Netrukus po išpuolių miestai ėmė garsėti kaip vėžinių susirgimų ir išsigimimų turinčių kūdikių židiniai. Sprogimus išgyvenę Japonai buvo atskirti nuo visuomenės, o sprogimų pasekmės gyveno kur kas ilgiau nei pačių atakų amžininkai.
Kai ant Nagasakio krito bomba, japonui Yasujiro Tanaka buvo treji, jį ir sprogimo epicentrą skyrė 3,4 km.
„Mano atsiminimai blankūs, bet pamenu, kad visa, kas mane supo, nusidažė akinančiai balta spalva, tarsi vienu metu į mane būtų nukreipta milijonai fotoaparatų blyksčių. Tada – aklina tamsa. Man pasakojo, kad po sprogimo atsidūriau namo griuvėsiuose, kol mane rado ir iš nuolaužų ištraukė dėdė. Laimei, išgyvenau. Tačiau mano kūną vis dar nusėja paslaptingos žaizdos, netekau klausos kairėje ausyje. Praėjus dešimtmečiui po sprogimo, ant mano mamos kūno ėmė rastis stiklo šukės – nuolaužos po sprogimo“, – savo prisiminimais dalinosi amžininkas.
Japonė Sachiko Matsuo pamena, kad prieš subombarduodami Nagasakį, amerikiečių kariai miesto gyventojus įspėjo dalindami skrajutes, ant kurių buvo parašyta, jog miestas virs pelenais.
„Mano tėvas nedelsdamas ant vieno kalno pastatė mums nedidelę slėptuvę. Visi joje buvę išgyvenome. Jei ne mano tėvas, būtume kentėję nuo skausmingų nudegimų, kaip mano teta, arba būtume dingę“, – prisiminė S. Matsuo.
Kitoje slėptuvėje nuo bombos slėpėsi ir japonas Shigeko Matsumoto.
„Kelias dienas lindėjome slėptuvėje, tačiau vienas po kito žmonės ėmė traukti namo. Kartu su savo broliais žaidžiau lauke prie įėjimo į slėptuvę, laukėme, kol mus pasiims senelis. 11 val. dienos dangus nusidažė akinamai baltai. Smūgio jėga mane ir brolius išvertė iš kojų, nesupratome, kas įvyko. Kol sėdėjome šoke, į slėptuvę ėmė traukti smarkiai apdegę žmonės, jiems nusilupo oda, ši gulėjo ant žemės tarsi kaspinai. Daugybė aukų krito negyvi vos pasiekę slėptuvę, taip ant žemės formavosi didelė lavonų krūva. Smarvė ir karštis buvo nepakeliami“, – prisiminė Sh. Matsumoto.
