„Reikalas ne piniguose, o suvokime, ko tau reikia, kad galėtum dirbti. Kaip atrodo realybė? Vidutinis mano atlyginimas buvo apie 120 eurų. Aš visiškai nesuprantu kliedėjimo ta tema, kad, jeigu vaikų klasėje mažiau, reikia ir mokytojui mažiau mokėti. Ne – jeigu vaikų mažiau, mokytojų reikia tiek pat, galbūt reikia kai kurių mokslų atsisakyti. Kodėl mano atlyginimas turi skirtis, ar aš mokau 9 ar 32 vaikus? Nesuprantu", - kalbėjo A. Maldeikienė.
Suprasti ,,Sodrą”
Ekonomistė sakė dar 2002 metais buvo nuėjusi į Švietimo ir mokslo ministeriją pranešti, kad ekonomikos programa moksleiviams absurdiška, o svarbiausia, anot jos, yra tai, kad vaikai nemokomi susitvarkyti savo pinigų.
„Tam, kad juos susitvarkytum, reikia suprasti, kaip veikia „Sodra“, kas yra tikrai sudėtinga. Jeigu vaikui 8-10 metų, šiai sistemai išaiškinti užtrunka pusdienį, jei žmogui 16-17, tam reikia mėnesio, nes smegenys jau būna „užglušintos“. Jei žmogus suaugęs, jis tiki nesąmonėmis, pavyzdžiui, kad jis išgyvens iš privataus pensijų fondo, nors elementari makroekonomikos istorija sako, kad, jeigu turite pensijų fondą, jus finansuos iš tos BVP dalies, kuri yra investicijos. (..) Suaugusiam išaiškinti, kaip veikia „Sodra“, praktiškai neįmanoma“, - kalbėjo ekonomistė.
Laikas galvojomui
A. Maldeikienė pabrėžia, kad mokytojui labiausiai reikia laiko galvojimui ir mokymuisi bei kokybiškų knygų, iš kurių galima dėstyti.
„Realybė yra tokia – tu nueini į mokyklą, tau moka už kontaktines valandas, iš tavęs tyčiojasi, kad tu skiri laiko galvojimui. Niekada gyvenime nesu turėjusi vasaros atostogų. Kartais, kai jau visiškai nebegaliu, išvažiuoju kur nors toli, kad viską pamirščiau, nes kitaip ,,pavažiuočiau".
Visas vasaras aš rašiau knygas jūsų vaikams, nemokamai verčiau vienintelį Lietuvoje egzistuojantį makroekonomikos vadovėlį, nes slėniams jums pinigų užteko, bet jums niekada neužteko sąžinės pagalvoti, ar galima dėstyti, kai neturi knygų, o jų neturi. (...) Lietuvai knygų reikia, nusibodo jas versti už dyką“, – į Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratijos partijos narius diskusijoje kreipėsi buvusi mokytoja.
Nori numirti
A. Maldeikienė emocingai kalbėjo apie tai, kad Lietuvoje valdžia ir visuomenė mąsto esą visiškai kvailai, statydami ekonomiką, o ne kultūrą ir politiką, ant pjedestalo.
„Sąžiningai kalbant, norėčiau greičiau numirti, nes man nusibodo šitas Lietuvos kvailiavimas, bet dar gali tekti kentėti daug, žinant savo šeimos moterų gyvenimo trukmę. Dalykas paprastas: mes panaikinome pasaulio pamatus. Į pasaulį atėjome 1990 metais su „debiliniu“ tikėjimu, kad pasaulis padarytas iš ekonomikos. Ne ekonomika yra pasaulio centras. Pasaulio centras yra kultūra, mąstymas, politika – didžiųjų sutarimų erdvė – teologija“, - sakė ekonomistė.
Sistemos išlaikymas
Filosofė, Vilniaus universiteto Tarptautinių mokslų ir politikos santykių docentė Nerija Putinaitė sako, kad švietimo sistemoje viena didžiausių problemų yra tai, kad siekiama išlaikyti valstybės sistemą švietime, kuri neduoda naudos.
„Labai daug sudėta į tai, kad būtų išlaikoma tam tikra valstybės sistema švietime, o tai ir trukdo naujoms iniciatyvoms. Labai daug investuota į profesinio mokymo sistemą, į darbo biržos mokymo centrų infrastruktūrą – investicijos milžiniškos, bet jos duoda labai mažą efektą ir nesitikiu, kad kada nors duos didesnį“, – sako N. Putinaitė.
Ji pabrėžia, kad mokymosi visą gyvenimo ir profesinio mokymo sistemos yra gerai ,,nušlifuotos", gražiai atrodo, bet jos pačios ir stabdo šiuos procesus.
Pasak N. Putinaitės, profesinį mokymą reiktų perkelti iš mokymų centrų į įmones, kurios skundžiasi, kad naujam darbuotojui apmokyti reikia papildomų lėšų.
