Kai geriausias žmogaus draugas tampa priešu

Nors šuo ir viz­gi­na uo­de­gą, šyp­so­tis jis ne­mo­ka. Nuo jo dan­tų ken­čia ne tik šu­nų ne­mėgs­ta­miau­sia žmo­nių „rū­šis“ – pa­šti­nin­kai, bet ir „ko­le­gos“ – ap­dras­ko­ma vis dau­giau šu­nų.  Po­li­ci­jos kom­pe­ten­ci­ja – žmo­nių sau­gu­mas ir jų tar­pu­sa­vio san­ty­kiai, to­dėl į šu­nų san­ty­kius ji ne­si­ki­ša. Ne­ži­no­ma ir tai, kiek žmo­nių nu­ken­tė­jo nuo ag­re­sy­vių veis­lių šu­nų ir koks bū­tų tiks­lus pa­vo­jin­giau­sių veis­lių „Top 10“ pa­gal už­re­gist­ruo­tus įvy­kius.

Pre­ten­zi­jų ne­tu­ri

„Dvie­juo­se mū­sų gre­ta sto­vin­čiuo­se dau­gia­bu­čiuo­se ma­žai kas lai­ko šu­nų, tad pui­kiai juos ži­no­me. Į akį kri­to keis­tas dės­nin­gu­mas – vie­nas po ki­to jie „ap­si­rgo“. Vie­nas iki šiol te­be­vaikš­to su­tvars­ty­tas. Pa­si­tei­ra­vus kai­my­nų, kas gi tiems šu­nims nu­ti­ko, paaiš­kė­jo, kad ve­džio­ja­mi anks­ti ry­tą bu­vo už­pul­ti ne­to­li nuo­sa­va­me na­me lai­ko­mo, be ant­snu­kio ir pa­va­džio ve­džio­ja­mo ge­ro­kai di­des­nio šuns“, – pa­sa­ko­jo Vil­niaus g. 33 na­mo gy­ven­to­ja Ra­sa.

Mo­te­ris su­si­rū­pi­no, kad ne­nu­tik­tų di­des­nė ne­lai­mė. „Kie­me daug vai­kų. Šuo laks­to po nuo­sa­vo na­mo te­ri­to­ri­ją ne­pri­riš­tas. O jei var­tais pra­si­vers? – būgš­ta­vo Ra­sa. – Ves­da­ma duk­rą į Sal­du­vės lop­še­lį-dar­že­lį pa­ste­bė­jau, kad tas pa­ts šei­mi­nin­kas sa­vo šu­nį be ant­snu­kio pa­lei dar­že­lio tvo­rą ve­da pa­si­laks­ty­ti į Sal­du­vę. Ar taip ga­li­ma? Juk neaiš­ku, kas tam šu­niui šaus į gal­vą. Jei šuo už­puo­lė žmo­gų, tai šuns šei­mi­nin­kui at­ro­do, jog kal­tas pa­ts už­pul­ta­sis, kad „įžei­dė“ šu­nį.“

Ir vie­no, ir ki­to ap­dras­ky­to šuns šei­mi­nin­kai tei­gia ag­re­sy­vaus šuns šei­mi­nin­kams pre­ten­zi­jų ne­tu­rin­tys. Ir nie­ko keis­to, nes šis ap­mo­kė­jo vi­sas su­ža­lo­tų gy­vū­nų gy­dy­mo iš­lai­das. Tik dėl šios prie­žas­ties ne­si­kreip­ta į po­li­ci­ją.

Į šu­nų tar­pu­sa­vio san­ty­kius ne­si­ki­ša

Šiau­lių ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to at­sto­vė spau­dai Gai­lu­tė Smag­riū­nie­nė, su­ži­no­ju­si, kuo do­mi­mės, net nu­si­kva­to­jo: „Šiaip tai po­li­ci­jos kom­pe­ten­ci­ja – žmo­nių sau­gu­mas ir jų tar­pu­sa­vio san­ty­kiai. Į šu­nų san­ty­kius po­li­ci­ja ne­si­ki­ša, nes jie į mus ne­si­krei­pia, to­dėl at­sa­ky­ti, kiek šu­nų nu­ken­tė­jo nuo ki­tų šu­nų, ne­ga­li­me. Jei krei­pia­si šuns šei­mi­nin­kas dėl to, kad ki­tas as­muo ne­pri­žiū­ri sa­vo šuns, tai jau ki­ta si­tua­ci­ja. Ap­kan­džio­tų šu­nų ap­skai­tos ne­ve­da­me.“

Cent­ro po­li­ci­jos nuo­va­dos vir­ši­nin­kas Eu­ge­ni­jus Ta­ku­še­vi­čius pri­si­mi­nė tris to­kius nuo­va­dos ap­tar­nau­ja­mo­je te­ri­to­ri­jo­je šie­met už­fik­suo­tus at­ve­jus.

