REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
119
Už merginų nužudymą įkalintas K. Jonaitis pateikė reikalavimų sąrašą (TV3 koliažas)

Pakelių maniaku pramintas Kazys Jonaitis bylą tyrusiems pareigūnams, žurnalistams bei teismui rengė tikrus spektaklius: vienus veltui klaidino miškuose, žadėdamas parodyti tariamą ketvirtosios aukos kapavietę, kitiems pasirodė su maišu ant galvos. O galiausiai išsigalvojo ir nebūtus bendrininkus. Tai pastangos supainioti žemiškąjį teisingumą. Tačiau...

119

Pakelių maniaku pramintas Kazys Jonaitis bylą tyrusiems pareigūnams, žurnalistams bei teismui rengė tikrus spektaklius: vienus veltui klaidino miškuose, žadėdamas parodyti tariamą ketvirtosios aukos kapavietę, kitiems pasirodė su maišu ant galvos. O galiausiai išsigalvojo ir nebūtus bendrininkus. Tai pastangos supainioti žemiškąjį teisingumą. Tačiau...

REKLAMA

K. Jonaitis savo aukas svaigindavo kirvio smūgiais į kairįjį smilkinį - dabar jį kamuoja nepaaiškinami tos pačios galvos pusės skausmai. Maniakas merginas smaugdavo ir trosu už kaklų rišdavo prie medžių - dabar kone kasdien kovoja su savimi, kad... nepasikartų! Maža to: už tai, kad niekino, apiplėšinėjo ir žemino nekaltas merginas, pats yra kankinamas ir apiplėšinėjamas kitų.

Ši kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ publikacija paruošta remiantis tikrais dokumentais: baudžiamosios bylos ištraukomis, maniako iš Lukiškių parašytais laiškais, slaptųjų policijos informatorių parodymais. Straipsnis buvo publikuotas 2002-ųjų metais, tačiau jame minimos detalės iki šiol kelia didelį šiurpą... Nors kraupus žudikas 2003-siais galiausiai ir buvo nuteistas iki gyvos galvos... Bet ši publikacija dar apie tuos laikus, kai K. Jonaitis vykdė nusikaltimus, buvo sulaikytas ir laukė pelnytos bausmės...

REKLAMA
REKLAMA

Už motinų ašaras

- Kai jį parodė per televiziją, nepažinau, - žurnalistei tvirtino viena iš pakelių maniako kaimynių, - likęs skeletas.

REKLAMA

Monstro žmona Galina taip pat neslėpė, jog mylėjo visiškai ne tokį vyrą. Sako, jis buvęs vyriško veido, griežtokų bruožų, turėjo gražias išraiškingas lūpas. Tačiau po Lukiškių tapęs it giltinė - perdžiūvęs ir atgrasus...

Dar 2000-siais, nesulaukusi namo iš Vilniaus sugrįžtančios dukros Gerdos, iš sielvarto vietos nerado jos motina. Ištisi keliolika mėnesių kankinančios nežinios, kai pakeltas prie lūpų kąsnis įstrigdavo skersai gerklės, nes „gal mano vaikas kur nors įkalintas be pinigų ir duonos“.

Ir ištisi mėnesiai ne mažesnių kančių po to, kai tą kadaise gražų ir laimingą vaiką pagaliau surado ir ištraukė iš juodo glitaus polietileninio maišo... Tokia buvo ir tebėra maniako žiauriai nukankintos merginos artimųjų kasdienybė.

REKLAMA
REKLAMA

Taip pat ir Jurgitos, ir Eglės, ir galbūt kitų prapuolusiųjų be žinios, apie kurias teisėsauga iki šiol nieko nežino. Iš K. Jonaičio atimama beveik viskas iki kruopelės. „Akistata“ apie tai sužinojo gavusi visą pluoštą žmogžudžio į laisvę parašytų laiškų.

„Galia, noriu tavęs paprašyti - nenešk man daugiau jokios dešros! - prasideda vienas. - Mes kameroje sėdime šešiese, o kolektyvas toks draugiškas, kad ją ir suvalgo. Kas ką nori, pasiima. Ir kiek nori. Ar supranti? Tu man tik paprasčiausio margarino už litą penkiasdešimt atnešk. Ir druskos. Kad galėčiau retkarčiais užsitepti ant duonos“.