„Lietuvoje viešas ir privatus sektorius menkai bendradarbiauja. Valstybės pastangos tarsi dedamos į tai, kad žmonėms būtų geriau, bet iš tiesų veikiama taip, kad viskas būtų labiau susitelkę į viešą sektorių, yra net baimė struktūrinių fondų lėšas skirti privačiam sektoriui“, – teigia docentė.
Nėra lyderystės
Pašnekovė nurodo, kad dar viena problema švietimo sistemoje – lyderystės visuose lygiuose nebuvimas.
„Aukštojo mokslo reformos idėja buvo remta galvojimu, kad žmonės, susikūrus tam tikroms aplinkybėms, imsis lyderystės. Pasirodė, kad ši prielaida Lietuvoje neveikia. Ką daryti? Vienas iš būdų – sukurti tokią pagalbinę lyderystę. Jei universiteto rektorius nerodo didesnės iniciatyvos, greta jo reikia pasodinti lyderį, kad jis eitų pas rektorių ir sakytų, ką reikia daryti. Tai galėtų būti tik labai aukštos kompetencijos tarptautiniai lyderiai, ir valstybė jiems neturėtų gailėti pinigų“, – sakė N. Putinaitė.
Kvalifikacijų rotacija
Buvusi švietimo ministrė nurodė, kad reikėtų panaikinti nusistovėjusią tvarką, kai aukščiausią kvalifikaciją gavę mokytojai nebegali jos prarasti, o jauni mokytojai turi leisti ilgus metus mokykloje, kad galėtų užsitarnauti aukštą kvalifikaciją.
„Reikėtų panaikinti tai, kas yra ydingas dalykas, bet ko neišdrįstama padaryti ilgus metus: panaikinti mokytojų kvalifikacijų sandarą, nes mokytojas kyla tik į viršų, nėra rimtų atestacijų, kur galėtų mokytojai rotuotis. Čia ir yra didžiausia problema. Jeigu pasiekei tam tikrą kategoriją, niekas tavęs iš ten neišmes. Taip matome, kad aukščiausią atlyginimą gaunantys mokytojai nebesistengia. Todėl turi būti įvesta kvalifikacijų rotacija, kuri vyktų kas ketveri-penkeri metai“, – kalbėjo N. Putinaitė.
Pasak jos, jei po penkerių metų jaunas mokytojas galėtų gauti aukščiausią kategoriją – tai jam būtų didelė motyvacija stengti, ir jis taip ir padarytų, o vyresnieji mokytojai, N. Putinaitės teigimu, taip pat turėtų labiau stengtis, nenorėdami prarasti turimos kvalifikacijos.
Infrastruktūra prieš minkštuosius projektus
Buvęs premjero Algirdo Butkevičiaus patarėjas finansų klausimais, ekonomistas Stasys Jakeliūnas nurodo, kad valstybei investuoti į infrastruktūrą žymiai labiau apsimoka nei į minkštuosius dalykus – mokymąsi visą gyvenimą ir kitus.
„Grąža iš „investicijų“ į infrastruktūrą yra milžiniška, ji yra šimtaprocentinė. Jeigu struktūrinių fondų panaudojimo intensyvumas yra 85 proc., iš biudžeto – 15 proc., tai į biudžetą per projekto įgyvendinimą įkrenta 30 proc. nuo visos sumos. Reiškia, kad nuo 15 proc. įdėtų savų lėšų iš biudžeto, į kitus biudžetus – „Sodros“ ir kitus – priteka 30 proc. Grąža – 100 proc. Tad koks verslininkas galėtų atsispirti pagundai gauti 100 proc. grąžos? Atsispirti neįmanoma“, – kalbėjo S. Jakeliūnas.
Pasak jo, pagrindinis prioritetas, vykstantis daugiau kaip trejus metus Vyriausybės posėdžiuose, premjero galvoje, yra siekis surasti kuo daugiau projektų, kurių grąža būtų 100 proc. per jų kadenciją.
„Kas bus su visais projektais ateityje, jie negali galvoti – per daug yra kasdienių problemų. Premjerą kartais kritikuoja kitos politinės partijos, prezidentė yra kritikavusi ir buvusį premjerą G. Kirkilą, kad yra blogas lėšų įsisavinimas. Man tai yra antiekonominis mąstymas, nes turėtume padaryti kuo daugiau su kuo mažiau lėšų. Mūsų problema ta, kad turime per daug lėšų.
Kai 2013 metais lankiausi Švedijos premjero kabinete, vienas iš mano klausimų buvo, kaip jis vertina ilgalaikį efektyvumą šalių donorių (kaip Švedija, Vokietija) ir šalių gavėjų. Jo atsakymas buvo toks: tai geras klausimas. Tie žmonės taip pat nujaučia, kad čia ne viskas gerai. Mes esame palikti tvarkyti patys, ir laimi tas, kas turi galimybę prieiti prie tų lėšų. Klausimas tas, ar mažėja, ar didėja socialinė atskirtis, nes tie pinigai po kelerių metų nusėda privačiose kišenėse. Kai struktūriniai pinigai baigsis, o aikštes ir kitus naujus dalykus išlaikyti reikės, tikrai turėsime problemų“, – reziumavo S. Jakeliūnas.