Ad­mi­nist­ra­ci­nių tei­sės pa­žei­di­mų ko­dek­so 110 str. už gy­vū­nų įsi­gi­ji­mo, lai­ky­mo, vei­si­mo, dre­sa­vi­mo, ga­be­ni­mo ir pre­ky­bos jais tai­syk­lių bei at­ski­rų rū­šių gy­vū­nų re­gist­ra­vi­mo gy­ve­na­mo­sio­se vie­to­vė­se tai­syk­lių pa­žei­di­mą nu­ma­to įspė­ji­mą ar­ba bau­dą iki 200 Lt. Už tai šie­met per 8 mėn. Šiau­lių ap­skri­ty­je bu­vo su­ra­šy­tas 191 ad­mi­nist­ra­ci­nio tei­sės pa­žei­di­mo pro­to­ko­las, Šiau­liuo­se – 29.

Jei dėl šių vei­kų bu­vo pa­da­ry­ta ža­la as­mens svei­ka­tai ar tur­tui, gre­sia bau­da nuo 500 iki 1000 Lt. Bū­tent to­kios bau­dos ir bu­vo skir­tos šiau­lie­čiams, ku­rių šu­nys už­puo­lė ir ap­kan­džio­jo ki­tą šu­nį ar žmo­gų. Vi­sos bau­dos už šiuos ad­mi­nist­ra­ci­nius tei­sės pa­žei­di­mus pa­ten­ka į vals­ty­bės biu­dže­tą.

Šu­nų prie­žiū­ros kont­ro­lę Šiau­liuo­se vyk­do sa­vi­val­dy­bės Vie­šo­sios tvar­kos sky­rius. Jis tu­ri tei­sę baus­ti šu­nų ne­pri­žiū­rin­čius šei­mi­nin­kus, tai­gi, anot Šiau­lių AVPK at­sto­vės, Vil­niaus g. dau­gia­bu­čio gy­ven­to­jams, bi­jan­tiems dėl sa­vo vai­kų sau­gu­mo, rei­kė­tų su pa­reiš­ki­mu kreip­tis bū­tent ten.

Me­di­kų pa­gal­ba pa­si­nau­do­jo pu­sant­ro šim­to žmo­nių

Dau­ge­lis ma­no, kad dau­gu­ma nuo šu­nų nu­ken­tė­ju­sių žmo­nių yra vai­kai. Tai ne­tie­sa – vai­kai iki 15 me­tų am­žiaus su­da­ro tik treč­da­lį nu­ken­tė­ju­sių. Ki­ta įdo­mi sta­tis­ti­ka – nuo ba­lan­džio iki rugp­jū­čio mė­ne­sio įkan­di­mų at­ve­jų už­re­gist­ruo­ja­ma dvi­gu­bai dau­giau ne­gu nuo rug­sė­jo iki ko­vo. Tai­gi, nors „se­zo­nas“ ir bai­gė­si, bud­ru­mo pra­ras­ti ne­ga­li­ma.

Anot Zi­tos Kat­kie­nės, Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tės, į šios gy­dy­mo įstai­gos Priė­mi­mo-sku­bios pa­gal­bos sky­rių dėl šu­nų įkan­di­mų per de­vy­nis šių me­tų mė­ne­sius krei­pė­si 72 žmo­nės. Per­nai me­di­kų pa­gal­bos pri­rei­kė net 157 šu­nų ap­kan­džio­tiems žmo­nėms.

Pa­sak Priė­mi­mo-sku­bios pa­gal­bos sky­riaus ve­dė­jos Dai­vos Jau­ta­kie­nės, daž­niau­siai šiems žmo­nėms ski­ria­mas am­bu­la­to­ri­nis gy­dy­mas. Tik tais at­ve­jais, kai su­ža­lo­ji­mai di­de­li, pa­cien­tas gul­do­mas į li­go­ni­nę. Anot sky­riaus ve­dė­jos, yra bu­vę at­ve­jų, kai dėl vei­do su­ža­lo­ji­mo, akies trau­mos pa­cien­tai bu­vo siun­čia­mi į Kau­ną – Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to li­go­ni­nę Kau­no kli­ni­kas.

