Prezidentės Dalios Grybauskaitės vairuojama Lietuvos užsienio politika – betikslė. Judėdami tokiu keliu ir toliau, atsidursime aklavietėje, ir mūsų šalis apie savuosius interesus gali pamiršti, nes jos užsienio politika tenkina vien galingųjų Europos Sąjungos (ES) valstybių konjunktūrinius interesus. Tokias įžvalgas, komentuodamas dabartines Lietuvos užsienio politikos aktualijas, pateikė Vilniaus universiteto (VU) profesorius, politologas Vytautas Radžvilas.
Ką iš to laimime?
– Susitikti su JAV prezidentu Baracku Obama praėjusią savaitę išvyko ne jo kvietimą gavusi D. Grybauskaitė, bet premjeras Andrius Kubilius. Viešojoje erdvėje jau nuskambėjo šio žingsnio prieštaringi vertinimai. Kokią žinią taip pasielgusi prezidentė siunčia užsienio partneriams? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė V. Radžvilo.
– Prezidentės žingsnis nenuginčijamai rodo, kad šalies užsienio politika iš esmės pakeista, o prezidentės atsisakymo vykti pas B. Obamą tikruosius motyvus suvokti gana sunku. Todėl galime tik spėlioti: ar tai vis dėlto yra nepakankamos kompetencijos, ar sąmoningo apsisprendimo rezultatas.
Galime kalbėti apie tai, jog prezidentė neturi jokios aiškesnės užsienio politikos sampratos ir paprasčiausiai sugriovė tai, kas buvo padaryta iki jos. Kad ir kokių trūkumų būtų turėjusi ankstesnė užsienio politika, ji rėmėsi bent jau viena aiškia idėja, sąmoninai suvokta ir pripažinta būtinybė siekti bent dalies užsienio politikos savarankiškumo, balansuojant tarp ES ir JAV interesų. Vietoj vyravusios šios idėjos nepasiūlyta nieko naujo.
Neatmestina, kad taip elgiamasi tenkinant įtakingiausių ES valstybių interesus ir tai daroma visiškai sąmoningai. Beliktų spėlioti, ar Lietuvos prezidentei už valstybės interesus labiau nerūpi savo asmeninės būsimosios karjeros reikalai, nes akivaizdu, kad tai yra ir tam tikras būdas įtikti ES galingiesiems. Tektų klausti: ką iš to laimi Lietuva?
Besvoriai įrodinėjimai
– Užtat daug kalbama apie laimėjimus Rytų fronte. Prezidentės ir premjero susitikimai su Rusijos premjeru Vladimiru Putinu pristatomi kaip sėkmingos užsienio politikos rezultatas. Skelbiama, kad po ilgos pertraukos pasiektas laimėjimas, su Rusijos lyderiu jau kalbamasi kaip partneris su partneriu.
– Susitikimai su V. Putinu savaime nėra nei gerai, nei blogai. Iš principo jie netgi sveikintini. Vis dėlto pateikti juos kaip rimtos užsienio politikos laimėjimą derėtų tik tuo atveju, jei būtų įvykdytos dvi sąlygos: pirma, būtų suprantamai paaiškinta, kokia yra dabar naujoji užsienio politikos kryptis ir jos ilgalaikiai tikslai. O tai paaiškinus reikėtų nurodyti ir antrą dalyką: kiek tokie susitikimai padeda tuos tikslus įgyvendinti.
Kol šito nėra, vertinimai ir įrodinėjimai, kad šitie susitikimai yra naudingi, paprasčiausiai yra besvoriai, nes tiesiog nematyti jų rezultatų.
Todėl tikėtina, kad tai irgi yra tik tam tikras mėginimas pateikti šį faktą kaip įrodymą, kad Lietuvos užsienio politika puikiai „įsirašo“ į tarptautinės politikos kontekstą, neturint vertesnių argumentų ir įrodymų, kad dabartinė užsienio politika turi aiškią kryptį, ar sėkmingai vykdoma.
– A. Kubilius po susitikimo su V. Putinu pasiūlė į „šylančius“ šalių santykius žiūrėti platesniame kontekste: esą vien ko vertas ir optimizmą keliantis ženklas, jog stalinizmui simpatijų neslepiantis V. Putinas su Lenkijos prezidentu dės gėles Katynėje.
– Nieko nėra blogiau kaip vertinti vienų ar kitų valstybių užsienio politiką remiantis vienadiene konjunktūra ar net pavieniais konkrečių politikų poelgiais. Be jokios abejonės, V. Putinas gali padėti gėlių Katynėje, tačiau tokie simboliniai gestai – ypač turint mintyje šiuo metu sudėtingą tarptautinę Rusijos padėtį ir jos vidaus būklę – savaime nieko neliudija apie gelmines šios šalies užsienio politikos tendencijas, juolab – apie radikalius jų pokyčius.
Todėl, tikėtina, tai irgi yra tik tam tikras mėginimas pateikti šį faktą kaip įrodymą kad Lietuvos užsienio politika puikiai „įsirašo“ į tarptautinės politikos kontekstą, neturint vertesnių argumentų ir įrodymų, kad dabartinė užsienio politika turi aiškią kryptį ar yra sėkmingai vykdoma.
– Lietuvos užsienio politikos strategai sako, kad tiesiog laikomasi vidurio tarp vertybių ir pragmatizmo. Kritikai prabyla apie Lietuvoje įsigalintį „šrioderizmą“, dar kiti – kad laikytis įsikibus vertybių tokiai mažai šaliai kaip Lietuva – tiesiog neįmanoma. Kokios nuomonės laikotės jūs?
– Lietuvos politikai, kurie kalba apie vertybių ir pragmatizmo pusiausvyrą, iš tikrųjų vargu ar patys supranta, ką reiškia šie žodžiai. Ir tokias kalbas aš vadinčiau tik visuomenei apraminti skirta retorika.
Kalbant apie didžiąsias ES valstybes, jų politiką vadinčiau ne pragmatine tikrąja ta žodžio prasme, o būtent konjunktūrine, kurios simbolis išties yra vadinamasis „šrioderizmo“ fenomenas. Tokia politika yra pavojinga visam Europos žemynui, nes istorija parodė, kad vienadienė politika, jei ir duoda trumpalaikės naudos, galiausiai pridaro nepalyginamai daug žalos.
Lietuva iš tikrųjų pasuko ne pragmatizmo, o būtent „šrioderizmo“ linkme. Tai tik nepaliaujamas pasyvus prisitaikymas arba pastangos prisitaikyti prie nuolat kintančios tarptautinės politikos konjunktūros.
O mažoms valstybėms šitokios pastangos – itin pavojingos, nes priėmus „šrioderiško“ tipo politiką, Lietuva bus greitai pamiršta, kad Lietuva kaip valstybė apskritai egzistuoja ir į jos interesus nebus kreipiama jokio dėmesio.
Neieškokite, ko nėra
– Gal tos problemos kyla iš to, jog Lietuva neturi jokio aiškaus strateginio valstybės tikslo. Ar jūs žinote, ko mes siekiame?
– Šiandien joks Lietuvos užsienio politikas žinovas negalėtų pasakyti, koks yra tos politikos tikslas. Tiesiog jo nėra. Lietuvos valstybė dreifuoja pasroviui ir yra nešama nežinia kokia kryptimi. Tokia yra nemaloni tikrovė.
Pirmiausia reikia sąžiningai pripažinti šį faktą. Pripažinti, kad sugriovus ankstesnę užsienio politiką atsidurta aklavietėje, o tada jau pradėtų ieškoti išeities, tai reiškia – pradėti mąstyti.
