Pastarieji sako iš valstybės nebesitikintys didesnių pensijų, tad dažnas nesėdi rankų sudėjęs ir imasi jau ne tik auklės darbo, bet ir siuvimo, moko vaikus kalbų, ar dirba socialiniais pedagogais.
Vilnietė Rita – senjorė. Nors moteriai per septyniasdešimt, ji keliauja ne pasivaikščioti, bet į darbą – Visų šventųjų parapijos dienos centre. Čia ji – socialinė pedagogė. Penkiasdešimt metų tai vienur, tai kitur dirbusi moteris nedirbančios savęs neįsivaizduoja.
„Sakyčiau, kad viskas priklauso nuo sveikatos stovio. Kodėl gi ne, kodėl nebūti naudingu visuomenei. Aš tai neįsivaizduoju žmonių, kurie nedirba, yra gi tokių. Aš skaitau, kad darbas žmogų kažkaip vysto. Padeda prasmę surasti. Be darbo nuobodu labai“, - sakė R. Aukštiejienė.
Žmonių su patirtimi laukiama ne tik tarp pedagogų. Jų nesikrato ir medicinos įstaigos. Santaros klinikų Konsultacijos poliklinikos administratorė sako, priešingai, net ir laukusi vyresnių. Jie, pavyzdžiui, registratūroje ir kantresni, ir malonesni su pacientais.
„Mums amžiaus skirtumas tikrai neturi... Mes žiūrim į darbo patirtį, yra net atėjusių pensinio amžiaus. Sako – norim. Sakau – bandom. Tada viską aprodom, bet aišku... Darbo sudėtingumas, reikia ir kompiuterinių įgūdžių. Viskas“, - kalbėjo poliklinikos administratorė Rūta Adomaitienė.
Darbo birža tokių pavyzdžių pastaraisiais metais turi daugiau. Tarp vyresnių – nuo penkiasdešimties darbo ieško trečdalis visų darbo biržoje užsiregistravusių žmonių. Per metus įsidarbina pusė jų. Vilniaus teritorinės darbo biržos vadovė sako, kad vyresni ne tik darbo ieško ir jį gauna greičiau nei prieš krizę, bet dar gali rinktis ir kur dirbti.
