Atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų Lietuvoje rekordiškai didėja. Kadangi dauguma skaičiuoja litus nuo algos iki algos, pinigų vos pakanka maistui ir mokesčiams. O maistas vis brangsta. „Šiaulių kraštas“ nuo 2004-ųjų fiksuoja maisto produktų kainas didžiuosiuose prekybos centruose. Per šį laikotarpį populiariausių produktų krepšelis nuo 63 litų pabrango iki 109 litų.
Krepšelis vėl pabrango
„Šiaulių kraštas“ nuo 2004-ųjų lygina maisto produktų krepšelio, kurį sudaro grietinė, sviestas, kava, cukrus, kruopos, obuoliai, mėsa, pieno produktai, kainas.
2004 metų gegužę „Šiaulių krašto“ surinktas krepšelis kainavo 63, 74 Lt, 2007 – 76,56 Lt. Vėliau krepšelio kaina kasmet didėdavo apie dešimt litų. 2010 metais rugsėjį jau siekė – 103,83 lito.
Prieš kelias dienas apskaičiavome, kad dabar toks produktų krepšelis kainuotų apie 109 litus. Dėl tikslumo produktų krepšelio kainos lyginamos tame pačiame prekybos centre. Pasirenkami tos pačios firmos maisto produktai.
Nuo tyrimo pradžios krepšelis tik brango, nors atskirų produktų kainos svyruoja. Kai kurių produktų, pavyzdžiui, kiaušinių kainos šokinėjo kosminiais šuoliais.
Prekybos centruose kainos daugiausia panašios. Jei viename prekybos centre rasite pigesnės duonos, nebūtinai ten rasite ir pigesnės mėsos.
Prekybos centrai kasdien rengia įvairias akcijas, kurių metu įvairių produktų galima įsigyti už mažesnę kainą. Apklausę dalį pirkėjų, įsitikinome, kad dauguma jų akcijomis naudojasi. Taip siekia sutaupyti, tačiau, pirkėjų vertinimu, prekybos centrai „atsiima“ savo dalį – pastebima, kad tuo metu pabrangsta kiti būtiniausi produktai.
Abejonės
Tą dieną, kai fiksavome kainas, jautienos nugarinės radome tik viename prekybos centre iš mūsų pasirinktųjų. Nugarinės kaina – dvigubai didesnė už kiaulienos nugarinę. Panašu, kad apie jautienos nugarinę daugelis tik pasvajoja. Įperkamas 15,99 lito kainuojantis jautienos faršas.
Ieškant pigiausios grietinės teko pasikliauti užrašais ant etikečių. Nesinorėjo lyginti pieno grietinės su augaliniais riebalais praturtintu produktu. Štai, pieno grietinė kainuoja beveik 5 litus, tačiau galima rasti ir kitokios – už 2,5 lito. Užrašas ant indelio analogiškas – „grietinė“. Riebumas – 30 procentų. Tačiau dvigubai mažesnė kaina kelia abejonių, ar tai tikrai grietinė? Parduotuvėje juk cheminio tyrimo neatliksi.
Kiekvienas prekybos centras turi pigesnių ir brangesnių produktų pasiūlą. Pavyzdžiui, „Norfoje“ 800 gramų grikių maišelis gali kainuoti 3 ir 7 litus. Grietinė – 2,15 ir 4,89 lito. Pirkėjui paliekama teisė išbandyti, ar kaina turi tiesioginį ryšį su kokybe.
Nuo to laiko, kai labai pabrango kava, lentynos jau nebėra tokios „žalios“ nuo vienintelės kavos rūšies. Žmonės nebegaili papildomo lito ar kelių, norėdami nusipirkti dar nebandytos kavos. Tyrimui kadaise karaliavusią „Jacobs“ kavą pasirinkome tik dėl tęstinumo, nors ji lentynose užima tiek pat vietos kaip ir kitos rūšies kava.
Kone kiekvienais metais pirkėjams pateikiama „staigmena“ – pasklinda gandas, kad brangs kai kurie produktai. Vienais metais taip nutiko su duona, kitais – su pieno produktais, cukrumi, grikiais, o šiemet – su kiaušiniais.
Produktai iš tiesų pabrangsta, nes pirkėjai užgula parduotuves, o vėliau viskas nurimsta, tik kainos į ankstesnį lygį nebegrįžta.
Prekybininkai po gausaus derliaus šiemet daug kalbėjo apie sumažėjusias daržovių kainas. Tik pirkėjų džiaugsmas truko neilgai. Dabar daržovių kainos – pavasarinės, nors šiek tiek mažesnės nei pernykštį balandį.
Žemas vartojimo lygis
Prekybininkai tikina, kad vartojimas ir žmonių perkamoji galia yra gerokai sumažėjusi nuo 2009 metų, kai prasidėjo sunkmetis.
Dvejus metus iš eilės pardavimai krito dėl mažėjančios perkamosios galios. 2011 metais apyvarta pradėjo augti, tačiau ji yra nulemta infliacijos.
Šiais metais per pirmus tris mėnesius apyvarta teoriškai augo apie 6 procentus, tačiau žmonės neperka daugiau produktų.
