RAIMONDA MIKUČIONYTĖ
Panevėžio kelių policijos biuro viršininkas Virginijus MAČĖNAS jau trisdešimt metų dirba tą patį darbą.
53 metų pareigūnas sako, kad blaškytis ir keisti kėdes – ne jam. Be to, jo įsitikinimu, nėra tokio dalyko, kaip lengvesnė tarnyba: jei dirbi kaip priklauso, visada sunku. Interviu „Panevėžio balsui“ V. Mačėnas neslėpė: nors ir buvo įgijęs automobilių transporto inžinieriaus specialybę, baigęs studijas pagal ją nedirbo nė dienos – ir dėl to nesigaili.
Kodėl pasirinkote būtent tokią tarnybą?
Nepasirinkau – tarnyba pati pasirinko mane! Stojau į tuometį Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Buvo tokia automobilių ir autoūkio specialybė – nieko bendro su statybomis. Įgijau automobilių transporto inžinieriaus specialybę. Beje, tuomet labai prestižinę. Buvo nemažas konkursas, tačiau visiškai nebuvo aišku, kur dirbsime baigę studijas. Žinojome tik viena: tai bus arba automobilių remonto gamyklos, arba autoservisai.
Ir kas toliau?
Vyresniuose kursuose prasidėjo praktika, ją atlikau Vilniaus pirmajame statybos autoūkyje. Ten meistru dirbo pažįstamas. Kartą ateinu į darbą ir matau, kaip jis tvarkosi su dar po vakarykščio girtu darbininku – jeigu šis paklius įmonės vadovui, nukentės ne girtas darbininkas, bet meistras. Taigi nuveda jis tą darbininką į autobusų stotelę, pasodina ant suoliuko ir liepia, kai atvažiuos autobusas, keliauti namo. Tačiau šis užmiega, autobusas nuvažiuoja, o miegantį pavaldinį pamato direktorius. Velnių gavo meistras... Pasibaisėjau tokiu darbu. Ketvirtame kurse atėjo agituoti pažįstamas, prieš trejus ar ketverius metus baigęs tokią pačią specialybę, bet jau dirbantis milicijoje, su uniforma – leitenanto laipsnis... Jis ir pasiūlė eiti į autoinspekciją.
Ir jus paviliojo toks siūlymas?
Tuometė autoinspekcija turėjo daugiau galių – panašiai kaip dabar Transporto inspekcija. Tai ir automobilių perdirbimas, ir egzaminavimas, ir automobilių registracija. Pasiūlymas suviliojo. Net nesupratau, kad dar teks ir patruliuoti – maniau, būsime milicijos darbuotojai ir dirbsime su automobiliais.
Taip susiklostė, kad palinkau į tą pusę ir pasirinkau. Tai buvo 1983 metai. Žinoma, baigiau studijas, bet jau žinojau, kad autoservise nedirbsiu.
Geras pasirinkimas dar buvo ir dėl to, kad, baigus studijas, nereikėjo atlikti privalomosios karinės tarnybos. Tapus autoinspektoriumi karinė tarnyba neprivaloma. Todėl neteko važiuoti nei į Černobylį, nei į Afganistaną. Gavau laipsnį, uniformą ir paskyrimą dirbti Panevėžyje. Jau tris dešimtmečius dirbu.
O kokia buvo darbo pradžia?
Nemanykit, kad lengva. Nesvarbu, kad buvau baigęs aukštąjį mokslą. Vyresnybė pasakė, kad yra už mane gudresnių, ir pasiūlė darbo subtilybių mokytis iš turinčiųjų patirties. Tiesa, savarankiškai dirbti iškart neleido – teko baigti pirminius kursus, o tie kursai buvo Krasnodare.
Nebuvo minčių, kad galbūt ne tą specialybę pasirinkote?
Prisimenu, kai pasirinkau šitą darbą, kolegos, su kuriais mokiausi, bandė perspėti, kad negerai elgiuosi. Sakė: „Ką tu darai? Negi eisi dirbti į miliciją? Tau bus kaip rekrutui – teks atidirbti 20 metų“. Taip gąsdino mane... Bet dirbau normaliai, gavau butą – kaip jaunas specialistas (spėjau dar prieš paskelbiant Lietuvoje nepriklausomybę). Keisti specialybės ir nesinorėjo.
Turbūt einant gatve žmonės atpažįsta ir sveikinasi?
Žinoma. Juk lapkritį sukaks trisdešimt metų, kai esu čia.
Tikriausiai ne visi sveikinimai būna malonūs?
Nebūna nemalonių. Apie nemalonius neverta kalbėti, nes su nemaloniais žmonėmis vengiu bendrauti. Nors, kita vertus, tenka – net ir teismuose.
Yra tokių, kurie moka praslysti ir neužkliūti. Jie kažkaip moka atsirinkti, kad tik skundų jokių nebūtų... Iš savo patirties galiu pasakyti, iš kokių žmonių policija dažniausiai gauna skundų – iš tų, kurie buvo teisti ir kuriems teko kalėti. Jie žino visas savo teises, o tiriant jų skundus visada galima atrasti pažeidimų. O tuos pažeidimus policijos darbuotojams būtinai nustatys. Tai faktas, net žinau pavyzdžių.
