REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
39
Mindaugas Pakalnis (nuotr. BFL)

Vilniui kasmet pamažu plečiantis, architektai lipdo jo veidą, kurdami naujus pastatus ir rajonus. Tačiau ne visus Vilniaus kampelius gyventojai myli vienodai – esama vietų, kurios sulaukia kritikos rykščių už neapgalvotus sprendimus, užgriozdintas erdves ir infrastruktūros trūkumą. Tačiau Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis mano, kad dalį sostinės trūkumų pataisyti gali ir turi patys gyventojai.

39

Vilniui kasmet pamažu plečiantis, architektai lipdo jo veidą, kurdami naujus pastatus ir rajonus. Tačiau ne visus Vilniaus kampelius gyventojai myli vienodai – esama vietų, kurios sulaukia kritikos rykščių už neapgalvotus sprendimus, užgriozdintas erdves ir infrastruktūros trūkumą. Tačiau Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis mano, kad dalį sostinės trūkumų pataisyti gali ir turi patys gyventojai.

REKLAMA

Portalas tv3.lt kartu su M. Pakalniu aptarė opiausias Vilniaus mikrorajonų problemas ir šių problemų sprendimo būdus.

Perkūnkiemis – vienas iš tų Vilniaus rajonų, kurį galima laikyti subliuškusių vilčių pavyzdžiu. Vietiniai gyventojai rajonui negaili kritikos dėl neišvystytos infrastruktūros, perpildytų kiemų ir per tankiai greta pristatytų namų. Kas planuojant Perkūnkiemį nutiko ne taip?

Jis tapo blogo planavimo, per didelio tankio simboliu. Bet šiaip yra ten jaunų žmonių, kurie gyvena, džiaugiasi ir sako, kad į nieką nekeistų. Yra visaip.

REKLAMA
REKLAMA

Kas atsitiko? Toje vietoje buvo grąžinta žemė savininkams, grąžinti žemės ūkio sklypai ir padarytas detalusis planas, patvirtintas 2004 metais. Į jį sudėti per dideli lūkesčiai. Buvo numatyti didžiuliai reglamentai, leidžiantys praktiškai neribotą gyvenamosios statybos plėtrą, kadangi tuometiniai teisės aktai nebuvo nustatę viršutinių ribų, kiek kvadratinių metrų gali būti to būsto.

REKLAMA

O infrastruktūra numatyta minimali, kadangi visi norėjo kuo daugiau statybinės žemės, mažiau žemės atiduoti savivaldybei. Savivaldybė žemės ten neturėjo praktiškai nė kiek, tik mažytį keliasdešimties arų sklypelį, kuriame buvo numatyta mokykla.

Visa kita infrastruktūra, socialinė infrastruktūra buvo numatyta ant privačių sklypų. Želdynų praktiškai nebuvo. Ta prasme, mano supratimu, tai buvo blogas teritorijų planavimo dokumentas, nesėkmingo plano pavyzdys.

Antras dalykas, nekilnojamojo turto kainų bumas labai sukėlė vystytojų lūkesčius ir tada jie pradėjo statyti pagal tuos maksimalius rodiklius savo daugiabučius. Infrastruktūrai savivaldybė tuo pat metu neturėjo visai pinigų, buvo ant bankroto ribos.

REKLAMA
REKLAMA

Esate sakęs, kad „išspręsti šį rajoną kamuojančių problemų nebeįmanoma“, o pats rajonas yra klaida. Ar tikrai tos problemos neišsprendžiamos?

Negaliu sakyti, kad nebeįmanoma. Dar nėra ten taip, kad turėtum sakyti, kad nebeįmanoma. Savivaldybės Taryba nusprendė, kad pradės paėmimą teritorijų mokykloms, želdynams. Dabar, kai miesto biudžete atsirado pinigų ir susitvarkė įstatyminė bazė, kad gali savivaldybė paimti teritorijas, tai yra praktiškai teritorija, kur miestas atėjo su iniciatyva – mes nuperkame dalį teritorijos, pastatysime tą minimalią socialinę infrastruktūrą, pradinę mokyklą, vaikų darželį, įrengsime aikštę.

O tos teritorijos, kuriose buvo numatyta galimybė statyti visuomeninius ir komercinius projektus, mes pradėjome jų parėmimą, čia mums padėjo ir Nacionalinė žemės tarnyba, kuri pritarė tam. Ir, aišku, patys gyventojai labai aktyviai ten veikia.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vis dėlto dauguma Vilniaus rajonų – sovietiniai. Juose mažai vietų statyti automobilius, vietomis trūksta darželių ar mokyklų. Kaip spręsti tokias problemas?

