Paklausus, koks yra tikras lietuviškas mentalitetas, atsakyti vienareikšmiškai neįmanoma. Visų pirma vertėtų įsigilinti į tai, kas mentalitetas yra apskritai?
Filosofas Romualdas Ozolas mentalitetą apibrėžia kaip istoriškai susiklosčiusį tautos tikrovės suvokimo būdą, supratimo sugebėjimą.
Stereotipai apie lietuvius
Psichoterapeutas ir Seimo narys Gediminas Navaitis patikino, kad lietuviškas mentalitetas remiasi stereotipų kartojimu, kurie turėtų palaikyti tautos tapatybę.
„Lietuviškumas tapatinamas su tuo, kad žmogus yra lietuvis, gimęs Lietuvoje. Jis užsispyręs, darbštus pesimistas. Mentalitetas turi sąsajų su tautos problemomis, paaiškina politinę, socialinę ir kultūrinę situaciją,“ – paaiškino G. Navaitis.
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko Simono Alperavičiaus teigimu, Lietuvoje galioja stereotipai apie lietuviškumą.
„Jeigu JAV pakviestų žydą į susitikimą, niekada niekas nesakytų, kad jis atstovauja tautą iš šono, jis būtų amerikiečių atstovas. Kiekvienoje civilizuotoje šalyje būtų to laikomasi: Amerikoje jis amerikonas, Šveicarijoje – jis šveicaras, tačiau Lietuvoje – jis žydas. Tačiau niekas nesupranta, kad mes laikome save Lietuvos piliečiais ir dauguma mūsų turi tą patį lietuvių mentalitetą“, – aiškino S. Alperavičius.
Trys lietuvių mentaliteto grupės
Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataro Rolando Paulausko nuomone, šiandieninėje Lietuvoje yra trys tautiniai mentalitetai.
Žmonių, kuriems virš 40 metų pasaulio suvokimas formavosi tarybinėje santvarkoje, todėl jų mentalitetas kitoks nei anūkų. 30–40 metų žmonės – tai mišrios grupės atstovai, kurie užtiko Tarybų sąjungą, bet brendo ir vystėsi naujomis sąlygomis. O štai 25–30 metų žmonės formavosi perimdami Vakarų tradicijas ir vertybes.
Tarp visų šių kartų atsiranda didelė bedugnė, senelių ir anūkų kartos moka skirtingas kalbas, o emigrantų anūkai net lietuviškai kalbėti nebemoka.
Trūksta ideologijos
R. Ozolo manymu, visos Europos ideologija remiasi išskaičiuotais dalykais, kuriais labai sunku patikėti. „Netgi krikščionybė galėtų būti jungiamasis tautos gaubtas, tačiau to lietuviai nesugebėjo perimti. Jie netiki tuo, kuo meldžiasi, tačiau prašo Dievo ką nors duoti. Tai ir yra didžiausia lietuvių bėda – mes tebesame paskendę daiktuose“.
Filosofas tikino, kad lietuviams svetimas sugebėjimas mąstyti idėjomis ir abstrakcijomis. Kaip pavyzdį jis pateikė Konstitucinio teismo (KT) sprendimą dėl šeimos sąvokos.
„Realybė tokia, kad susidarė masė šeimų atmainų. Staiga sugriuvę ryšiai pasidarė svarbesni už KT teisę. Intelektualai nebepajėgūs priimti abstrakciją besąlygiškai. Jie priima realybę, nors ji gali būti visiškai degradavusi. Kol to neįveiksime, negalime kalbėti apie mentaliteto kuriamąją galią“, – pabrėžė jis.
Anot S. Alperavičiaus, diferenciacija tarp skirtingų grupių mentalitetų yra taikliai pastebėta.
„Kiekviena partija turi savo mentalitetą, kaimas – vieną, inteligentija – kitą, sunku rasti bendrus bruožus visiems lietuviams, tačiau vienas bruožas tikrai visus vienija – tai polinkis kaltinti kažką, o ne save. Kalta ir Vyriausybė, ir Seimas, tačiau niekada nepagalvoja, ką patys padarė dėl Lietuvos“.
Taip pat jis pabrėžė, kad Lietuvoje vis dar trūksta tolerancijos, kurios nebuvimas gadina santykius tarp žmonių.
