Sodybos šeimininkas: „Šie metai tokie, kad ir juokas, ir pyktis ima“
Tai patvirtina ir visai neseniai savo veiklą neribotam laikui pristabdęs Jonas Viščius, kuris vienas iš pirmųjų Kėdainių rajone, Kėbonyse, poilsiautojams pasiūlė kaimo turizmo sodybą „Viščių palivarkas“.
„Mes pradėjome savo veiklą 2001 metais. Tuo metu rajone buvau pirmas, kuris teikia tokias paslaugas, o dabar, pasirodo, tokių paslaugų jau per daug. Toje zonoje, kurioje aš esu, dviejų kilometrų spinduliu, yra penkios tokios sodybos. Nebėra tiek žmonių, kad reikėtų tokių paslaugų. Daug emigravo“, – apgailestavo pašnekovas.
Anot J. Viščiaus, kaimo turizmui bent jau šiuo metu Kėdainių rajone yra sunkios dienos. Vyras svarstė, kad galbūt tiems, kas įsikūrę prie ežerų, yra lengviau.
„Nežinau, ar pagerės situacija, sunku pasakyti. Dar tokių blogų metų kaip šie nėra buvę, – kalbėjo sodybos šeimininkas. – Vedu statistiką nuo pat tada, kai atsidarėme, bet taip blogai dar nebuvo.
Visada pas mus būdavo užsakymai prieš pusmetį, keturis mėnesius ir prieš dešimt mėnesių net būdavo. Šie metai tokie, kad ir juokas, ir pyktis ima. Galėtumėm priimti, galėtumėm dirbti, bet, deja, nebėra paklausos.“
Lietuviškas kaimo turizmas nyksta dėl daugelio priežasčių
Kad situacija kaimo turizmo rinkoje nėra labai džiuginanti, pritaria ir kitas Kėdainių rajone įsikūrusios sodybos „Medžiotojų sostinė“ savininkas Vidas Silvestravičius. „Situacija keičiasi ir keičiasi, aš manau, prastesne linkme, – kalbėjo pašnekovas. – Esu Kaimo turizmo asociacijos taryboje jau antrą kadenciją. Pastebiu, kad bendra situacija yra tokia, jog tie, kurie yra labai maži, jie turi tų darbų pakankamai. Pavyzdžiui, kurie priima vieną, dvi ar keturias šeimas. Bet tai yra mažos sodybėlės, kurios įsikūrusios prie ežero ar kitos kokios unikalios vietos. Jos nesunkiai užsipildo, kadangi nereikia didelio srauto: užsisakė keletas šeimų ir jau nebėra vietų birželio ar liepos mėnesį. O truputį didesnės, aš manau, patiria stagnaciją.“
V. Silvestravičiaus nuomone, taip yra dėl kelių priežasčių: dėl to, kad mažėja Lietuvoje žmonių; dauguma sodybų orientuotos į vidaus rinką; yra ganėtinai brangu.
„Sodybų pristatyta ir atsidarę labai daug. Jos dažniausiai orientuotos į vidaus rinką, vidaus vartojimą ir iš užsienio pas mus niekas nevažiuoja, – sakė vyras. – Esame jau brangiausia šalis iš aplinkinių valstybių: Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje – pigiau ir tų šalių žmonės bent jau dabar čia atostogauti tikrai nevažiuos. Pas juos pačius yra pigiau ir pakankamai pasiūlos. O iš Vakarų mažai atvykstančių, nes nelabai kas gali susikalbėti vokiškai ar angliškai. Dažniausiai sodybas turi vyresnio amžiaus žmonės. Dauguma jų moka rusiškai, tačiau sunkiai šneka angliškai ar vokiškai. O kai nėra bendravimo, tada nėra ir artimo santykio su klientu.
Kitas dalykas, dėl ko nelabai kas nori čia važiuoti, kad nesame ta šalis, kuri pasižymi gerais orais.“
Tačiau su tokia sodybos savininko nuomone kategoriškai nesutinka Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentas Linas Žabaliūnas.
„Dėl kainų galime diskutuoti iki negalėjimo, nesutinku, kad kaimyninėse šalyse kainos yra žemesnės, nes reikia vertinti apgyvendinimo kategorijos ir kokybės atžvilgiu, – atkirto pašnekovas. – Jei kalba linksta apie kaimyninę Lenkiją, tai tuomet kyla natūralus klausimas: kodėl Dzūkijos sodybose Lenkijos poilsiautojai sudaro nemažą dalį klientų srauto, jei paslaugos jų šalyje yra pigesnės?“ – retoriškai klausė asociacijos prezidentas.
Jis taip pat nesutinka ir su pasakymu, kad į Lietuvą nenoriai atvažiuoja užsieniečiai.
„O kas šią užsieniečių nuomonę apklausė? Sodybos, kurios dirba su atvykstamuoju turizmu ir priima užsieniečius, jų klientų srautas būna beveik 90 proc. užsienio piliečiai, – kalbėjo L. Žabaliūnas. – Sodybos, kurios dirba su vietine rinka, produktą pritaiko būtent jai. Būti universaliam ne visuomet išeina, todėl kiekvienas verslininkas pasirenka, su kuria rinka dirbti jis sugeba geriausiai.“
V. Silvestravičius džiaugėsi, kad kartas nuo karto sulaukia pravažiuojančių lenkų. Turėjo svečių ir iš Izraelio, kurie čia aplankė savo šaknis ir buvo apsistoję dienai ar dviem. Bet, kad kaime užsieniečiai atostogautų ilgesnį laiką, anot pašnekovo, jiems yra per žema infrastruktūra ir nesimato prošvaisčių, kad ji pagerėtų.