Mes tuose sovietinės statybos rajonuose pradėjome teritorijų atnaujinimo programą, kur bendrijos gali kreiptis, susiformuoti sklypą ir gauti paramą įrengimui to, ką jie sutarė – ar želdynui, ar parkavimo aikštelėms. Tai šitoje vietoje savivaldybė skatina žmonių iniciatyvą.

O tikėtis, kad savivaldybė visur išspręs visas problemas, tai man atrodo, kad gal ir lūkesčiai yra per dideli. Jeigu aš nusipirkau automobilį, tai kodėl savivaldybė turi rūpintis jo parkavimu? Jeigu aš nusipirkau keptuvę, tai dujinę ar elektrinę plytelę aš pats turiu nusipirkti.

REKLAMA

Kai kuriuose miestuose gali nusipirkti automobilį, jeigu esi nusipirkęs parkavimo vietą. Vilniuje nereikia taip ekstremaliai daryti, nes tų stovėjimo vietų sovietiniuose rajonuose yra – gatvėje galima parkuoti, yra įrenginėjami korių parkingai. Reikia pačių žmonių iniciatyvos, o ne niurzgėjimo.

Taip pat yra problemų su autoritetu. Dar daug žmonių likę nuo to laikotarpio, kai atrodė, kad valdžia turi spręsti visus klausimus. Valdžia turi sudaryti galimybes, o toliau tie žmonės, kurie efektyvesni, iniciatyvesni, padaro daugiau. Yra žmonių, įkūrusių bendruomenes, susitvarkiusių teritorijas, ir tuose sovietiniuose rajonuose.

Kaip derėtų užtikrinti, kad pavyktų išvengti Perkūnkiemo ar sovietinių rajonų problemų?

Pirmiausia reikia adekvataus planavimo. Negalima leisti tokių statymo rodiklių, kurie buvo numatyti Perkūnkiemyje. Iš kitos pusės, turi būti numatomas reikiamas želdynų, socialinės infrastruktūros kiekis, kad plėtra tvari būtų. Savivaldybė negali užtikrinti plėtros visur.

REKLAMA

Tai savivaldybė dabar rengiamame Vilniaus miesto bendrajame plane yra pasakiusi, kad yra prioritetinės teritorijos. Pirmiausia tai yra kompaktiškai užstatytas miestas ir trys kryptys į išorę – Ukmergės plentas, Nemėžio kryptis ir link Lentvario, kur iš tikrųjų bus investuojama į infrastruktūrą.

O toliau, jeigu perki sklypą, tai savivaldybė aiškiai pasakė, kad toje vietoje viešų pinigų nebus. Jeigu skaičiuoti pagal tokį scenarijų, kad daugiau miestiečių kelsis į individualius namus, tai mums reiks sukurti infrastruktūrą 2,5 tūkst. ha per artimiausius 20 metų. Tai yra dideli skaičiai. Natūralu, kad žmonės, kurie keliasi į užmiestį, jiems infrastruktūrą finansuoja tie žmonės, kurie lieka mieste.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tai tam tikras socialinis parazitavimas. Gal per piktas žodis, bet išeina, kad žmonės, kurie lieka mieste ir dažnai gauna mažesnes pajamas negu tie, kurie stato individualų namą už miesto, dar finansuoja infrastruktūrą.

Nes vandens kaina tokia pati Karoliniškėse ir Lazdynuose, kaip Balsiuose ir Bajoruose, o vartotojų skaičiuos, skaičiuojant vienam vamzdžiui priemiestyje – ženkliai didesnis, vanduo ten daugiau turėtų kainuoti pagal kaštus. Toje vietoje subalansavimas turėtų būti.

Jei savivaldybei trūksta lėšų finansuoti infrastruktūrą, galbūt įmanoma susitarti su nekilnojamojo turto vystytojais, kad šie būtų įpareigoti, kurdami projektą, užtikrinti ir bent dalį infrastruktūros?

REKLAMA

Tai labai sudėtinga, nes realiai toks reikalavimas – tu pastatyk darželį, aš tada tau leisiu pastatyti namą – sudėtingai veikia. Visų pirma, tai kertasi su mūsų įstatymais. Kitas dalykas, tokių didelių vystytojų nėra.

Šiaip vystytojai patys galvoja apie darželių darymą. Savivaldybės politika, kai duodami pinigai paskui vaiką, padarė taip, kad atsirado privačių darželių tinklas ir darželis dabar yra neblogas investicinis projektas.

Yra privačiai statomų darželių, aš pats žinau vystytojų, kurie rimtai svarstė galimybes daryti darželius, yra privačiai pastatytų darželių ten, kur gyvena jaunos šeimos su vaikais. Ir klausimas tada, ar reikia statyti tuos savivaldybės darželius, jeigu tai veikia kaip verslo elementas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų