„Ateities imperijos yra proto imperijos“, – teigė V.Čerčilis. Globalus, greitai kintantis XXI a. kelia vis daugiau ekonominių iššūkių ne tik mažoms valstybėms, bet ir ištisiems regionams. J.Enriquezas, gyvybės mokslų projektų vadovas Harvarde, knygoje „Kai ateitis užvaldo mus“ statistika ir kitais rimtais argumentais įrodinėja, jog šiame šimtmetyje vyraus genomika, biotechnologijos bei robotechnika. Siūloma 2001 m. vasario 12 dieną laikyti tašku, padalijusiu epochas į dvi dalis: epochą prieš sukuriant žmogaus genų žemėlapį ir postgeninę erą. Kadangi pagrindinis ekonomikos klestėjimo variklis bus technologijos, mokslinis raštingumas, šalys, kurios lavina savo gyventojus ar persivilioja geriausius protus iš kitų kraštų, gali suklestėti. Tos, kurios beviltiškai atsilieka, gali ir nebeišlikti. Mat mokslas būtinas ne mokslininkams, o valstybei. Ką šioje kryžkelėje pasirinks Lietuva: toliau skurdins mokslą ir paliks po savęs nuostabius griuvėsius ar investuos į savo piliečius bei mokslo inovacijas?
Tik naivus tamsuolis, neambicingas stagnatas gali nesuprasti, kokią griaunančią ir tuo pat metu kuriančią jėgą turi mokslas supanašėjančiame pasaulyje. Valstybės lobsta arba žlunga priklausomai nuo jų darbo našumo, aukštųjų technologijų sukurtos pridedamosios vertės. Prieš penkmetį skirtumas tarp to, ką vienas asmuo pagamino turtingiausiose ir vargingiausiose šalyje buvo 390 ir 1, tačiau plečiantis informacinėms technologijoms ir genetikai santykis gali tapti didesnis nei 1000 ir 1. Kontrastas niekam nenaudingas: anot to paties J.Enriquezo, vienų kraštų atsilikimas nuo žinių ekonomikos valstybių sunkina galimybes apginti atviras rinkas, skatinti demokratiją, kontroliuoti imigraciją, kovoti su partizaninėmis grupuotėmis, uždrausti narkotikus.
Žymiausių pasaulio mokslininkų, programuotojų bei futuristų dėmesys krypsta į biologiją ir jos sintezę su informatika. Prieš šimtmečius biologai pradėjo sistemingai stebėti ir eksperimentuoti su gyvais organizmais – studijavo in vivo. Po didžiųjų atradimų biologiniai tyrimai buvo atliekami uždarose talpose, Petri lėkštelėse, mėgintuvėliuose – in vitro. O suvienijus silicio mikroschemas ir automatizuotas mašinas su perversmu biologijoje, pasirodė in silico biologija. Taigi šiuolaikinės biologijos varomoji jėga yra taikomoji matematika, statistika, kompiuterių mokslai, robotechnika. Kadais buvo tik vienas būdas susilaukti vaikų, dabar yra daugiau nei septyniolika! Net filantropas, investuotojas G. Sorosas sako, kad farmacija, biologija ir sveikatos priežiūros sektoriai yra vieni perspektyviausių, nes JAV, Europa, Japonija susiduria su visuomenės senėjimu. Akivaizdu, kad Lietuva privalo ne tik didžiuotis savo gamta, bet ir aktyviai plėtoti gamtos mokslus.
Valstybės mokslo stuburas yra universitetai. Lietuva pasišovė kurti drąsios šalies įvaizdį. Bet, pasak žurnalisto R.Valatkos, mes neturėjome drąsos laiku pasikrikštyti, stigo drąsos 1940 m. priešintis okupacinei SSRS armijai, trūksta drąsos vykdyti ir gyvybiškai būtinas reformas. Aukštojo mokslo reforma seniai diskreditavo pati save, o politikai vis labiau varo į neviltį akademinę bendruomenę. Faktai kalba patys: universitetuose studentų skaičius nuo 1997 iki 2005 metų išaugo 2 kartus, o mokslo ir studijų valstybės finansavimas sumažintas 1,6 k. (BVP procentais); Lietuvai tenka 3 tyrėjai 1000 dirbančiųjų, kai ES vidurkis – 6, Suomijoje – 14 tyrėjų; Lietuva milijonui gyventojų publikuoja ISI straipsnių 2 k. mažiau negu Estija ir 5 k. mažiau nei Danija. Politikai buvo sutarę mokslui ir studijoms skirti 2 % BVP, bet 2007 m. patvirtino tik 0,8 %, t.y. skiriama 2,5 k. mažiau nei turėtų būti! Negana to, BVP dalis mokslo institutams nuosekliai kasmet mažėja, o mokslui ir studijoms numatyta tik pusė pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką būtino minimalaus finansavimo. Šiemet Vyriausybė skiria 45 mln. Lt Valdovų rūmams, 16,5 mln. Lt žemės ūkio ministerijos ir premjero rezidencijos rekonstrukcijai, o mokytojų darbo vietoms ir bibliotekoms kompiuterizuoti tik 17,8 mln. Lt, aukštųjų mokyklų studentų bendrabučiams atnaujinti – 11 mln. Lt (tiesa, po SA pasipiktinimo žadama rasti dar 10 mln. Lt). Nors Lietuva visoms švietimo reikmėms išleidžia 5,2 % BVP, tačiau lėšos panaudojamos neracionaliai ir netikslingai.
Valdžia turi žymiai mažiau veikimo laisvės: jeigu ji piktnaudžiauja galia, ignoruoja savo piliečius akcininkus, ji gali suskaldyti valstybę. Radijo laidoje doktorantas teiravosi, kada ateis diena, kai jis galės uždirbti 4–5 tūkst. Lt/mėn. ir pasiaukoti tik mokslui. Mokslo tarybos narys G.Valinčius atrėžė, kad tokia alga bus tik tada, kai žmogaus kvalifikacija ir darbų reikšmingumas atitiks visuomenės galimybes ir poreikius. Ar mes norime gyventi šalyje, kur mūsų žinios nėra vertinamos, o lietuviški magistro, daktaro laipsniai menkaverčiai? „Vyriausybės užduotis tampa sunkesnė, nes vertingiausi žmonės laisvai renkasi, kam būti lojaliam, kur kaupti turtą, kurti tikrąją ar virtualią bendruomenę. Technologiškai išprusę žmonės turi pasaulinį pasą ir jų pilietybė yra padėtis rinkoje“, – rašoma „Kai ateitis užvaldo mus“. Galime paklausti savęs, ar tikrai verta likti šios valstybės akcininkais ir įsikurti ilgam krašte, kuris negerbia intelektualų, bet tvirtai pirmauja ES pagal savižudybių, žmogžudysčių ir skyrybų skaičių. Ar dar daug metų tversime blankių perspektyvų, depresuotoje visuomenėje, kuri yra nesveikiausia tarp visų ES šalių, o pagal Europos plėtros rodiklius 2008 m. atsidūrė vos 24 vietoje tarp 27 šalių?!
Ekspertai pripažįsta, kad kaip besivystanti šalis galime sumažinti infliaciją, korupciją, plėsti privatizaciją, bet vis tiek netapsime turtinga, jei kursime ne mokslines žinias, o tik produktus. Šiame pasaulyje be sienų tie, kurie nelavina ir neišlaiko savo piliečių, pralaimės daugelį intelekto kovų, nes tautos nesuklesti, jeigu nesugeba užtikrinti esminės paramos mokslo žinioms grindžiamai ekonomikai. Nesinori sutikti su balsas.lt redaktoriumi S.Stoma, kad mes, jaunoji karta, esame prarasta karta, bejėgė pasipriešinti sistemai, mat įvyko vertybių lūžis ir mus prarijo materializmas. Metas naujai interpretuoti tautos šauklio B.Brazdžionio eiles: „Iš sutemų, iš prieblandų išeikit, uždekit naują ugnį širdyse“, – laikas palikti žagrę bei provincišką mąstymą dirvone ir uždegti žalią šviesą šviesos amžiui – mokslo amžiui. Kiekvienas turime būti motyvuotas atsigręžti į mokslą, nesvarbu, humanitarinį ar „realinį“, nes dar Antikoje Euripidas skelbė, kad žmogus, kuris jaunystėje apleidžia mokslą, praranda praeitį ir neturi ateities.
