Rusijos elite dar nuo caro Petro laikų egzistuoja labai svarbi takoskyra – zapadnikai ir slavianofilai. Takoskyros pagrindas nėra labai sudėtingas – zapadnikai laikosi nuostatos, kad Rusija turi perimti kuo daugiau patirties iš Vakarų valstybių ir stengtis tapti viena iš jų pagal politines ir vertybines nuostatas. Slavianofilai mano, kad „Sviataja Rus‘“ turi ieškoti savito raidos kelio, o su nedvasingais ir supuvusiais Vakarais jai nepakeliui. Pastaruosius visada palaikė didžioji dalis tautos, kadangi daugelis tautų mėgsta romantines pasakas (1933-aisiais net praktiškieji vokiečiai neatsispyrė tokios pasakos kerams), o zapadnikų daugiau būdavo ir tebėra turtingesniuose sluoksniuose, kurių atstovai dažniau lankosi Europoje. Jų nėra daug, bet dėl savo turtų ir išsilavinimo jie išlieka įtakingi, tokiu būdu suteikdami peno prastuomenėje paplitusioms legendoms apie „židų-masonų sąmokslą".
Vakaruose, nuo Kanados iki Lenkijos tokios takoskyros nėra. Be abejo, Vakarų pasaulis nėra monolitas – jis pasidalinęs į daugybę tarpusavyje konkuruojančių ar net konfliktuojančių grupuočių tautiniu, religiniu ar socialiniu pagrindu. Katalikai ir protestantai, anglai ir airiai, valonai ir flamandai, darbininkų profsąjungos ir „investuotojai“ nuo seno šnairuoja vieni į kitus, bet išorinės grėsmės akivaizdoje vis dėlto šitie nesutarimai trumpam pamirštami. Lenkai ir vokiečiai niekada nemėgo vieni kitų, bet 1241 metais vokiečiai atėjo lenkams į pagalbą prieš mongolus, o 1683 metais – lenkai padėjo vokiečiams atmušti turkus nuo Vienos. 1949-aisiais, bolševikų grėsmės akivaizdoje, vokiečiai ir italai susijungė į NATO bloką su vakarykščiais priešais anglais ir amerikiečiais. Be abejo, visada atsirasdavo išdavikų, ir kai kada jie netgi buvo gausūs ir galingi, bet jie visada ir būdavo traktuojami kaip renegatai, o ne kaip svarstytina Vakarų pasaulio alternatyva.
Lietuva nuo XIV amžiaus jau lyg ir Vakarų pasaulyje, bet, skirtingai nuo kaimynų lenkų ir estų, mes visą tą laiką sprendžiame rusišką dilemą – Vakarų vertybės ar „mes ieškosim savo kelio“. Pirmą sykį labai aiškiai ši kolizija matoma XVI amžiuje, per nelemtą karą dėl Livonijos. Tai buvo keistas karas – mūsų etmonai vadovavo gerai, kariai kovėsi narsiai ir mūšio lauke maskvėnai būdavo sumaitojami geresnės LDK artilerijos ir kavalerijos. Bet miestai ir tvirtovės buvo prarandami vienas po kito, nes valdantysis elitas niekaip negalėjo truputį pakratyti savo skrynių ir mobilizuoti daugiau vyrų tvirtovėms ginti. Tam, kad išsaugotų savo nesuskaičiuojamus turtus, kai kurie mūsų „glamūriniai“ magnatai nusirito iki to, kad po Zigmanto Augusto mirties siūlė sostą Maskvos carui Ivanui – štai susijunkim į vieną valstybę ir nereikės brangiai kainuojančių karo veiksmų, linksmai gyvensim ant baudžiauninkų sprando. Nors turėjo būti puikiai žinoma apie šio caro valdymo metodus (nežinantiems primygtinai rekomenduoju praėjusių metų rusų filmą „Car‘“) – pabėgėlių iš Maskvos buvo pilna visur. Laimei, tąsyk lenkai, vadovaujami vengro karaliaus mus už ausų ištempė iš to mėšlo. Ne vien iš geros širdies – liepė atiduoti Ukrainą, bet kita vertus, jei nenorite savo žemės ginti, tai kam jums jos tiek?
Po to lietuviai lyg ir užėmė tvirtesnę vakarietišką poziciją ir į Maskvą ilgesingai nebežiūrėjo. Aišku, tarp išdavikų Targovicos konfederatų 1792-asiais lietuvių bajorų netrūko, bet vėliau tuos išgamas korė patys vilniečiai. Per visą carų valdymą lietuviai nevengdavo dalyvauti sukilimuose, o tarpuose tarp jų prieš nekenčiamą režimą kovojo gabendami kontrabandą (spiritas, anodija, cukrus, elementoriai lotyniškais rašmenimis).