Tais at­ve­jais, kai žmo­gų su­ža­lo­jęs šuo ne­ži­no­mas, pa­cien­tui ski­ria­mi skie­pai nuo pa­siut­li­gės ir stab­li­gės. Jei šuo sa­vas ir pa­cien­tas ži­no, kad jis bu­vo skie­py­tas nuo pa­siut­li­gės, pa­cien­tas skie­pi­ja­mas tik nuo stab­li­gės.

Kai su­ža­lo­ji­mai di­des­ni, pa­cien­tas gul­do­mas į Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės Or­to­pe­di­jos-trau­ma­to­lo­gi­jos sky­rių. Sky­riaus ve­dė­jas Ro­ber­tas Mi­ka­laus­kas sa­ko, kad šu­nų įkan­di­mo žaiz­dos gy­ja daug sun­kiau. Mik­ro­bais už­krės­tos plėš­ti­nės žaiz­dos gy­ja la­bai sun­kiai. Se­nie­ji chi­rur­gi­jos va­do­vė­liai, pa­sak me­di­ko, mo­ko ne­siū­ti kąs­ti­nių-plėš­ti­nių žaiz­dų, nes jos dėl in­fek­ci­jų su­pū­liuo­ja. Da­bar, pa­sak me­di­ko, ga­li­my­bių iš­va­ly­ti žaiz­dą yra dau­giau, tad jos iš­va­lo­mos ir su­siu­va­mos, ypač ta­da, kai su­ža­lo­ta kū­no vie­ta svar­bi es­te­tiš­kai, ma­to­ma.

Ry­ti­nio ar va­ka­ri­nio ve­džio­ji­mo ri­tua­las

Ko­dėl žmo­nės ap­skri­tai lai­ko ag­re­sy­vių veis­lių, ko­vi­nius šu­nis ži­no­da­mi, kad ne­lai­min­gų at­si­ti­ki­mų vis nu­tin­ka? Anot Šiau­lių ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to psi­cho­lo­go Arū­no Nor­kaus, gy­ven­to­jai tai daž­niau­siai da­ro dėl ap­sau­gos ir ma­dos. „Toks tin­ka­mai iš­mo­ky­tas šuo yra itin ge­ras na­mų ir pa­ties šei­mi­nin­ko sar­gas, daž­nai pa­kei­čian­tis sig­na­li­za­ci­ją ar ap­sau­gi­nin­ką, tad ne­nuos­ta­bu, kad pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį bu­vo ypač ma­din­ga lai­ky­ti bū­tent to­kių veis­lių šu­nis – gat­vė­se ir kie­muo­se bu­vo ga­li­ma pa­ste­bė­ti dau­gy­bę žmo­nių su tos pa­čios spal­vos, su­dė­ji­mo šu­ni­mis, sky­rė­si tik pa­va­dė­lis“, – tei­gia psi­cho­lo­gas.

Anot A. Nor­kaus, prie­žas­tis, ko­dėl žmo­nės gy­vū­nus, ypač šu­nis, lai­ko ir nuo­sa­vuo­se na­muo­se, ir bu­tuo­se, ir bend­ra­bu­čiuo­se, yra la­bai pa­pras­ta – šuo yra ge­riau­sias žmo­gaus drau­gas. Tie­siog jis lei­džia ten­kin­ti įvai­rius psi­cho­lo­gi­nius ir so­cia­li­nius žmo­gaus po­rei­kius. Tai ob­jek­tas, ku­ris vi­sa­da ša­lia, ku­rį bet ka­da ga­li ap­si­ka­bin­ti ar at­stum­ti, ku­ris rea­guo­ja į ta­vo emo­ci­nę bū­se­ną be­tar­piš­kiau ne­gu ap­link esan­tys as­me­nys. Ga­lų ga­le tai at­ri­bu­tas, ku­riuo ga­li iš­reikš­ti sa­vo sta­tu­są, sko­nį, ma­te­ria­li­nę pa­dė­tį. „Pa­žiū­rė­ki­te, su ko­kiu pa­si­di­džia­vi­mu šei­mi­nin­kai pa­sa­ko­ja pa­žįs­ta­miems apie sa­vo bran­gių šu­nų veis­lės iš­skir­ti­nu­mą ir kai­ną...“ – pa­sa­ko­jo psi­cho­lo­gas.

