Metų metus statybos darbus atidėlioję žmonės sukruto, bet patenkinti lieka ne visada. Sumažėję darbų įkainiai ir kritusios statybinių medžiagų kainos būstų savininkus skatina imtis neatidėliotinų darbų ir įgyvendinti seniai planuotą remontą ar projektą.
Prie ryžto prisideda ir nuolatinis politikų postringavimas apie lito stabilumą. Tad belieka susirasti gerus meistrus.
Santaupas – būsto remontui
Akmenės rajono Ventos miestelio gyventoja Ona K. pagaliau ryžosi pradėti būsto remontą.
„Aš, kaip senosios kartos lietuvė, niekada negyvenau šia diena. Iš algos, o vėliau ir iš pensijos kas mėnesį „nuvogdavau“ atitinkamą dalį pinigėlių ir kaupiau juos juodai dienai, gilesnei senatvei, kad bėdai prispyrus nereikėtų išmaldos laukti. Pasigirdus kalboms apie galimą ar negalimą lito devalvavimą ėmiau rimtai abejoti, ar nenuneš nelabasis visko, ką sutaupiau. O kai aną vakarą išgirdau profesorių iš Seimo kalbantį ta tema, sumojau, jog atidėlioti neverta. Patirties turime, be reikalo anie nešneka“, – motyvą aiškina Ona.
Buvo jau lapkričio vidurys, kai ji radiatorius susikrovė kieme. „Mano galva, laikas yra tikrai geras, nes tokiu metų laiku laisvesni būna geri statybininkai. Šiltuoju metų laiku juos samdo turtingesnieji. Bet kokių „gleizių šabašnikų“ gali bet kada rasti, bet geresnių meistrų reikia palaukti“, – aiškino Ona K.
Žiemą darbų įkainiai mažesni. O visus remonto darbus iš anksto numatyti sunkoka: pradedi remontuoti vieną, žiūrėk, kita bėda išlenda. Namo šeimininkė norėjo tik sienos apdailą pakeisti, o po lentelėmis supuvusius elektros laidus rado; vieną kanalizacijos vamzdį pajudino – ir kitus keisti prireikė.
Nuvylė firmos darbas
Tytuvėnuose, Kelmės r., gyvenanti F.J. jau nuo pavasario pradėjo dairytis meistrų, kurie išklotų kiemą
trinkelėmis. Jų sulaukė tik ant roje vasaros pusėje. Besisiūlančių buvo daug, bet moteris, vengdama atsitiktinių uždarbiautojų, buvo nusižiūrėjusi ofi cialią statybos darbų įmonę. Deja, ilgai lauktais darbininkais ji nusivylė.
Atvykę darbininkai buvo visiški vaikėzai. Į šeimininkės pastabas atsikirsdavo, kad savo darbą išmano ir
patarimų nenori. Nebūdama trinkelių klojimo specialistė, moteriškė per daug ir nesiginčijo. Tačiau yla iš maišo išlindo palijus – praėjus gerai savaitei, kai darbai buvo užbaigti ir už juos sumokėta.
„Grįžtu iš miestelio ir savo akimis patikėti negaliu: vanduo kieme it dubenyje stovi, namų slenksčio pasiekti negaliu. Dabar palijus kiemą galiu pereiti tik per lentas“, – skundžiasi moteris.
Kita bėda išryškėjo, kai atvažiavo kalvis pamatuoti būsimos tvoros. Paaiškėjo, kad tų pačių darbininkų sumūryti tvoros stulpeliai į visas puses siūbuoja vos stumtelėjus.
„Persigandusi puoliau skambinti įmonės vadovui, norėjau prisišaukti, kad savo broką taisytų, bet jis telefonu nebeatsiliepia“. Dabar moteris svarsto, ar nereikėtų brokdarių pamokyti teisme. Kita vertus, pasak jos, fi rma pati save jau nubaudė – vargu ar tame krašte savo paslaugas kam nors įsiūlys.
Daugėja aferistų
Nusprendusi pakeisti būsto langus, to paties rajono Liolių gyventoja M.T. per laikraštį susirado įmonę, kuri siūlė šiek tiek pigesnę prekę bei paslaugas nei kitur. Atvažiavę jauni dailūs vyrai viską išmatavo ir paėmė vieno lango vertės avansą. Pažadėjo po savaitės sugrįžti. Tačiau nesugrįžo nei po savaitės, nei po mėnesio. Ėmus domėtis, kur užgaišo, paaiškėjo, kad tokios įmonės apskritai nėra ir niekada nebuvo. Moteris susidūrė su aferistais.