1920-aisiais vėl atėjo sunkių pasirinkimų laikas – bolševikų ordos, išpjovusios milijonus žmonių Rusijoje, patraukė į Vakarus, ketindamos juos irgi paskandinti kraujyje. Šio košmaro akivaizdoje vyko smulkus lenkų ir lietuvių kivirčas dėl nelabai didelių teritorijų. Bolševikų vadovybė 1920 metų liepos 12-osios sutartimi atidavė Lietuvos Respublikai tiek žemės, kiek ji net neprašė – koks raudoniesiems skirtumas, vis tiek greitai visa tai turėjo tapti LTSR. Lietuvos vyriausybei užteko idiotizmo tą masalą praryti, ir jie iš esmės kovėsi prieš lenkus bolševikų pusėje. Be abejo, tos 1919-1920-ųjų pasienio „razborkės“ nedaro garbės nei lenkams, nei lietuviams, bet tuometinės Lietuvos Vyriausybės prioritetai glumina – vardan smulkaus teritorinio ginčo buvo rizikuojama visa valstybe ir jos gyventojų gyvybėmis. Bolševikų metodai nebuvo paslaptis – Turkija nuolat rašinėjo protesto notas dėl pernelyg didelio Juodosios jūros užteršimo Dono kazokų lavonais. Jei ne lenkų pergalė prie Vyslos, Lietuva būtų tapusi Tarybų Socialistine ne 1940-asiais, o 1920-asiais su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Maršalas Józef Klemens Piłsudski, kuriam mes niekada ir nė už ką nepastatysim paminklo, mus išgelbėjo prieš mūsų pačių valią. Aišku, už išdavystę lenkai mums „išrašė ausų“ ir atėmė Vilnių, bet Lietuva buvo išgelbėta nuo originalios nevakarietiškos valstybės raidos (kartu ir nuo Badmirio-Holodomoro), liko Vakarų pasaulyje.
1990-aisias Lietuva vienareikšmiškai pasuko Vakarų kryptimi, ir 2004-asiais ši posūkį įteisino, tapdama ES ir NATO nare. Tačiau tenka pripažinti, kad originalioji pozicija, kad mums su nedvasingais ir supuvusiais Vakarais nepakeliui, niekur nedingo, ji ko gero net stiprėja ir populiarėja, ką rodo paskutinis Seimo uždraudimas rašyti lotyniškas raides Q, W, X asmens dokumentuose. Reikia pasakyti, kad smetoninė Lietuva, nepaisant savo provincialumo, laikėsi vakarietiškos nuostatos rašyti žmonių pavardes originalo kalba. Būtent sovietmečiu kažkodėl buvo pereita prie rašymo iš klausos, kaip pas rusus. Rusų atveju viskas paaiškinama – jų raštas kitoks, todėl lotyniškus vardus tenka rašyti iš klausos, kaip ir mums rusiškus ar arabiškus su visais neišvengiamais iškraipymais (bene juokingiausiai atrodo, kai vienas iš žymiausių šiuolaikinių arabų yra įvardijamas, kaip Osama bin Laden, kai arabų kalboje egzistuoja tik trys balsės – a, i ir u).
Sunku pasakyti, ar perėjimas prie vardų rašymo iš klausos įvyko Maskvos nurodymu – gal Lietuvių kalbos institutas galėtų supažindinti su tuo dokumentu, jei toks yra? Bet labai tikėtina, kad patys kolaboruojantys biurokratai parodė palaižūnišką iniciatyvą. Jie tai darė gana dažnai ir smulkmeniškai. Prisiminkime puikų sovietmečio filmuką ukrainietiška tematika „Žyl byl pios“. Ten yra puiki scena, kur iš namų išvytas depresinis šunelis ruošiasi kartis ir vilkas ironiškai pareiškia „Boh v pomošč‘“ (Padėk, Dieve). Bolševikai griežtai laikėsi Antrojo Dievo įsakymo neminėti vardo be reikalo, bet folkloro sumetimais leisdavo, tad ir filmuke leido. Lietuviškame variante vilkas sako „Sveikas“, tad panašu, kad buvo parodytas ypatingas atsargumas ir bandymas įtikti okupantui. Čia tik mūsų laikais šita publika susigalvojo tokius paaiškinimus, kaip „tykioji rezistencija“, „tai irgi buvo darbas Lietuvai“, „špygą kišenėj laikėm“ ir pan., o iš tiesų tai lojalumo jie demonstravo daugiau, negu okupantas reikalavo – tikėtina, kad pačius maskviečius pykino nuo jų šunuodegiavimo.
Bet kažkodėl šita sovietinė atgyvena prigijo ir tapo tradicija. Dabar mūsų politikai, ir kaip tik tie, kurie sovietmečio nemini geru žodžiu, yra pasiryžę įnirtingai ginti šį sovietinį palikimą. Ir panašu, kad tauta juos palaiko! Sociologinio tyrimo neatlikau, bet Interneto komentaruose tai kaip reta vieningas Seimo sprendimo palaikymas. Politikai tautos valią, matyt, nujaučia ir mielai gins tuos interesus. Galų gale, tai pats lengviausias būdas įtikti tautai. Juk tauta, be abejo, norėtų ir energetikos monopolijų pažabojimo, bet šituos negi pakliudysi, kai jie rinkiminę kampaniją finansavo, ir šiaip vokelį karts nuo karto įteikia. O dėl raidelių kažkokių – visada prašom... Juolab, kad Juridinių asmenų registre pilna UAB‘ų, kurių pavadinimuose rasi ir Q, ir X, ir nieko blogo dėl to kol kas nenutiko.
Taigi, lenkai vėl mus pabandė lengvai stumtelėti Vakarų kryptimi, bet mes spjovėm jiems į barzdą, ir bandysim likti labai originaliais. Lietuvišką originalumą, be jokios abejonės, būtina puoselėti, kai kalba eina apie gardžiausią pasaulyje alų, kurį vis dar daro pasienyje su Latvija, nepaisant agresyvios "Švyturio-Utenos" rinkodaros, arba apie tingaus ir giliai užslėpto erotizmo persmelktą merginų šokį „Kepurinė“ bei kitus mielus dalykus. Bet politikos, teisės ir socialinių santykių srityje nieko geresnio negu Vakaruose kol kas nesugalvota, tai gal neieškokim itin savito kelio – palikim tą kūrybinių atradimų džiaugsmą Iranui ir Šiaurės Korėjai.
