REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
6
Utėlės, grasinimai ir smūgiai – socialinio darbuotojo kasdienybė (nuotr. TV3)

Socialinė pagalba silpniausiems visuomenės nariams – tikras išsigelbėjimas. Visgi, iš valstybės ir mokesčių mokėtojų ši pagalba atriekia itin didelę dalį surenkamų pinigų. O kur dar sąlygos ir darbo ypatybės su šiais žmonėmis dirbančių specialistų.

6

Socialinė pagalba silpniausiems visuomenės nariams – tikras išsigelbėjimas. Visgi, iš valstybės ir mokesčių mokėtojų ši pagalba atriekia itin didelę dalį surenkamų pinigų. O kur dar sąlygos ir darbo ypatybės su šiais žmonėmis dirbančių specialistų.

REKLAMA

Socialine darbuotoja su rizikos grupės šeimomis Vilniaus mieste ilgai dirbusi specialistė (vardas redakcijai žinomas) portalui tv3.lt atskleidė po įvairių tarnybų statistika slypinčią realybę.

Užgrūdino karčiausia patirtis

Beveik dešimtmetį socialinių paslaugų teikimo srityje dirbusi moteris pasakojo, kad tik gyvenimiška patirtis leido jai išgyventi dirbant šį darbą. Kur tik pats esi atsakingas už save, darbdaviai, esą, formaliai tik ataskaitas supildo ir trūkumus surašo, bet kas iš to?

„Sifilis, utėlės, ŽIV, tuberkuliozė – visa tai Vilniaus mieste yra epideminio lygio. O kur dar visos kitos mūsų darbo smulkmenos, iš kurių ir susideda šis darbas. Buvo 34 m. vyras, 19 kartų teistas, tai jam viena daugiau ar mažiau užmušta moterim nieko nereikštų. O aš einu pas jį, kai jis man už nugaros duris uždaro. Aš dirbau ligoninėje, tai žinojau, kad įėjus pro duris reikia stoti nugara į sieną, kad niekas į tarpą neįeitų.

REKLAMA
REKLAMA

O ką gali žinoti tos jaunos mergaitės, atėję po studijų ir tik su teorijomis galvose. Niekas jų neapmokydavo apie tokius elementarius, bet gyvybiškai svarbius dalykus. Kaip pavyzdžiui, ką daryti, kai bando prie sienos remti, seka, grasina supjaustyti padangas ar prie namų laukti.

REKLAMA

O to tikrai būdavo, žinoma, aš jau moteris metuose buvau, tai nelabai jiems įdomi ir per kurį laiką galėjau atsikirsti jiems. Nors vieną kartą taip ir buvo, kad gavau smūgį į veidą netikėtai, nes šalia stovėjusi pareigūnė nespėjo sureaguoti. Ir ką tada, slepiesi ir dangstai savo mėlynes nuo kolegų.

Juolab, mes dažniausiai ir eidavom po vieną į namus, kurie net adreso neturi ir kaip tada pagalbą išsikviesti, į kur? Tai kaip mane valstybė tada apsaugotų? Ir kokios dar apsaugos priemonės. Jeigu pati nenusipirkdavau ir nesinešdavau respiratoriaus, dezinfekcinio skysčio tai išėjusi į gatvę ir galėjau nešti sėkmingai ligas kaip ir į namus. Bet kaip ir sakiau, aš dirbau gydymo įstaigoje tai žinojau tokius dalykus“, – neslėpdama pasakojo specialistė.

REKLAMA
REKLAMA

Visgi, atviravo, kad šį darbą dirbo ir dėl to, kad negalėjo sau leisti nedirbti. Vėliau moteris įsidarbino kitokio pobūdžio įstaigoje, kur pasak jos, nebereikia dairytis per petį, išklausyti keiksmus ir žeminimus, nebijoti būti užpultai.

Mokė tvarkytis nagus ir skaičiuoti vaikus

Negailėdama kritikos valdžiai moteris atskleidė, kaip realybėje neveikia dokumentuose aprašyti pagalbos modeliai.

„Mirtinai reikia pinigų nėštumo prevencijai. Ir reikia paimti tas n-tuosius vaikus gimdančias moteris, sudėti joms spirales, nes pas jas kas savaitę kitas partneris. O jos gimdys kitam rajone ir tas vaikas net nežinos apie kitus brolius ir seseris.

Vykdavo viskas taip: rašai prašymą, apmoka spiralę ir registruoju moterį pas ginekologę, o atėjus po mėnesio laikui pasirodo, kad ji vėl nėščia. Mano manymu, iškart po dar vieno gimdymo turėtų sudėti spirales, tik taip reguliuotume tų žmonių santykius. Tačiau kol bus ieškoma „ale“ pačių noro, atsakingumo – niekas nesikeis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Lygiai taip pat yra su priklausomybes turinčiais žmonėmis, kol nebus priverstinio gydymo, tikrai niekas čia nesikeis. O dar mūsų darbuotojų įrodinėjimai tokie, tiek dėl priemonių, tiek dėl situacijų – taip nieko ir nekeisdavo, nekeliaudavo viršun, likdavo ataskaitose.

Po vieno tokio apsilankymo mano kolegė, turėjusi ilgus plaukus, parsinešė utėles. Tai aš ir noriu pabrėžti bei įrodyti, kad valstybė turi pasitikėti savo darbuotojais tokiais. Jeigu sakom, kad reikia pirštinių, prezervatyvų ir vaistų nuo utėlių, tai reikia, nes mes ten einam ir mes ten kapstomės su jais.

