Gydytojai reanimatologai teigia, kad priverstinis ligonio, kuris yra apimtas agonijos dėl lėtinės ligos, gaivinimas neetiškas ir nemoralus, tačiau įstatymų leidėjams atrodo kitaip.
Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo projektą svarstęs Seimas atmetė medikų siūlymą leisti nepradėti gaivinimo, jeigu ligonis įstatymų nustatyta tvarka yra pareiškęs nesutikimą, kad būtų gaivinamas, ir yra gydytojų konsiliumo pritarimas.
Prilygino eutanazijai
Ligoninių intensyviosios terapijos skyriuose, slaugos ligoninių palatose ir namuose kamuojasi daug beviltiškų ligonių. Jų gydymo galimybės visiškai išsemtos, medicina jiems nebegali suteikti jokios pagalbos, geriausiu atveju – tik šiek kiek palengvinti kančias.
Dalis tokių ligonių jau ne kartą buvo pakeliui į Anapilį, bet gydytojai juos atgaivino – sustabdė pusiaukelėje į nebūtį ir grąžino į gyvenimą. Net žinodami, jog laikinai: vienus dienai kitai, kitus kelioms savaitėms, mėnesiams.
Ar sergantis sunkia nepagydoma liga, merdintis žmogus turi būti plėšiamas iš jo savaime atėjusios mirties nagų visais įmanomais būdais ir bet kokia kaina?
Kauno klinikų Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos skyriaus specialistai Seimui, svarsčiusiam naują Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo projektą, kuriame numatytas žmogaus gaivinimas visais atvejais, net ir lėtinės progresuojančios, sukeliančios negrįžtamų organizmo pokyčių, nesuderinamų su gyvybe, ligos atvejais, mėgino įrodyti, kad tokiu būdu pažeidžiama pacientų teisė į orią mirtį. Medikai siūlė leisti nepradėti gaivinimo keliais atvejais.
Pirmiausia – jeigu yra neabejotinų mirties požymių, kai gaivinimas kelia tiesioginę grėsmę kritinę būklę nustačiusio asmens gyvybei, taip pat jeigu pacientas įstatymų nustatyta tvarka yra pareiškęs nesutikimą, kad būtų gaivinamas, ir yra gydytojų konsiliumo pritarimas šiam nusprendus, kad nėra pagrindo abejoti, jog mirštančiojo organizmas yra negrįžtamai pakenktas ligos ir dėl to negali funkcionuoti. Jeigu yra bent menkiausia abejonė – gaivinti.
Bet parlamentarai priėjo prie nuomonės, kad pacientas neturi spręsti, gaivinti jį ar ne, o gydytojai – paisyti jo valios.
Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės pavaduotojas gydytojas Antanas Matulas tada sakė, esą kolegų kauniečių siūlymas nepriimtinas iš esmės. Pasak jo, Konstitucija reikalauja įstatymais užtikrinti teisę į gyvybę ir jos tekste nėra nieko pasakyta apie leistinumą kokiomis nors išimtinėmis aplinkybėmis atimti šią teisę ar numatyti kokių nors šios teisės apribojimų arba išimčių. Todėl Seimo Sveikatos reikalų komitetas mano, kad negalima saugoti gyvybės įstatyme numatant galimybę ją atimti.
„Aš asmeniškai irgi nesutinku su tuo, kad įstatymas leistų apsispręsti, gaivinti ar ne. Tai tas pats kaip eutanazija. Reanimuoti sunkų ligonį valstybei brangiai kainuoja, tačiau gyvybė yra dar brangesnė. Valstybė žmogui turi užtikrinti orią senatvę ir orią mirtį. Tai reiškia, kad jis turi išeiti prižiūrėtas, nekentėdamas skausmo“, – kalbėjo politikas.
Pasak A. Matulo, pernai ir jis, ir jo frakcija pasistengė, kad „prisikėlėlio“ Andriaus Burbos įregistruotas Eutanazijos įstatymo projektas būtų išbrauktas iš Seimo darbotvarkės. Pastarasis tada aiškino, kad jo Eutanazijos įstatymas būtų alternatyva nepakeliamoms fizinėms ir dvasinėms paciento kančioms, kurias sukėlė sunkus ir nepagydomas sutrikimas dėl ligos ar sužalojimo ir kurio negalima palengvinti.
Tačiau gydytojų palaikymo jis nesulaukė. Jie pareiškė, kad pirmiausia Lietuvoje reikia išspręsti klausimą dėl nepagydomomis, progresuojančiomis ligomis sergančio žmogaus teisės atsisakyti užsispyrėliško gydymo, gaivinimo priemonių.
Įstatymų leidėjai ir šį kartą to padaryti nesiryžo.
Gydytojams gaila ligonių
Respublikinės Panevėžio ligoninės Intensyviosios terapijos ir reanimacijos skyriaus vedėja Eugenija Reinikovienė mano, kad nereikėtų gaivinti visų ligonių be išimties, kaip daroma dabar.
„Tie, kam netenka susidurti su vadinamaisiais beviltiškais ligoniais, neįsivaizduoja, kaip tie žmonės kenčia, ką išgyvena jų artimieji, – sako gerai žinoma ir gerbiama medikė. – Šiuo atveju kalbame ne apie ūmias būkles, kai žmogus suserga liga, kuri dar nediagnozuota, ar jau nustatytą sunkią ligą, tarp jų ir onkologinę, patirtą traumą. Tokius reikia gaivinti net ir tada, kai jau, atrodo, nebėra vilties atgaivinti, nes iš tiesų būna stebuklų.
Tačiau yra lėtinių ligų, kurios nebepagydomos. Pavyzdžiui, žmogus yra patyręs kelis insultus, serga ketvirtos stadijos išplitusiu vėžiu, visos gydymo galimybės išsemtos. Jis atgaivinamas, gyvenimas kažkiek pailginamas, bet likusias dienas jis nugyvena merdėdamas.“
E. Reinikovienė ne iš vieno sunkiomis ligomis sergančio senyvo amžiaus ligonio yra girdėjusi, kad jis nori išeiti iš šio pasaulio ir užbaigti savo kančias. Tačiau atėjus natūraliai mirčiai jie yra gaivinami ir dalis – sėkmingai. Intensyviosios terapijos ir reanimacijos skyriaus vedėja įsitikinusi, kad įstatymai turėtų palikti medikams teisę priimti sprendimą, ar konkrečiu atveju žmogų gaivinti. Jos kolegė Integruotų sveikatos paslaugų centro vadovė, palaikomosios medicinos specialistė, gydytoja Raimonda Ulianskienė taip pat yra už teisę sunkiam, lėtiniam ligoniui atsisakyti gaivinimo.
„Taip, ligoniams, kurių gydymo galimybės visiškai išsemtos, palaikomoji medicina padeda – palengvina kančias malšindama skausmą ir kitais būdais. Tačiau palaikomosios medicinos paskirtis – kiek įmanoma pagerinti ligonio gyvenimo kokybę, bet ne jį pailginti ar patrumpinti. O priverstinai atgaivinus pacientą, jo gyvenimo kokybė tampa dar blogesnė nei buvo.“ Todėl R. Ulianskienė nemano, kad reikia versti gyventi žmogų, natūraliai mirštantį dėl senatvės ar su gyvybe nesuderinamos ligos progresavimo prieš jo paties valią. Jos teigimu, palaikomoji medicina tai traktuoja kaip amoralų elgesį ligonio atžvilgiu.
Kita vertus, pasak gydytojos, turėtų būti gerbiama ir vykdoma ligonio valia būti gaivinamam.
Dvasininkai – už gyvybės saugojimą
Panevėžio vyskupijos kancleris Romualdas Zdanys mano, kad įstatymai turi ginti prigimtinę žmogaus teisę gyventi ir išimčių neturėtų būti.
Pasak kunigo, kiekvieno žmogaus širdyje ir prote glūdi instinktyvus troškimas gyventi. Tik Viešpats, o ne žmogus – kad ir turintis medicininį išsilavinimą, – gali nuspręsti, kada ligoniui išeiti.
Medicina jokiais veiksmais neturi prisidėti prie žmogaus mirties.
Kita vertus, dvasininkas sutinka, kad gaivinimo klausimas toks subtilus, jog vienareikšmiškai atsakyti į jį labai sunku.
Tiesa, velionis popiežius Jonas Paulius II prieš mirtį atsisakė vykti į klinikas, sužinojęs, kad medicina jam niekuo nebepadės, tik gal pratęs gyvenimą keliomis valandomis. Tačiau R. Zdanys nemano, kad dvasiškojo tėvo pavyzdys yra universalus.
Kunigas svarsto, kad daugeliu atvejų neįmanoma nubrėžti takoskyros tarp beprasmiško ir prasmingo gaivinimo.
R. Zdaniui labai garbaus amžiaus senoliai, tarp jų ir ligoti, yra prisipažinę dar norintys pagyventi. Todėl, dvasininko nuomone, negalima reguliuoti įstatymais žmogaus gyvenimo pabaigos.
Klebonui įsiminė vieno žmogaus papasakota tėvo ligos istorija. Senyvo amžiaus vyras sirgo sunkia lėtine liga, kuri sukėlė sunkių komplikacijų, tarp jų ir inkstų nepakankamumą. Ligonio sveikatos būklė buvo tokia sunki, kad medikai nutarė, jog hemodializės procedūrų jis tiesiog nepakels. Sūnui buvo pasiūlyta pasirašyti, jog jis sutinka, kad tėvui jos nebūtų atliekamos. Vyras nesutiko.
Ligoniui buvo valomas kraujas dirbtinio inksto aparatu. Žmogus išgyveno kelis mėnesius ir mirė.
„Ar šioje situacijoje sūnus turėjo sutikti su medikų sprendimu netaikyti tėvui hemodializės, nes iš esmės jie buvo teisūs – ligonio gyvenimo dienos vis tiek buvo suskaičiuotos? Bet jeigu jis būtų jų paklausęs, ar nebūtų paskui graužęsis, jog nepadarė visko, kad išsaugotų tėvui gyvybę?“– retoriškai klausia kunigas, siūlydamas panagrinėti šį klausimą dar labiau.