Šu­nų šei­mi­nin­kai, ne­svar­bu, kur jų au­gin­ti­niai lai­ko­mi – bu­te ar nuo­sa­vo na­mo kie­me, su­si­du­ria su ne­di­de­le pro­ble­ma – šiuos „šei­mos na­rius“ rei­kia pa­ve­džio­ti. De­ja, bū­tent ta­da daž­niau­siai ir nu­tin­ka ne­lai­min­gų at­si­ti­ki­mų...

Anot psi­cho­lo­go, ve­džio­ji­mą ga­li­ma trak­tuo­ti ir kaip ri­tua­lą, įsi­ter­pian­tį į die­nos ru­ti­ną, pa­na­šiai kaip ry­ti­nis ka­vos gė­ri­mas, pie­ta­vi­mas, se­ria­lo pa­žiū­rė­ji­mas ir kt. Ki­ta ver­tus, šuns ve­džio­ji­mas taip pat ten­ki­na so­cia­li­nius ir psi­cho­lo­gi­nius šei­mi­nin­ko po­rei­kius. Tai ir fi­zi­nis ak­ty­vu­mas, ku­rio taip trūks­ta dau­gu­mai mū­sų, lei­džian­tis ga­lu­ti­nai pra­bus­ti ry­tą ar leng­vai pa­si­vaikš­čio­ti gry­na­me ore va­ka­re. Kiek iš tų, ku­rie ne­lai­ko šuns, kiek­vie­ną va­ka­rą prieš mie­gą išei­na pa­kvė­puo­ti gry­nu oru? Tai ir bend­ra­vi­mas, su­si­ti­kus kie­me kai­my­ną ar ki­to šuns šei­mi­nin­ką, lei­džian­tis ap­tar­ti orus, po­li­ti­kos ar spor­to nau­jie­nas. Tai ir pa­žin­tys, vė­liau ga­lin­čios ne­sun­kiai išaug­ti į drau­gys­tę ar flir­tą, nes šuo yra vie­ni­jan­tis ob­jek­tas. Ga­lų ga­le tai ga­li­my­bė pa­de­monst­ruo­ti sa­vo sta­tu­są, „pri­sta­tant“ ap­lin­ki­niams nau­ją striu­kę, ba­tus, megz­ti­nį, šu­kuo­se­ną ar skė­tį. Tik šei­mi­nin­kams de­rė­tų ne­pa­mirš­ti, kad be­si­pui­kuo­jant prieš kai­my­nus rei­kė­tų su­mo­kė­ti ir au­gin­ti­nio „abo­nen­ti­nį mo­kes­tį“.

Gy­vū­nų šei­mi­nin­kams – nau­ji rū­pes­čiai

Pa­kei­tus rink­lia­vos už gy­vū­nų re­gist­ra­vi­mą ir lai­ky­mą dau­gia­bu­čiuo­se na­muo­se nuo­sta­tus, nuo ki­tų me­tų ga­lios nau­ji rink­lia­vos dy­džiai ir rei­ka­la­vi­mai. Kad in­di­vi­dua­liuo­se na­muo­se lai­ko­mų au­gin­ti­nių re­gist­ra­ci­ja bū­tų ak­ty­ves­nė, nuo 2013 m. au­gin­ti­niams pri­va­lės bū­ti įskie­py­ta iden­ti­fi­ka­vi­mo mik­ros­che­ma, ku­ri ga­li kai­nuo­ti nuo 20 iki 40 Lt ar net dau­giau. Iki ki­tų me­tų gy­ven­to­jai tu­rė­tų su­skub­ti įre­gist­ruo­ti gy­vū­ną, tuo­met mik­ros­che­mos ne­bus rei­ka­lau­ja­ma, kol nė­ra ga­lio­jan­čio įsta­ty­mo.

Mies­to ta­ry­ba nu­ta­rė dvi­gu­bai pa­di­din­ti rink­lia­vos dy­džius už na­mi­nių gy­vū­nų lai­ky­mą: dau­gia­bu­ty­je lai­kan­tiems ka­tę teks mo­kė­ti 5 li­tus, šu­nį – 10 Lt per mė­ne­sį. Mo­kes­tis už ag­re­sy­vių veis­lių šu­nų lai­ky­mą pa­di­dės iki 30 Lt.

Šiau­lių mies­to val­di­nin­kai ti­ki­na, kad ne­no­rin­tys bau­dų – nuo įspė­ji­mo iki 200 Lt – dar tu­ri ke­lis mė­ne­sius iki Nau­jų­jų, kad už­re­gist­ruo­tų sa­vo gy­vū­nus.

Jau­nų­jų gam­ti­nin­kų cent­re šiuo me­tu mies­to gy­ven­to­jai už­re­gist­ra­vę apie 6 tūkst. au­gin­ti­nių – pen­kis tūks­tan­čius šu­nų (60 ag­re­sy­vių veis­lių au­gin­ti­nių) ir tūks­tan­tį ka­čių. Pu­sė jų lai­ko­ma in­di­vi­dua­lio­se val­do­se. Ar už­re­gist­ruo­tų gy­vū­nų daug? Šiau­lių are­no­je krep­ši­nio var­žy­bas tuo pa­čiu me­tu ga­li ste­bė­ti vi­du­ti­niš­kai 5 700 žiū­ro­vų, tad jei jo­je su­so­din­tu­me šu­nis ir ka­tes, kai ku­riems tek­tų su­tūp­ti ant laip­tų.

Siū­lo­ma dau­gia­bu­čiuo­se ne­draus­ti lai­ky­ti pa­vo­jin­gų šu­nų?

Pra­kal­bus apie gy­vū­nų lai­ky­mo tai­syk­les, Sei­me iš­reikš­ta nuo­mo­nė, kad drau­di­mas lai­ky­ti pa­vo­jin­gus šu­nis ir pa­vo­jin­gų šu­nų miš­rū­nus tik dau­gia­bu­čiuo­se na­muo­se ne­pa­dė­tų pa­siek­ti pa­grin­di­nio to­kių šu­nų lai­ky­mo ri­bo­ji­mo tiks­lo – žmo­nių ap­sau­gos nuo ga­li­mo to­kių šu­nų ke­lia­mo pa­vo­jaus, to­dėl vie­na par­la­men­ta­rė pa­siū­lė nau­jos re­dak­ci­jos Gy­vū­nų glo­bos, lai­ky­mo ir nau­do­ji­mo įsta­ty­mo pro­jek­te at­si­sa­ky­ti nuo­sta­tos, kad „ko­vi­nius šu­nis, ko­vi­nių ir pa­vo­jin­gų šu­nų miš­rū­nus (tais at­ve­jais, kai to­kių šu­nų įsta­ty­mai ne­drau­džia) bei pa­vo­jin­gus šu­nis lai­ky­ti dau­gia­bu­čiuo­se na­muo­se drau­džia­ma“.

Anot par­la­men­ta­rės, nė­ra skir­tu­mo, kur šuo lai­ko­mas – dau­gia­bu­ty­je ar pri­va­čio­je val­do­je – in­di­vi­dua­lia­me na­me, ko­te­dže ar kt., jei jis lai­ko­mas ne­tin­ka­mai, t. y. ne­ve­džio­ja­mas su pa­va­džiu ir ant­snu­kiu, o pa­lei­džia­mas bė­gio­ti be prie­žiū­ros. Jos nuo­mo­ne, įsta­ty­me yra nu­ma­ty­ta pa­kan­ka­mai rei­ka­la­vi­mų pa­vo­jin­gų šu­nų lai­ky­to­jams, ta­čiau jie ne­sie­ja­mi su lai­ky­to­jų gy­ve­na­mą­ja vie­ta ar šu­nų lai­ky­mo vie­ta, o su ki­to­mis są­ly­go­mis ir ap­lin­ky­bė­mis.

Sei­mas ke­ti­na iš es­mės at­nau­jin­ti ga­lio­jan­tį gy­vū­nų ge­ro­vės ir ap­sau­gos tei­si­nį re­gu­lia­vi­mą, at­si­žvelg­da­mas į Eu­ro­pos Są­jun­gos tei­sės ak­tų, tarp­tau­ti­nių su­tar­čių, reg­la­men­tuo­jan­čių gy­vū­nų ge­ro­vę ir ap­sau­gą, rei­ka­la­vi­mus. Par­la­men­ta­rai jau pri­ta­rė tai nu­ma­tan­čiam įsta­ty­mo pro­jek­tui. Ja­me siū­lo­ma nu­sta­ty­ti, kad ko­vi­nius šu­nis, ko­vi­nių ir pa­vo­jin­gų šu­nų miš­rū­nus bei pa­vo­jin­gus šu­nis bū­tų drau­džia­ma lai­ky­ti dau­gia­bu­čiuo­se.

Šiau­liai neat­si­li­ko nuo did­mies­čių

Užk­re­čia­mų­jų li­gų ir AIDS cent­ro duo­me­ni­mis, Lie­tu­vo­je iš gy­vū­nų daž­niau­siai žmo­nės nu­ken­čia nuo šu­nų: 2012 m. – 833, 2011 m. – 823, 2010 m. – 896 žmo­nės. Pir­mą­jį 2012 m. ket­vir­tį šu­nys ap­kan­džio­jo 215 vai­kų ir 618 suau­gu­sių žmo­nių, o pir­mą­jį 2011 m. ket­vir­tį – 188 vai­kus ir 635 suau­gu­siuo­sius. Svei­ki šu­nys ap­kan­džio­jo 538 as­me­nis, ne­ži­no­mi – 294.

Dėl ka­čių pa­da­ry­tų su­ža­lo­ji­mų į me­di­kus krei­pė­si 211 as­me­nų, t. y. 3% ma­žiau nei 2010 m. ir 11% dau­giau nei 2011 m. pir­mą­jį ket­vir­tį. Svei­kos ka­tės su­ža­lo­jo 134 žmo­nes, ne­ži­no­mos – 78.

Per pir­mą­jį šių me­tų ket­vir­tį dau­giau­siai nuo gy­vū­nų nu­ken­tė­ju­sių as­me­nų bu­vo Vil­niaus, Kau­no ir Klai­pė­dos ap­skri­ty­se. 2010 m. si­tua­ci­ja bu­vo pa­na­ši, ta­čiau nuo tri­jų di­džių­jų mies­tų neat­si­li­ko ir Šiau­liai. 2011 m. per pir­mą­jį ket­vir­tį dau­giau­siai nu­ken­tė­ju­sių bu­vo Vil­niaus, Kau­no, Šiau­lių ir Pa­ne­vė­žio ap­skri­ty­se.

Pa­vo­jin­giau­sių­jų „Top 10“ ne­ži­no­mas

Te­ri­to­ri­niai vi­suo­me­nės svei­ka­tos cent­rai ren­ka ir sau­go duo­me­nis apie kiek­vie­no nuo šuns nu­ken­tė­ju­sio žmo­gaus įvy­kio ap­lin­ky­bes. Ši in­for­ma­ci­ja per­duo­da­ma Vals­ty­bi­nei mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bai. In­ter­ne­tu už­pil­dant for­mą yra lan­ge­lis, ku­ria­me įra­šo­ma įkan­du­sio šuns veis­lė, jei ji ži­no­ma. De­ja, ta in­for­ma­ci­ja taip ir „gu­li“, nes nie­kas jos neap­do­ro­ja, to­dėl ne­ži­no­me, ku­rių veis­lių šu­nys Lie­tu­vo­je yra pa­vo­jin­giau­si. Vi­suo­me­nė, ypač tie as­me­nys, ku­rie ruo­šia­si įsi­gy­ti šu­nį, tu­rė­tų bū­ti in­for­muo­ti apie tai.

VMVT yra pa­tvir­ti­nu­si de­šim­ties ag­re­sy­vių šu­nų veis­lių są­ra­šą – tai ame­ri­kie­čių pit­bul­ter­je­ras, bul­do­gas, ame­ri­kie­čių Sta­ford­šy­ro ter­je­ras, Sta­ford­šy­ro bul­ter­je­ras, ame­ri­kie­čių bul­do­gas, Ar­gen­ti­nos do­gas, Fi­la Bra­si­lei­ro, Kan­ga­las (tur­kų avi­ga­nis), Kau­ka­zo avi­ga­nis ir Pie­tų Ru­si­jos avi­ga­nis. No­rint au­gin­ti šių veis­lių at­sto­vą, pir­miau­sia rei­kia iš­klau­sy­ti spe­cia­lus kur­sus, gau­ti lei­di­mą au­gin­ti ir lai­ky­tis la­bai griež­tų rei­ka­la­vi­mų.

Bū­tų įdo­mu su­ži­no­ti, kiek žmo­nių nu­ken­tė­jo nuo ag­re­sy­vių veis­lių šu­nų ir koks bū­tų tiks­lus pa­vo­jin­giau­sių veis­lių „Top 10“ pa­gal už­re­gist­ruo­tus įvy­kius.

Po­vi­las LUN­GĖ