REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Prezidentė Dalia Grybauskaitė dar nesuformavo aiškių užsienio politikos gairių, tačiau mėgina demonstruoti tos politikos stuburą. Visgi, atsisakyti aktyvumo posovietinėje erdvėje būtų klaida, – perspėja politikos apžvalgininkas, buvęs diplomatas Alvydas Medalinskas.

REKLAMA
REKLAMA

Jis teigia nesutinkantis su paplitusia nuomone, kad prezidentės judesiai užsienio politikoje buvo visiškai klaidingi.

REKLAMA

–          Ar galima teigti, kad per du prezidentės D. Grybauskaitės valdymo metus kardinaliai pasikeitė užsienio politikos kursas ir ką manote apie kai kurių ekspertų teiginį, kad nuosekli užsienio politika dabar išvis neegzistuoja?

–          Kad užsienio politikos kursas pasikeitė kardinaliai – nepasakyčiau. Pasakyčiau tiesiog, kad užsienio politika, nepaisant pirmininkavimo tokioje solidžioje bendrijoje, kaip Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, yra labai ryškus momentai bendrame Lietuvos politiniame gyvenime. Tą patį galima sakyti ir apie prezidentūros, ir apie užsienio reikalų ministerijos politiką. Ta prasme, kad nėra nei kažkokių didelių pasiekimų, nei kažkokių svarbių kritimų. Galbūt svarbiu pasikeitimu laikytini santykiai su Baltarusija. Tiek D. Grybauskaitė, tiek Užsienio reikalų ministerija laikosi pozicijos, kad būtinas konstruktyvus dialogas su dabartiniu Minsko režimu, kad Baltarusija nebūtų izoliuota. Jei prezidentas Valdas Adamkus ir tuometinė ministerijos vadovybė laikėsi „principingos ir teisingos“ politikos kurso, tai dabar daugiau akcentuojama ekonominių santykių nauda.

REKLAMA
REKLAMA

–          O santykių su Lenkija būklė nelaikytina kritimu ar nesėkme?

–          Manau, kad jei Lenkijos užsienio politiką prezidento V. Adamkaus laikais būtų formavęs toks asmuo, kaip dabartinis Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, santykiai ir tada būtų galėję stipriai pablogėti. Tai politikas, kuriam rūpi jo paties karjera. Lenkijoje artėja parlamento rinkimai, R. Sikorskis galvoja apie savo perspektyvas, turi Lietuvoje tokį partnerį, kaip Valdemaras Tomaševskis (Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininkas, – „Balsas.lt“). Šiuo tandemu jie kuria tokią politiką, kuri naudinga jiems asmeniškai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

–          Bet kokios tada dabar esminės Lenkijos užsienio politikos permainos?

–          Čia yra du aspektai. Pirmiausiai tai didesnis gerų santykių su Rusija akcentavimas, o antras momentas – lenkų tautinės mažumos, gyvenančios už Lenkijos ribų, interesų gynimas. Nemanau, kad net ir prezidentams V. Adamkui ir Aleksanderiui Kwasniewskiui būtų pavykę ką nors pakeisti, jei tokia politika būtų vyravusi jų laikais. Nebent tos aistros Lenkijoje atlėgtų po parlamento rinkimų, jei pasirodytų, kad R. Sikorskio kelias nėra perspektyvus. Lošdamas neva skriaudžiamų lenkų, gyvenančių užsienyje (ne tik Lietuvoje) korta R. Sikorskis vaidina panašų vaidmenį, kaip Rusijos premjeras Vladimiras Putinas posovietinėje erdvėje gindamas neva skriaudžiamus Rusijos tėvynainius.

REKLAMA

–          Užsienio politikos frontuose retai kildavo, kurie bent kiek įtakotų Lietuvos prezidentų reitingus. Pavyzdžiui, Algirdui Mykolui Brazauskui neretai primindavo vadinamąjį „Maišiagalos memorandumą”, D. Grybauskaitei daugelis priekaištavo dėl nenoro vakarieniauti su JAV prezidentu Baracku Obama. Atrodo, ir šis atvejis buvo įdomesnis apžvalgininkams, negu rinkėjams. Ką apie jį manote?