Darius Ryliškis, prekybos tinklo „Norfa“ atstovas spaudai, tikina, kad pagrindinių maisto produktų kainos išliko stabilios. Dėl gausaus daržovių derliaus šiemet jų buvo galima įsigyti triskart pigiau nei ankstesniais metais.
D. Ryliškis sako, kad krentant perkamajai galiai, pirkėjas rinksis pigesnį produktą, o augant – pereinama prie brangesnių produktų.
Lina Muižienė, prekybos tinklo „Maxima“ Įvaizdžio ir komunikacijos departamento direktorė, sakė, kad šviežios mėsos bei įvairių mėsos gaminių pardavimai yra ūgtelėję 3–6 procentais, lyginant su praėjusiais metais.
Per metus žuvis pabrango 10 procentų, kava – 6, šokoladas – 10, pienas ir jo produktai – 8 procentais. Šviežios mėsos, duonos, aliejaus kainos išlikopanašios. Miltų kainos per metus sumažėjusios 9 procentais.
„Žemas vartojimo lygis yra viena didžiausių problemų nuo pat krizės pradžios. Todėl daugiausia jėgų ir resursų yra nukreipiama būtent vartojimui skatinti“, – pripažino L. Muižienė.
Atskirtis tik padidėjo
Romas Lazutka, Vilniaus universiteto profesorius ir socialinių mokslų daktaras, primena, kad pernai bendrasis vidaus produktas (BVP) išaugo 11 procentų, o algos – tik 2,7 procento.
„Jei susumuotume viską – perkamoji galia tik sumažėjo, nors ekonomika augo. Visas finansinis prieaugis atiteko savininkams ir direktoriams. Socialinė atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų dar padidėjo“, – konstatavo profesorius.
Socialinių mokslų daktaras atkreipė dėmesį į tyrimą, kuris yra atliekamas daugelyje šalių: lyginamos 20 procentų aukščiausias ir 20 procentų žemiausias pajamas turintys visuomenės atstovai.
Anot tyrimo „Grietinėlė“ už ekonominiame dugne esančius gauna 7,1 karto didesnes pajamas. Nelygybės atžvilgiu esame lyderiai Europoje. Daugelyje Europos valstybių šis rodiklis siekia 4–5 kartus.
„Blogiausia, kad mūsų šalyje kalbos apie lygybę primena sovietmetį. Atseit, nepadoru skaičiuoti svetimus pinigus. Neva iš vienų atims ir duos kitiems. Darome iš lygybės karikatūrą“, – mano R. Lazutka.
Prie pajuokos iš lygybės R. Lazutka priskiria ir visuotinį kaltės jausmą: „Žmonėms diegiama – pats kaltas, kad esi nevykėlis. Juk visi neva gali dirbti ir turėti mašinas. Užsieniečiai stebisi, kodėl mes neiname į gatves? Žmonės streikuoja racionaliai – tyli arba emigruoja“.
Įslaptintas monopolis
Profesoriaus nuomone, žodį „monopolis“ reikia pradėti aiškinti šiek tiek kitaip. Nesvarbu, kad žmonės turi galimybę pirkti produktus skirtinguose prekybos centruose, tačiau paprastai viską perka viename.
„Tik sąlyginis pasakymas, kad prekybininkai – ne monopolistai. Jei gamintojai ir pardavėjai padidintų darbuotojams algas, visuotinis brangimas nebūtų toks skausmingas“, – tvirtina R. Lazutka.
Oficiali statistika rodo, kad per 70 procentų visų mūsų kainų jau tokios pat, kaip kitose Europos šalyse. Šiek tiek pigiau pas mus kainuoja paslaugos, nes pigesnė darbo jėga.
„Direktoriai ir savininkai mąsto taip – žmonės niekur nesidės, vis tiek atsiras kas dirbs, – sako R. Lazutka, tariamą verslininkų konkurenciją pavadindamas „direktorių monopoliu“. – Ar tikrai neatsirastų gerų direktorių ne už 20, o už 10 tūkstančių litų algą? Sutaupytas lėšas paskirstytų darbuotojams, kurie dabar priversti dirbti už minimalią algą.“
Pašnekovas akcentuoja, kad niekur civilizuotoje šalyje specialistas nedirba už minimumą. Jį gauna pagalbinius darbus atliekantys asmenys. Specialistai – dvigubai daugiau. O vadovai – dvigubai daugiau nei specialistai. Pas mus vadovai uždirba dešimtis kartų daugiau, nei pavaldiniai.
„Naujieji monopolistai ginasi – neva badaujančių žmonių nėra. Automobiliai važinėja. Tačiau žmonės gyvena ant ribos. Paklauskite bet kurios vidutinės šeimos, kas būtų, jei netikėtai sugestų šaldytuvas, – siūlė profesorius. – Visi susidurtų su nemažais finansiniais sunkumais.
Kaimuose žmonės gyvena taip pat, kaip prieš 30 metų. Galima sakyti, kad visos pajamos ir sunaudojamos maistui, drabužiams ir benzinui“.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