„Kalbant apie Vokietijos, Anglijos ar kitų Vakarų šalių turistus, tai mūsų šalis konkuruoja su tokiomis šalimis kaip Turkija, Kipras, Graikija ir kitais šiltais kraštais, kur yra paplūdimiai, infrastruktūra, srautai, kelionių pardavimai milžiniški. Pas mus šito nėra, – priežastis vardijo V. Silvestravičius. – Vieninteliai, kas gali pas mus kažką išsikovoti, tai įvairias sveikatingumo paslaugas teikiantys miestai – Palanga, Birštonas, Druskininkai, – jeigu jie vystys tą sveikatinimo liniją. O toks kaip kaimo turizmas, tai nemanau, kad gali pritraukti mases žmonių. Yra pavienių „projektėlių“, kurie skirti tiems, kam reikia ramybės, gamtos. Tačiau tokių vietų yra visoje Europoje, kur medžiuose suręsti nameliai ar kažkokios tundros padarytos, kur nėra gyvybės, bet tai yra išimtys ir iš to niekas nepragyvens. Tam nėra perspektyvų.“
V. Silvestravičius: „Aukso amžius jau praėjo“
V. Silvestravičius patvirtina liūdną realybę, kad kai kurios kaimo turizmo sodybos jau užsidarinėja ir yra parduodamos. Tai, pašnekovo teigimu, jau vyksta ne vienerius metus. „Tokios tendencijos, aišku, jau yra, nes tai yra labai imlu darbui, – kalbėjo vyras. – Reikia daug darbo įdėti ir visokių higienos reikalavimų laikytis, kad galėtum normaliai funkcionuoti. Aš nesakau, kad tai yra šio sektoriaus saulėlydis, bet, kad jis nekyla ir nekils, tai tikrai. Aukso amžius jau tikrai praėjęs“.
V. Silvestravičius sako, kad išlieka ir išgyvena tie, kas samdo mažai darbuotojų, dirba patys.
„Dirbame visa šeima, investicijos kaip ir atsipirkusios, tai dabar, ką uždirbame, pasiremontuojame, pasitvarkome po truputį ir pragyvename. Bet, kad galvotume apie kažkokią plėtrą, taip tikrai nėra“, – užtikrino pašnekovas.
Asociacijos prezidentas problemų neįžvelgia
Nors jau ne vienas kaimo turizmu užsiimantis verslininkas teigia, kad situacija pastaruoju metu iš tiesų nėra džiuginanti, tačiau Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentas Linas Žabaliūnas sako situacijos visiškai nedramatizuojantis.
Anot jo, kaimo turizmas, kaip ir kiekvienas verslas, turi savo cikliškumus ir raidos kreivę. Vystosi jis daugiau kaip 20 metų ir sektorius tikrai yra pasiekęs gerų rezultatų.
„Kasmet vidutiniškai kaimo turizmo sodybose apsilanko per 320 tūkst. turistų, kurie nakvoja daugiau kaip 700 tūkst. nakvynių, – statistiką vardijo pašnekovas. – O kai palygini su tuo, kad visose Lietuvos apgyvendinimo įstaigose nakvoja per 1,5 mln. turistų per metus, gauname, jog kas penktas turistas savo nakvynei renkasi kaimo turizmo paslaugas. O jei paminėsime, kad didžioji dalis viso šio turistų srauto yra sukoncentruota į 4 mėnesius – proporcijos išraiška Lietuvoje poilsiaujančių ir kaimo turizmo besirenkančių poilsiautojų dar padidėja.“ Asociacijos prezidentas L. Žabaliūnas toliau giria kaimo turizmo sektoriaus pasiekimus ir teigia, kad vienas iš jų tai, kad į Lietuvą pavyko pritraukti šių metų rudenį Druskininkuose vyksiantį Europos kaimo turizmo kongresą.
„Renginio aktualumą patvirtina tai, kad pranešimus skaitys tokie rinkos dalyviai kaip, Booking.com, AirB&B, Home away, taip pat pranešėjai iš tolimųjų rinkų – Kinijos, Japonijos, Pietų Amerikos šalių, – apie renginį pasakojo prezidentas. – Kaimo turizmo ateitis ir stiprybė yra autentiškume, kultūros pavelde, vietinio maisto kultūroje.“
Asociacijos prezidentas neneigia, kad šiais metais poilsiautojų aktyvumas pirmaisiais metų mėnesiais buvo žemas. Tačiau, jo teigimu, tai yra pasekmė, o ne taisyklė.
„Dvi paskutines vasaras šilumos Lietuvoje nebuvo, o ir lijo sočiai. Poilsiautojai yra įbauginti lietingų vasarų ir labai atsargiai darė išankstines rezervacijas bijodami užlipti ant orų grėblio trečią kartą iš eilės, – svarstė L. Žabaliūnas. – Bet šiais metais greičiausiai yra užlipta ant grėblio, kad atšilus orams nespėjama užsisakyti sodybų likusiems vasaros savaitgaliams, kurių liko jau palyginus nedaug, o jie bėga greitai.“
Taigi, tai, kaip sako asociacijos prezidentas, yra labiau vartotojų elgsena. O ji keičiasi nuolat ir verslininkai, kurie sugeba sureaguoti, prisitaikyti ir suvaldyti savo pardavimus – laimi.
Tačiau jau anksčiau minėtas J. Viščius su tuo nelinkęs sutikti.
„Tokių, kurie užsisakinėtų paskutinę minutę, būna gal tik iš šimto vos vienas procentas – labai labai retai“, – sakė sodybos savininkas.