–          Čia girdžiu skirtingų Europos politikų ir politologų vertinimų. Tai, kad prezidentė D. Grybauskaitė nevyko vakarieniauti su B. Obama tuo metu, kai šis derėjosi su rusais ir nutarė nebestatyti Rytų Europoje priešraketinės gynybos skydo, galėjo reikšti  tam tikrą sukrėtimą JAV administracijos vadovui, paskatinimas pagalvoti ar teisingai daroma paliekant Baltijos šalis Rusijos įtakos zonoje. Jei tai nebuvo tik sutapimas laike, tai tokį sukrėtimą būtų galima laikyti net D. Grybauskaitės užsienio politikos nuopelnu ir aiškiu signalu, kad stodama į NATO Lietuva tikėjosi Vakarų, o ne Rusijos saugumo garantijų. Jei tai tik sutapimas laike, tai žinoma – su Vakarų didžiosiomis valstybėmis galima elgtis labiau diplomatiškai. Daugiausiai aš užsienio politikoje pasigesdavau stuburo.

REKLAMA

–          O dabar jis jau yra?

–          Jis bandomas demonstruoti, tačiau nėra aišku, kur per pastaruosius kelis metus išvis judės tas stuburas ir visas užsienio politikos kūnas. Prezidentė susikoncentravo į vidaus politikos reikalus, kovą su korupcija.  Per artimiausius metus turėtų nusistovėti aiškios kryptys ir supratimas, ko Lietuva užsienio politikoje siekia. Mane džiugina tai, kad prezidentės retorikoje ėmė atsirasti tai, ko anksčiau nebuvo – Amerikos, kaip saugumo garanto vaidmens pabrėžimas ir tezės, kad tokios šalys kaip Ukraina, Moldova ar Kaukazo valstybės visgi Lietuvai yra svarbios. Man šis dėmuo ir dalyvavimas Europos Sąjungos rytų partnerystės programoje visada atrodė svarbus. Žinoma, toje pačioje Ukrainoje situacija yra prieštaringa ir reikia veikti skirtingais vektoriais – tiek pragmatiškai bendradarbiaujant su šalies valdžia, tiek nepamirštant šalies demokratizavimo ir judėjimo Vakarų link tikslų. Juk neaišku – ar labai intensyvus santykių su dabartine valdžia palaikymas prisidėtų prie demokratijos ar ne? Kalbant, pavyzdžiui, apie Gruziją, reikia pastebėti, kad prezidentas Michailas Saakašvilis yra vienareikšmiškai teigiamai vertinamas tik Amerikoje, o Europoje – prieštaringai. Pastangos, kad Gruzija išliktų Vakarų politikos bendrame dėmesio centre yra labai svarbios. Taip pat svarbu yra išlaikyti Europos ir Amerikos politikos balansą. Tiek pačiai Gruzijai, tiek ir Lietuvai. Turime pripažinti, kad Lietuvos užsienio politika buvo atsidūrusi JAV politikos smaigalyje ir tai ne visada, manau, buvo vien tik naudinga. Tiesa, dar kartą pabrėžiu, kad nemanau, jog turime atsisakyti to įdirbio, kuris padarytas buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

–          Kai kas teigia, kad mažos šalys, kaip Lietuva, išvis negali turėti tikros užsienio politikos.

–          Nesutinku. Galime turėti savo užsienio politikos nišą. Ta niša yra būtent mūsų rytų politika, kurios tikrai nereikia atsisakyti ir mane džiugina, kad prezidentė apie tai prabilo pati.

–          Nemanote, kad Lietuvai savo užsienio politikos tikslus tapo sunkiau formuluoti po to, kai buvo pasiekta narystė NATO ir Europos Sąjungoje?

–          Be abejonės. Štai ir dabar Vyriausybė kuria strategiją „Lietuva 2030 metais“, o apie užsienio politiką ten praktiškai nieko nėra. Lietuvoje, kai buvo pasiekti strateginiai tikslai, atsirado poreikis iš naujo suvokti, ko jai reikia ir kokie jos interesai užsienio politikoje. Kaip jau minėjau – man priimtina kryptis yra mūsų galimybė užimti Vakarams reikalingą nišą rytų politikoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų