Artėjant rinkimams vis dažniau girdime Vyriausybės valdančiosios koalicijos partijų, ypač socialdemokratų, pasigyrimus, kaip per visą šią Seimo kadenciją jie gerai dirbo, kaip rūpinosi atlyginimais ir pensijomis, kaip efektyviai įgyvendino socialiai jautrią ir kiekvienu paprastu žmogumi besirūpinančią socialinę politiką. Vis dažniau skelbiama statistika, kiek per paskutinius kelerius metus išaugo atlyginimai, pensijos, įvairios socialinės išmokos.
Ir jos tikrai išaugo. Negali ginčytis. Iš tiesų, po 1998-1999 m. Rusijos krizės, kuri skaudžiai palietė ir Lietuvos ekonomiką, po 2000-ųjų metų Lietuvos ekonomika atsigavo ir sparčiai augo. Per šį laiką, be abejo, augo ir atlyginimai bei pensijos.
Ekonomika vystėsi, žmonių gerovė - ne
Tačiau kyla klausimas - ar tikrai žmonių gyvenimas gerėjo tiek, kiek stiprėjo ekonomika? Į tokį klausimą negali atsakyti nagrinėdamas vien tik absoliučius išmokėtų vidutinių atlyginimų ar pensijų dydžius.
Norint atsakyti į klausimą, ar žmogaus gerovė augo tiek, kiek gerėjo (stiprėjo) ekonomika ir ar tos gerovės “nesuvalgė” augančios kainos, turi nagrinėti ne absoliučius atlyginimų ar pensijų dydžius, bet tai, ką tenka pavadinti “realia gerove”. Tokios “realios gerovės” kaitą gali nustatyti tik vertinant, kaip pamečiui skiriasi vidutinio atlyginimo (ar vidutinės pensijos) santykis su vienam gyventojui tenkančiu BVP kiekiu ir su kainų indeksu, kuris priklauso nuo ilgametės infliacijos.
Tokio santykio prasmė yra labai paprasta: apskaičiuodami vidutinio atlyginimo ir BVP, tenkančio vienam gyventojui santykį, nustatome, kokią dalį viso savo sukurto ekonomikos “pyrago” (BVP kiekio, tenkančio vienam gyventojui) žmogus gali susigrąžinti sau į “kišenę” per jam išmokamą atlyginimą. Taip apskaičiuojame asmens užsidirbtą gerovės “pyragėlį”.
Tačiau tokio “pyragėlio” vertė rinkoje gali mažėti, jeigu jo augimas atsilieka nuo infliacijos tempų. Taigi pamečiui vertindami ne absoliučius atlyginimų ar pensijų dydžius, o atlyginimų (ar pensijų) santykį su BVP kiekiu tenkančiu vienam gyventojui ir šio dydžio santykį su kainų indeksu, galime nustatyti, kaip keičiasi žmogaus “reali gerovė”. Kitaip sakant, tik tokiu būdu galime nustatyti, ar žmogaus gerovės augimo tempas atitinka šalių ekonomikos potencialo augimo ir kainų augimo tempus.
Nuo 2000 metų gyvename vis prasčiau
Taip vertindami žmogaus “realios gerovės” kitimą nuo pat 1997 metų, gauname labai charakteringus grafikus (1 pav., 2 pav.): pasirodo, kad tokia tiek dirbančiojo, tiek ir pensininko “reali gerovė” 1997-2000 metų laikotarpiu nepaisant Rusijos krizės išliko pastovi arba net ir augo, tuo tarpu nuo 2000 m. iki dabar, ji nuosekliai mažėjo ir šiandien sudaro tik 65-67 % tos “realios gerovės”, kurią žmogus turėjo 2000 metais. Tai reiškia, kad 2007 metais lyginant su 2000-aisiais dirbantysis ar pensininkas realiame gyvenime galėjo naudotis tik 30 % mažesne “realia gerove”, nei ta gerove, kurią jam turėjo sukurti auganti šalies ekonomika, kurios augimu niekada neužmiršta pasigirti socialdemokratų Vyriausybės.
Taigi bendra išvada yra tokia - valdant socialdemokratams šalies ekonomika augo, tačiau šis augimas aplenkė tiek dirbantįjį, tiek pensininką.
1 pav. Vidutinio darbo užmokesčio santykis su BVP kiekiu, tenkančiu vienam gyventojui ir kainų indeksu.
2 pav. Vidutinės sentavės pensijos santykis su BVP kiekiu, tenkančiu vienam gyventojui ir kainų indeksu.
Jeigu ekonomikos augimas nesukėlė žmonių “realios gerovės” augimo, kyla klausimas – kieno gerovę per šį laikotarpį kūrė auganti ekonomika?
Pažiūrėkime kaip per šį laikotarpį keitėsi įmonių pelnai. Pagal analogišką į darbuotojų ar pensininkų “realios gerovės” apskaičiavimo formulę, apskaičiavus “įmonių gerovę”, gauname visiškai priešingą kaitą (3 pav., 4 pav.). Per šį laikotarpį įmonių pelnų santykis su šalies bendru vidaus produktu ir kainų indeksu išaugo 6 kartus (3 pav.) . Dar įspūdingiau pasikeitė skirtumo tarp įmonių pelno prieš apmokestinimą ir nuostolio santykis su BVP ir kainų indeksu – kuris santykiniais dydžiais pasikeitė nuo (-25) sunkiais pokriziniais 2000-aisiais metais iki 160 praeitais 2007-ais metais (4 pav.).
3 pav. Įmonių pelno prieš apmokestinimą santykis su BVP ir su kainų indeksu.
4 pav. Skirtumo tarp įmonių pelno prieš apmokestinimą ir nuostolio santykis su BVP ir kainų indeksu.
Kitaip sakant, socialdemokratų valdymo metu nuo 2001 m. iki 2007 m., ekonomikai augant po 8-10 % per metus, dirbančiųjų ir pensininkų “santykinė gerove” augo mažiau nei augo ekonomika, ir žmonės per šį laikotarpį prarado apie 30 proc. savo darbu sukurtos šalies ekonominės gerovės, tuo tarpu “įmonių gerovė” augo žymiai spartesniais nei ekonomikos augimas tempais.
Iš čia galima rasti ir paprastą atsakymą į klausimą – kam gyvenosi gerai tuo metu, kai nuo 2001-ųjų metų Lietuvą valdė socialdemokratai.