Dar labiau mane juokina apie pozityvius įgūdžius kursus kalbėdami, aš jais absoliučiai netikiu. Nes nemačiau dar nė vieno specialisto, nebent Liną Slušnį, o visi kiti – pilstantys iš tuščio į kiaurą. O ir mano prižiūrėtos šeimos – nė vienas iš jų nebuvo jokiuose socialinių įgūdžių kursuose. Net norėčiau pamatyt, kaip jie atrodo.

REKLAMA

Mačiau labai daug šeimų, kurios neskalbia patalynės, o tik meta lauk, nes jie neturi įgūdžio skalbtis. Kam jiems skalbti, jei gali paimti naują, o mes socialiniai darbuotojai turim lakstyti ir dalinti. Aš pati mokiau ne vieną, kad negalima lakuoti nagų, jeigu jie purvini, o ir kaip apsipirkti dėvėtų drabužių parduotuvėse. Va to reikia mokyti iš pradžių, o ne pozityvios tėvystės, apie kurią jie nesupranta“, – kalbėjo specialistė.

Vilniaus miesto socialinės paramos centre iš viso dirba 365 darbuotojai, su socialinės rizikos šeimomis dirba 39 specialistai. Be to, Vilniaus mieste su tokiomis šeimomis dirba dar trys nevyriausybinės organizacijos, su kuriomis ir pasidalinta teritorija.

REKLAMA

Centro direktorė: priemonių viskam užtenka

Centro direktorė Jurgita Gajauskienė pasakojo, kad socialiniai darbuotojai yra aprūpinti visomis reikalingomis priemonėmis, be to, jie nėra sulaukę pranešimų apie nukentėjusius savo darbuotojus. Visgi, ryškaus mažėjimo ar daugėjimo socialinės rizikos šeimų Vilniaus mieste direktorė teigė, nėra.

„Nevyriausybinės organizacijos tokias pat funkcijas ir paslaugas kaip mes, atlieka nuo praeitų metų pavasario. 2016 m. mes dirbome su 729 šeimomis, todėl vienam darbuotojui teko apie 16 šeimų. Nes tai ateina naujos, tai kitos išeina, išsikelia, išbraukiam. Todėl būna ir skirtingi kiekį su kiek tenka vienu metu dirbti. Nuo šių metų balandžio mes dar gauname 28 naujas pareigybes, todėl dabar jau darbuotojams teks ne daugiau kaip dešimt šeimų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kas liečia darbo priemones, tai mes aprūpinam tiek dezinfekciniais skysčiais, tiek antbačiais, vienkartinėmis kaukėmis ir pirštinėmis, šunbaidžius esam nupirkę. Tiems, kurie pageidavo, apsiaustus ir guminius batus, krepšius ir rankines dokumentams. Jie turi galimybę pasakyti, ko trūksta, o mes stengiamės aprūpinti.

Pernai savo darbuotojams, dirbantiems su rizikos šeimomis, išnuomojom automobilį, šiemet dar vieną planuojam įsigyti. Taip pat jie aprūpinti ir viešojo transporto bilietais. Be to, pas mus yra patvirtintos materialinės pašalpos ir kai įvyksta nelaimė, gali kreiptis. Tačiau kol kas nėra kreipęsi ir nėra tokių atvejų buvę. Nors mes raginame eiti bent po du, ypač gavus naujas šeimas.

REKLAMA

Rizika dėl utėlių ir ligų tikrai yra. Ir čia ne tik socialiniams darbuotojams, dirbantiems su tokiomis šeimomis. Turim ir kitą skyrių, kur dirba su tais, kurie kaupia šiukšles, gyvena antisanitarinėmis sąlygomis, o mūsų darbuotojai eina ir prašo tvarkytis ar leisti suorganizuoti iškuopimą būstų, atlikti dezinfekciją. Ta grėsmė yra, o užsikrėsti galima ir viešajame transporte“, – tikino direktorė.

Pasak J. Gajauskienės, socialinių darbuotojų vienas pagrindinių iššūkių yra motyvuoti, įtikinti žmones keisti savo elgesį ir gyvenimą. Nors su portalu tv3.lt bendravusi anksčiau socialine darbuotoja dirbusi specialistė žėrė kritiką gražioms, dokumentinėms kalboms, centro direktorė vardino atliekamus darbus. „Mes nėštumo prevenciją esame vykdę praeitais metais. Tiesioginiai vadovai kalbasi apie tai ir, kad motyvuoti naudotis tomis priemonėmis.

REKLAMA

Mes turime tvarką, kad galime apmokėti spiralių įdėjimą, todėl darbuotojai raginami tai daryti. Ir gydant priklausomybes, jeigu reikia apmokėti „kodavimą“ ar paslaugą bendruomenę, tai galima apmokėti, skirti lėšas. Žinoma, labai sunku žmogų įkalbėti patį stengtis, lankyti kursus ir pan. Pas mus tėvystės įgūdžių ugdymo kursuose pernai lankėsi 75 asmenys mūsų centre. Be to ir savo darbuotojams vedame mokymus, keliame kompetencijas“, – dėstė J. Gajauskienė.

Iš tiesų peržiūrėjus valdžios projektus, priemones ir planus dėl socialinių problemų sprendimo atrodo, kad jau visai greitai turėtų sumažėti socialinės rizikos šeimų, smurto ir tragedijų šeimose. Tačiau tikrieji specialistai, dirbantys su šeimomis, atveria visai kitokį vaizdą ir biurokratų kuriamas nieko nekeičiančias ataskaitas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų