Regioniniame parke – nusiaubti kadagynai

Skai­ty­to­jai „Šiau­lių kraš­tui“ pra­ne­šė, kad Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nia­me par­ke vie­nas po ki­to ker­ta­mi nyks­tan­tys ka­da­giai. Miš­ki­nin­kai gra­si­na bau­do­mis, bet kol kas dar nė vie­no kir­tė­jo už ran­kos ne­nut­vė­rė. Lie­tu­vių nuo se­no ver­ti­na­mi ka­da­giai po kiek­vie­nų Ve­ly­kų vis la­biau nyks­ta. Šiau­lių kraš­te re­tą krū­mą nai­ki­na ir la­ši­nių rū­ky­to­jai.

Išp­jau­ti ne­to­li so­dy­bų

„Ne­to­li mū­sų na­mų au­go toks mie­las ka­da­gys, vi­sa šei­my­na juo la­bai džiau­gė­mės, puo­se­lė­jo­me, o prieš šven­tes žiū­riu – ša­kos nu­pjau­tos“,– sie­lo­jo­si Kel­mės ra­jo­no Jaut­mal­kės kai­me, ne­to­li miš­ko gy­ve­nan­tis liau­dies ama­ti­nin­kas Lai­mo­nas Bart­kus.

Meist­ro nuo­mo­ne, van­da­lai į ka­da­gius įsi­su­ko prieš Ve­ly­kas. Tra­di­ci­nei Ve­ly­kų ver­bai su­riš­ti be kark­lo, ber­žo ša­ke­lių ima­mos ir ka­da­gio ša­ke­lės.

Ama­ti­nin­kai ka­da­gį nau­do­ja šaukš­tams drož­ti, vir­tu­vi­niams in­dams ar net ku­bi­liu­kams ga­min­ti, nes jo me­die­na – kvap­ni. Bet ma­siš­kai meist­rai į miš­ką nei­na ir spe­cia­liai ka­da­gių ne­pjau­na.

„Iš vals­ty­bi­nio miš­ko be gry­bų ir uo­gų nie­ko ne­ga­li­ma iš­neš­ti, net ša­kų“,– sa­ko L. Bart­kus. – Ka­da­gius nio­ko­jan­čius žmo­nes drą­siai ga­li­ma va­din­ti pik­ta­da­riais“.

Kel­mės ra­jo­no Kent­rių kai­mo gy­ven­to­jai re­dak­ci­jai pa­sa­ko­jo apie ne­to­li na­mų, miš­ke, iš­pjau­tus aukš­tus, se­nus ka­da­gius. „Šiau­lių kraš­to“ skai­ty­to­jai įta­ria, kad nyks­tan­čius krū­mus iš­kir­to tie, kas nuo­sa­vo­se rū­kyk­lo­se rū­ko la­ši­nius, deš­ras ir kum­pe­lius. Esą ka­da­gio dū­mas rū­ky­tiems mė­sos ga­mi­niams su­tei­kia pi­kan­tiš­ko sko­nio ir aro­ma­to.

Pik­ta­da­riai ant Gir­ni­kų kal­no

Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko kraš­tot­var­ki­nin­kas Da­rius Ra­man­čio­nis sa­kė ne vie­no­je par­ko vie­to­je pa­ste­bė­jęs nu­nio­ko­tus ar net iš­kirs­tus ka­da­gius.

Pik­ta­da­riai nea­plen­kė Gir­ni­kų kal­no – ne­be­li­ko ant jo au­gu­sio ka­da­gio.

„Ten bu­vo vyk­do­mi miš­ko švie­si­ni­mo ir va­ly­mo dar­bai, to­dėl pa­ma­niau, kad pa­tys dar­bi­nin­kai ga­lė­jo ka­da­gį nu­pjau­ti. Aiš­ki­nan­tis su miš­ki­nin­kais šie die­va­go­jo­si, kad miš­ko kir­tė­jai įspė­ti ka­da­gių iš po­miš­kio ne­kirs­ti, dėl to ma­siš­kai ka­da­giai nė­ra ker­ta­mi“,– ra­mi­no D. Ra­man­čio­nis.

Pu­ti­nus, ka­da­gius, įdo­mes­nę lau­ki­nę obe­lį, re­tes­nius au­ga­lus vyk­dy­da­mi ban­do­muo­sius kir­ti­mus miš­kin­kai sten­gia­si pa­lik­ti, bet bir­žė­se, kur vis­kas pjau­na­ma ply­nai, ka­da­gių ne­be­lie­ka. Miš­kas at­so­di­na­mas, bet ne­bė­ra na­tū­ra­lios au­ga­lų įvai­ro­vės, kraš­to­vaiz­dis da­ro­si skur­des­nis.

Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nia­me par­ke di­džio­ji da­lis miš­kų pri­ski­ria­mi eko­lo­gi­nės ap­sau­gos ka­te­go­ri­jai – čia ply­ni kir­ti­mai drau­džia­mi. Tai di­de­lės te­ri­to­ri­jos, kur gam­ti­nė įvai­ro­vė ga­li gy­vuo­ti.

Kraš­to­ty­ri­nin­ko nuo­mo­ne, di­des­nę ža­lą re­tiems au­ga­lams da­ro mė­są rū­kan­tys sma­gu­riai ar už­dar­biau­to­jai, glė­biais vel­kan­tys ka­da­gius į tur­gų.

„Mū­sų kraš­te ka­da­gys – nyks­tan­tis krū­mas. Kur anks­čiau ža­lia­vo va­di­na­mo­ji ka­da­gy­nė – da­bar skurs­ta vie­nas ki­tas ka­da­giu­kas“,– ak­cen­ta­vo D. Ra­man­čio­nis.

Se­no­vė­je lie­tu­viai ka­da­gį bran­gi­no, va­di­no gy­vy­bę ir svei­ka­tą sau­gan­čiu me­džiu. Lie­tu­viai pa­go­nys ka­da­gį nau­do­jo smil­ky­mui.

Krikš­čio­niš­kai tra­di­ci­jai ka­da­gys ir­gi svar­bus. Iš baž­ny­čios par­si­neš­tą pa­šven­tin­tą ka­da­gio ver­bą žmo­nės lai­ko, kol spyg­liai nu­džiū­na. Ta­da juos nu­brau­kę, ša­ke­lę už­ki­ša už bal­kio, kad nuo per­kū­ni­jos sau­go­tų. Spyg­liai – ne vie­na­me kraš­to­ty­ri­nia­me pa­sa­ko­ji­me už­ra­šy­ta – smil­ko­mi per­kū­nui griau­džiant, li­gai ar ki­toms bė­doms pri­spau­dus.

Pra­šo pra­neš­ti

„Ne gi­ri­nin­kai ma­das dik­tuo­ja. Tra­di­ci­nei ver­bai rei­ka­lin­gas ka­da­gys ir mes šios tra­di­ci­jos ne­pa­nai­kin­si­me“,– sa­kė Šiau­lių miš­kų urė­di­jos Kur­tu­vė­nų gi­ri­nin­ki­jos gi­ri­nin­kas Gin­ta­ras Ne­mu­nis. Ir pa­ra­gi­no: „Pas­te­bė­ję nu­pjau­tą ka­da­gį žmo­nės tu­rė­tų iš kar­to kreip­tis į gi­ri­nin­ki­ją, pra­neš­ti“.

Anks­čiau kai­mo žmo­gus nu­si­skin­da­vo ša­ke­lę, bet ka­da­gio ne­kirs­da­vo. O ir ka­da­gių bū­da­vo dau­giau.

Da­bar dėl oro už­terš­tu­mo ka­da­giai pra­dė­jo nyk­ti, nes tai – ypač šva­rų orą mėgs­tan­tis au­ga­las.

Gi­ri­nin­kas ži­no, kad Ba­zi­lio­nų, Deng­til­čio pu­sė­je, kur ge­ras pri­va­žia­vi­mas, ka­da­gy­nai la­bai ap­dras­ky­ti. Žmo­nės esant bet ko­kiam orui ga­li at­va­žiuo­ti, ypač prieš Ve­ly­kas. „Bo­bu­tės mai­šus ka­da­gių ša­kų pri­si­ki­ša“,– sa­kė G. Ne­mu­nis.

Gre­sia bau­dos

„Ka­da­gys – tai ne­der­lin­go dir­vo­že­mio au­ga­las. Pas mus jis pa­si­tai­ko re­tai, daž­niau ap­tin­ka­mas Dzū­ki­jo­je“,– sa­kė Šiau­lių miš­kų urė­di­jos Miš­ko žel­di­ni­mo ir ap­sau­gos in­ži­nie­rius Juo­zas Dau­nys.

Jis pa­žy­mė­jo, kad už sa­va­va­liš­ką me­džių kir­ti­mą, ža­lo­ji­mą, nio­ko­ji­mą ir vals­ty­bi­nia­me ir pri­va­čia­me miš­ke gre­sia ad­mi­nist­ra­ci­nė at­sa­ko­my­bė. Bau­da sie­kia nuo 200 iki 400 li­tų su pa­žei­di­mo pa­da­ry­mo prie­mo­nių kon­fis­ka­vi­mu.

Už ne miš­ko že­mė­je nu­nio­ko­tus au­ga­lus pa­žei­dė­jui ga­li bū­ti skir­ta bau­da nuo 150 iki 300 li­tų.

„Tur­gaus pre­kei­viams ža­lia­vą tie­kia aso­cia­lūs as­me­nys: ge­ni pu­šis, eg­les, miš­kuo­se ar­čiau mies­to ir mies­to te­ri­to­ri­jo­je. Ka­da­gių ža­lo­ji­mo at­ve­jų kol kas ne­nus­ta­tė­me“,– pri­pa­ži­no spe­cia­lis­tas.

Apie ka­da­gį trum­pai

Ir va­sa­rą, ir žie­mą ža­liuo­jan­tis ka­da­gys – de­ko­ra­ty­vus au­ga­las. Jis tu­ri fi­ton­ci­di­nių sa­vy­bių – va­lo orą, nai­ki­na mik­ro­bus. Pa­bu­vo­ję ka­da­gy­ne li­go­niai ir iš­se­kę žmo­nės ge­riau jau­čia­si, at­gau­na ape­ti­tą.

Ka­da­gio vi­siš­kai su­no­ku­sios uo­gos ren­ka­mos ru­de­nį, to­li nuo jud­rių ke­lių, už­terš­tų vie­tų au­gan­čių au­ga­lų.

Ka­da­gys – vie­nas iš ži­no­miau­sių skys­čius va­ran­čių au­ga­lų. Jo uo­gos tu­ri tul­žį va­ran­čių sa­vy­bių, ge­ri­na me­džia­gų apy­kai­tą, stip­ri­na skran­dį ir žar­ny­ną, mal­ši­na karš­tį, už­de­gi­mą, skaus­mą. Ka­da­gio uo­gų ant­pi­las var­to­ja­mas nuo ne­svei­kos šir­dies su­kel­tų pa­brin­ki­mų, ak­men­li­gei, silp­nai virš­ki­nant, krau­jui va­ly­ti, taip pat ser­gant reu­ma­ti­nė­mis li­go­mis ir po­dag­ra.

Irena BUDRIENĖ