Papasakokite bent vieną.
Prieš keletą metų, pavardžių neminėsiu, buvo užfiksuotas eismo įvykis degalinėje. Susidūrė du automobiliai: prie vieno vairo sėdėjo teistas asmuo, prie kito – kunigas. Tyrimą atliko kolega Einius Kudžma – teisės magistras.
Kunigas iš įvykio vietos pasitraukė, nes įvyko konfliktas tarp abiejų vairuotojų. Beje, avarija įvyko dėl paprasčiausio chuliganizmo. E. Kudžma medžiagą atidavė toliau tirti viešajai policijai. Tačiau tas teistas asmuo nuvažiavo į Policijos departamentą, ten stebuklingai jį priėmė – ir jis pateikė skundą. Iš sostinės atėjo nurodymas dar kartą ištirti eismo įvykį. Buvo net papriekaištauta, kodėl kunigui nebuvo surašytas administracinių teisės pažeidimų protokolas už pasitraukimą iš įvykio vietos, ir duotas nurodymas tą protokolą surašyti. Taip ir buvo padaryta. Panevėžio apylinkės teismas priėmė sprendimą ir atėmė iš kunigo vairuotojo pažymėjimą. Dvasininkas teismo sprendimą apskundė.
Apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, priėmė kitokį sprendimą – kad kunigas nekaltas. Be to, teismas nustatė, kad incidentas degalinėje buvo ne eismo įvykis, bet paprasto chuliganizmo atvejis.
Iš pareigūno, net tris dešimtmečius išdirbusio kelių policijoje, smalsu sužinoti: ar labai skiriasi anų laikų vadinamieji kelių ereliai nuo dabartinių?
Visokių buvo ir anais laikais, tik tuomet buvo mažiau automobilių. O greičio mėgėjų ir tada užteko. Prisimenu, buvo toks vaikinas – vėliau jis žuvo. Jis transporto priemonę vairuodavo kojomis. Žinoma, dabar greičio mėgėjų daugiau. Tačiau ir automobilių daugiau. Jie ir galingesni nei, tarkime, anų laikų žiguliukai. Šiaip pavojingi visi, kurie važiuoja per greitai, kurie nesilaiko Kelių eismo taisyklių.
Bet kodėl žmonės taip elgiasi – rizikuoja savo ir kitų gyvybe?
Mano galva, tai susiję su psichologinėmis problemomis. Pažįstu tokių žmonių, kurie patys prisipažįsta negalintys važiuoti lėtai. Tačiau lakstytojai nelabai sutaupo laiko, nes mieste važiuojant reikia prieš šviesoforus sustoti – juk nedega visą laiką žalia šviesa. Todėl ir sakau, kad tokie žmonės turi psichologinių bėdų.
Be to, turintieji galingas mašinas, matyt, pasijunta esantys ir patys galingi.
O kaip dėl kyšių? Buvo jų?
Negi manote, kad kelių patruliams verta duoti kyšius?! Kyšiai sukasi sferose, kur kontrabanda, kur vyksta prekyba nelegaliomis cigaretėmis. Kyšiai yra ten, kur vartosi milijonai. Antra vertus, jau neprisimenu, ar siūlė kyšį... Gal buvo, bet netiesiogiai. Tiesiog palikdavo pinigus. Kartą, kai dirbau su administracinėmis bylomis, buvo atvejų, kad patruliai prie surašytų protokolų prisegdavo pinigus. Pačiame protokole parašyta, kad siūlytas kyšis, ir kaip įrodymas prisegti pinigai.
Beje, anksčiau už kyšio davimą nebuvo baudos. Tai atsirado visai neseniai, kai departamentui pradėjo vadovautis Saulius Skvernelis.
Tai gal nesiūlė dėl to, kad žinojo jus esant labai principingą?
Kas yra „principingas“? Tiesiog atlieku savo pareigą ir dirbu taip, kaip priklauso.
Man keista, kad jei nepaimi kyšio, tuojau tave vadina principingu. Juk tai normaliai atliktos pareigos. Pažeidimas yra pažeidimas, ir už tai reikia bausti. Kitas dalykas, kokia ta bauda turi būti. Jeigu matau, kad bausmė skiriama per griežta, ją perkvalifikuoju. Bausmė turi atitikti padarytą pažeidimą.
Buvo tokia istorija. Gavau iš sostinės pareigūnų protokolą, kad eismo taisykles Vilniuje pažeidė panevėžietė – pensinio amžiaus mokytoja. Moteris važiavo į Vilnių aplankyti anūko. Įsijungė navigaciją ir pagal ją važiavo. Ši parodė, kad reikia sukti į kairę. Ji pasuko ir nepastebėjo, kad važiuoja prieš eismą. Panevėžietę sostinės pareigūnai siūlė bausti už chuliganišką vairavimą. O koks čia chuliganizmas, kai solidaus amžiaus moteriškė į bėdą pateko per neapsižiūrėjimą. Baudą perkvalifikavau. Kitaip ir būti negalėjo.
Mieste kalbama, kad jūs toks griežtas, jog net savo žmoną liepėte nubausti už pažeistas Kelių eismo taisykles...
Visos tos istorijos – anekdotai.