Į panašią situaciją, kai sumokėjus avansą nesulaukiama nei prekių, nei paslaugos, yra patekę ir daugiau žmonių. Pasak teisininkų, šios srities aferistų sunkmečiu sparčiai daugėja. Patariama būti atsargesniems: prieš sumokant pinigus būtina įsitikinti, ar tikrai yra ir kuo užsiima tokia įmonė, ar paslaugas siūlantys darbuotojai yra būtent iš tos fi rmos ir pan. Skelbimas laikraštyje – joks dokumentas.
Teiraukitės rekomendacijų
Viename Žemaitijos miestelyje keturi vyrai, susibūrę į statybininkų brigadą, užsakymų turi daugiau nei pusmečiui į priekį. Darbų nesumažėjo net prieš žiemą. Vyrus užsakovai patys susiranda. Žmonės vienas iš kito sužino apie gabius, kruopščius, sąžiningus statybininkus ir būtent jų ieško. Pasak vieno jų, Jono, daug reikšmės turi ir tai, kad brigadoje yra visi pagrindiniai specialistai: apdailininkas, santechnikas, krosnius, elektrikas. Žmonės vertina netgi tai, kad visi keturi vyrai nerūko (apie alkoholį, tvirtina, negali būti nė kalbos). Gerą vardą turinti brigada aktyviai seka statybinių medžiagų naujoves, kad galėtų užsakovui patarti, ką iš gausybės prekių pasirinkti, o ką atmesti.
Pasišiukšlinęs darbo negausi
Statybininkas Dainius mano, kad sunkmetis išeis tik į naudą, nes atsisijos visi brokdariai. Pirmiausia tokia atranka turėtų įvykti provincijoje. Vieną kartą pasišiukšlinęs, kitą kartą ne tik savo gyvenvietėje, bet ir seniūnijoje darbo nebegausi. Per statybų bumą statybininku save laikė kiekvienas, gebantis vinį į sieną įkalti, ir už savo darbą pageidavo kone prezidento atlyginimo.
„Šiandien statybos darbų kainos smarkiai sumažėjo. Tarkime, iki krizės santechnikas už vieno radiatoriaus pakeitimą ėmė 80–90 litų, o dabar – 50. Už plytelių išklotą kvadratą mokėdavo iki 40 litų, o dabar – 20. Ir taip atitinkamai krito visi įkainiai“, – sakė Jonas. Pasak jo, šiandienos užsakovai žiūri ne tik į kainą, bet ir į darbų kokybę.
Statybininkų brigados vyrai pastebėjo dar vieną dėsningumą: jiems darbų visuomet padaugėja po pokalbių televizoriaus ekrane apie lito devalvaciją. Žmonės tai supranta kaip patarlę, jog ugnies be dūmų nebūna – jei jau šneka, tai ir iššnekės.
Specialistai be praktikos
Kelmės profesinio rengimo centras jau daugelį metų ruošia statybos specialistus. Kasmet išleidžia apie pusšimtį jaunų žmonių. Pasak centro direktoriaus pavaduotojo praktiniam mokymui Jono Valučio, apie trečdalį jų parengtų darbininkų išvažiuoja iš Lietuvos, apie penktadalį siekia aukštesnio mokslo, dalis ūkininkauja su tėvais ar savarankiškai, įgytas žinias pritaiko ūkyje. Yra ir tokių, kurie nueina į darbo biržą ar netgi ten nesikreipia. Tačiau paprastai tai nėra geriausi jų absolventai: „Trečiame kurse mūsų mokiniai atlieka praktiką statybų įmonėse, tada paprastai nemažai jų užverbuojami. Gerieji dar besimokydami žino, kur dirbs baigę mokslą. Labai gaila, kad didžioji dalis geriausiųjų išvažiuoja iš šalies, bet tokia jau valstybės politika.“
J.Valučiui malonu, kad kai kurie buvę šios mokymo įstaigos moksleiviai dirba pagal patentą. Ir pikta dėl „šabašnikų“, kurių skelbimų pilni laikraščiai. Šių žmonių niekas net nepaklausia, ar turi teisę jie užsiimti šia veikla, ar moka mokesčius. Kita vertus, ko norėti iš kitų, jei pačiam mokesčių inspektoriui „šabašnikai“ būstą remontuoja?
Kelmės darbo biržos skyriaus vedėjas Rimantas Motuzas statybininkų nelegalų paslaugomis naudotis
nepataria: „Aš nežinau, kokios reikėtų turėti drąsos, kad samdytum darbininką ne per fi rmą. O jei nelaimingas atsitikimas? O kaip išsireikalausi žalą už broką?
Nijolė Petrošiūtė