„Tyrimai rodo, kad Lietuvoje daug kas nemėgsta čigonų, juodžių, žydų – tai bėda, susijusi su kultūra ir provincialumu. Lietuva nors ir laikoma Europos centru, tokia nėra. Prisimenu, kaip Vilius Kavaliauskas iš buvusios Vyriausybės išsprendė nuosavybės klausimą – iš pradžių Lietuvos piliečiams grąžinsime, o paskui žydams“, – stebėjosi S. Alperavičius.
Elito nebuvimas
R. Paulauskas pabrėžė, kad tauta pasaulyje reiškiasi per elitą, o Lietuvoje jo nėra. „Nėra kam atstovauti tautos interesų. Anglai likviduoja, kas yra tėvas ir kas motina šeimoje. Pas juos gali būti tėtis–1 ir tėtis–2. Tai kartai, kuriai iki 30 metų, tai nebėra nuostabą keliantis dalykas“.
Anot pašnekovų, senoji Lietuvos dalis turėjo bendrų prasmių, kurios vienijo tautą. Didžiavimasis seniausia Europoje kalba, buvimas geriausiais uždaroje Tarybų Sąjungos erdvėje, kai buvo lyginama su Rytais.
„Dauguma žmonių norėjo gyventi būtent Lietuvoje ir nebūtų tuo metu sutikę išvykti, nes čia buvo gražiausia, geriausia ir švariausia. Nelyginome savęs su Vakarais, nes galėjome ten patekti. Didžiavomės sportu, o dabar „Žalgirio“ pergales lemia ne Lietuvoje gimę žmonės, o pinigai, investuoti į komandą“, – nesiliovė prisiminti senus laikus R. Paulauskas.
Anot jo, netgi bendro priešo – Tarybų Sąjungos – buvimas vienijo lietuvius, kaip tautą.
Kalbėdamas apie elito trūkumą, G. Navaitis neslėpė nusivylimo: „Lietuvoje daug žmonių nusižudo. Ar galėtume įsivaizduoti, kad koks nors gerbiamas Lietuvos žmogus pasako „Nesižudykite, jūs reikalingi savo šeimai“ ir savižudybių skaičius sumažėja? Ne, Lietuvoje taip neatsitiks, nes nėra tokio žmogaus, kurio kiti paklausytų“.
Tautos lūžio momentas
R. Ozolo manymu, lietuvių tauta dabar išgyvena lūžio momentą. Pasak jo, greitu metu turėtų susidėlioti pusiausvyra tarp apsisprendusių būti ar nebūti Lietuvos žemėje, tuomet tie, kurie liks, pasakys, kad niekur iš čia nevažiuos. Liks kad ir milijonas gyvenančių, kurie pradės naują istorinį tarpsnį, nenutraukdami mūsų tautos istorijos.
„Per 20 metų lietuvių tautos mentalitetas buvo suskaldytas, tapome nevienalytė tauta, kurios jauniausiai kartai Vakarų civilizacija įdiegta kaip idealas. Norime būti kaip olandai, skandinavai, todėl galvojame, o kam gyventi nevykusioje Skandinavijos kopijoje, kai galima išvyktį į originalą?“, – kalbėjo R. Paulauskas.
Vakarų kultūros vertybės – iliuzija?
Jaunimas nesuvokia, kad atsisakydamas savo kalbos daro sau žalą. Anot signataro, Vakarų civilizacija pasiekė savo galimybių ribą, kai pasirodė „gyvenimo ne pagal kišenę“ rezultatai: „Jauniausios kartos vertybės yra iliuzinės ir jos sklaidosi mūsų akyse. Nemaža dalis lietuvių emigrantų bus priversti grįžti namo po kelių metų ir jie pradės ieškoti naujų prasmių, kurias lietuvių tautai turės duoti elitas“.
R. Ozolas palaikė mintį, kad Vakarų civilizacija priėjo plėtros ribas. Lietuviai netampa laimingesni, kai išvažiuoja į užsienį dėl materialinių vertybių, vadinasi, reikia ieškoti naujų sprendimų, kaip sukurti socialinę ir kultūrinę politiką, orientuotą į naujus tautą vienijančius tikslus.
„Dešimtmečiais puoselėtas poreikis vartoti – žemiausias lygmuo. Skanios dešros valgymas neduoda laimės. Žmogus – tai socialinis gyvūnas, jis nebus laimingas būdamas individu. Jis – visuomeninis gyvis, o dabartinė visuomenė veda prie išsiskyrimo. Žmogui to per mažai“, – reziumavo R. Paulauskas.