Nespėjo žmogžudžiai, aferistai ir kiti ne ką didesnę žmogiškąją vertę turintys, tačiau prievartautojų juodai nekenčiantys vyrai per savo virškinamuosius traktus perleisti vieno Jonaitienės siuntinio, o maniakas jau ir vėl graudinosi virš pageltusio popieriaus lapelio.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Supranti, Galčionok, prieš dešimtį ar šešis vyrus aš esu vienas! Kas ką nori, tą iš manęs pasiima. Nori po vieną daiktą, o nori - ir visus iš karto... Čia mano toks šuniškas gyvenimas, kad net nežinau, ar dar ilgai ištversiu... Jie čia atvažiuoja apdriskę, nuplyšę ir iš karto apsirengia mano drabužiais... Todėl tu man nenešk nei gerų drabužių, nei maisto, nei šokolado... O tuos, kuriuos atnešei, paprašyk tame skyriuje, kur priima siuntinius, kad tau grąžintų. Vietoje jų atnešk tuos senus, pačius blogiausius. Nes kas iš tų geresniųjų, jeigu jie tenka ne man“.

Iš Lukiškių kalėjimo išeinančius laiškus peržiūri speciali tarnyba. Kiekvienas lapas pažymimas antspaudu: „Tikrinta“. Taip saugomasi, kad į laisvę netyčia neišsprūstų neskelbtina informacija. Žinoma, tikros cenzūros nėra, tačiau kalėjimo tvarkos kritikai anksčiau ar vėliau nukenčia. Tai žinodami kaliniai ir areštuotieji laiškuose vengia savęs gailėtis. Tačiau K. Jonaičio rašliava vis tiek persisunkusi neviltimi.

REKLAMA

Ir tik kartą, po to, kai maniakas kurį laiką pagyveno vienutėje, atsirado mažumą šviesesnė gaida: „Ačiū, Galia, už lašinius - buvo skanūs!“ Tačiau tokia laimė Kaziui šypsojosi neilgai.

Kodas - juoda spalva

Anksčiau buvo svarstymų, kodėl eilinis nusikalsti linkęs pilietis tapo maniaku. Kalbėta apie sunkią monstro vaikystę, apie tai, kad jo nekentė ir mušdavo tėvas, kad būdamas keturiolikos metų išėjo užsidirbti duonos. Tačiau tai vis tiek neįminė monstro užgimimo paslapties. Šiandien sunkiai gyvena nemenkas procentas tautos, bet pabaisomis tampa vienetai.

Monstras turi turėti tikrai išskirtinių savybių: bailumą, sumišusį su beprotiška savimeile. Kaip tik toks ir yra Kazys Jonaitis. Jis, kuriam tuomet dar tik grėsė kalėjimas iki gyvos galvos, ir tada save aukštino tarytum Dievą, menkino aukas ir jautėsi turėjęs teisę nulemti nekaltųjų likimus.

REKLAMA

„Tu žinai, Galia, kaip visą gyvenimą nekenčiau savimi patenkintų žmonių (tai - apie jo pavėžėtas išskirtinio grožio paneles - aut. past.), - prasideda vienas laiškas. - Nekenčiau neištikimybės, melo, apgaulės ir... tų visų kurviškų bledžių... O po dvylikos kolonijoje praleistų metų (už žmogžudystę - aut. past.) nesugebėdavau savęs sukontroliuoti“. Tame pačiame laiške K. Jonaitis savo nukankintas, trosais už kaklų prie medžių pririštas merginas pavadino „kalėmis nuo medžio“. Tuo tarpu save pabaisa apibūdina visiškai kitaip: „Aš tyras kaip ašara!“

Taigi kas atsitiko, kad šitas „tyras“ Kazys Jonaitis nutarė atkeršyti „savimi patenkintiems žmonėms“? Vieną dieną jo nepatenkinta savimeilė išsipūtė iki tokio lygio, kad užgožė kitus jausmus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

K. Jonaičio, kaip bjauraus, atgrasaus, šalindavosi dauguma kaimynų. Viena kaimynė, kurią monstras kas rytą iš Grigiškių pavėžėdavo į darbą Vilniuje, nesutiko su juo pasimylėti. Nors Kazys akiplėšiškai nusivežė į mišką ir mėgino paimti jėga, moteris šiaip taip atsispyrė.

Po kiek laiko Kazio pasiūlymą būti meiluže griežtai atmetė jo paties marti. Dar vėliau viena kalbinta moteris pasiūlė verčiau pasižiūrėti į veidrodį. Net žmona Galina, sužinojusi visus šiuos „nuotykius“, pasišaipydavo, esą „tik veltui visoms siūlinėja savo kiaušinius“.

O Vilniaus Savanorių prospekto prieigos ties Žemaisiais Paneriais kiekvieną dieną mirgėjo nuo gražių, jaunučių automobilius stabdančių studenčių. Ir kiekvieną dieną pro šalį važiuodamas iš darbo maniakas nepatenkintas suvokdavo, kad jos skirtos anaiptol ne jam.

REKLAMA

2000-ųjų birželio 7 diena

Maniakas „Panerių vairo“ bendrovėje nuo pat ryto remontavo savo senutėlį tarnybinį kamazą. Diena anaiptol ne geriausia - nėra reisų, vadinasi, bus mažai pinigų. Vilkikas sugedęs jau ištisos penkios dienos. O čia dar „bobos nemyli“. Kad nuleistų besikaupiantį įtūžį, maniakas ėmė planuoti siaubingą nusikaltimą.

