. Ypač skatintini kaimo plėtros projektai, nes kaime dabar vystoma nemažai verslo, ypač turizmo sektoriuje. Ir čia savivaldybė neturėtų likti nuošalyje, kurdama mechanizmus, verslo paramos fondus, kad žmonės, pradėdami verslą, geromis sąlygomis galėtų pasiskolinti lėšų.
Įvardijau tik dalį problemų, kurioms mes savo programoje siūlome sprendimo būdus. Belieka laukti sėkmės rinkimuose ir, atsiraitojus rankoves, neatidėliotinai kibti į darbus.
E. Pupinis yra Seimo Tėvynės Sąjungos frakcijos narys
Parengė A. V. Škiudaitė
„Balsas.lt“ redakcija rubrikoje „Politikų tribūna“ publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