Paėmęs baltą popieriaus lapelį, parašė keistą laišką su pasiūlymais tapti jo meiluže, atlikti įvairias seksualinio pobūdžio paslaugas. Laiškas bus kaip priemonė laikinai nukreipti aukos dėmesį. Paskui iš vilkiko pasiėmė nedidelį metalinį kirvuką ir paslėpė tarp priekinių sėdynių savo asmeniniame „Volkswagen Passat“. Šešioliktą valandą bundantis monstras pajudėjo į „trasą“ - Savanorių prospekte rinktis jam patiksiančios aukos.

REKLAMA

Tuo pačiu metu Vilniuje gyvenusi ir dirbusi jonaviškė Gerda dar vaikštinėjo sostinės Gedimino prospektu. Apsipirko parduotuvėje, vėliau pasigražino, išsikvepino. Ir lyg tyčia apsirengė juodus, taliją išryškinančius drabužius.

Tik vėliau pastebėtas keistas dėsningumas: maniakas iš būrelio rinkdavosi tiktai juodai vilkėjusias aukštas, lieknas merginas. Ši spalva jam buvo it masalas, tarsi koks nusikaltimą nulemdavęs „kodas“.

17 valandą Gerda jau stovėjo Savanorių prospekte, apsivilkusi ilgu juodu švarku, juodomis kelnėmis, pasiėmusi juodą rankinę. Kaip tik tuo metu tylutėliai pričiuožė baltas monstro automobilis.

„Petras Kurmelis“ praneša

Nors maniakas iki šiol tvirtina, kad jo aukos pačios siūlydavosi pasimylėti, pačios miške su juo maukdavo šampaną, o žudyti tekdavę tik todėl, kad jos po to imdavusios šantažuoti, niekas tuo netiki.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Akistatos“ žurnalistei į rankas pateko ištrauka iš slapto policijos informatoriaus pranešimo. Informatorius, vadinamas puikiu literatūriniu „Petro Kurmelio“ slapyvardžiu, kurį laiką sėdėjo su K. Jonaičiu vienoje areštinėje ir iš paties monstro lūpų išgirdo tikrą istoriją. Štai kas, anot jo, atsitiko.

Jonaičio automobilyje Gerda iš karto atsisėdo į priekinę sėdynę ir patikliai prisipažino važiuojanti į Jonavą laikyti egzamino. Ji net nenujautė, kodėl prie vairo sėdintis pusamžis žmogus ne tiek žiūri į kelią, kiek pro petį dairosi į ją. Kai mašina pravažiavo Vievio gyvenvietę, vairuotojas staiga ėmė vaidinti, kad genda mašina, ir sustojo šalikelėje. Šviesią dieną judriame Vilniaus - Kauno greitkelyje ne taip lengva nepastebėtam užmušti žmogų: grumtynes vis tiek pastebėtų pro šalį lekiančių mašinų vairuotojai. Tačiau K. Jonaitis viską buvo iš anksto apgalvojęs.

REKLAMA

- Aš, vos pamatęs ją, stabdančią automobilius, jau žinojau, kad išžaginsiu ir nužudysiu! - „Petrui Kurmeliui“ prasitarė K. Jonaitis, manydamas, kad kalbasi su likimo draugu.

Todėl Gerdai padavė perskaityti tą kvailą iš anksto pasiruoštą raštelį. Kol nustebusi ir suglumusi mergina skaitė pusiau beraščio diedo keverzones, šis žvalgėsi į greitkelį ir ruošėsi tarp sėdynių paslėptą kirvuką.

- Neprisimenu, kiek kartų jai tvojau per kairį smilkinį. Daužiau, kol neteko sąmonės, - gyrėsi slaptajam liudytojui maniakas.

Tada jis dar nežinojo, kad lygiai po metų, jau kalėdamas Lukiškėse, išgyvens lygiai tokias pačias kančias. Dabar maniako laiškuose - viena neviltis: „Galiausia, aš nežinau, kas man darosi! Turbūt užversiu kojas, nes prasidėjo tokie baisūs vienos pusės galvos skausmai! Nežinau nė kur dėtis, ką daryti“...

Apie beprotišką, „pamišėlišką“ galvos skausmą maniakas užsimena kiekviename savo laiške. „Dievas ar velnias žino, kas įsimetė į tą mano galvą! Nuo to nepaaiškinamo skausmo galiu išprotėti! - tai beveik pagrindinis K. Jonaičio rašliavos leitmotyvas. - Numirsiu, tikrai numirsiu!“ - didžiausia XX amžiaus pabaigos pabaisa verkšlena užuojautos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų