Buvo laikai, kuomet dalis žmonių savo kasdienybę stūmė pagal valdovų primestas taisykles. XVIII amžiuje prūsų valdininkas žinojo, kiek ir kokių sagų turi būti jo mundure. Dar daugiau: jis iš tikro gyveno pagal tas taisykles.
Šiandien pasakytume, kad pagal teisinę kultūrą ir administracinį elgesį pasaulis padalytinas mažų mažiausiai į dvi dalis. Pirmoji gyvena pagal principą, jog viskas yra galima, ko įstatymai nedraudžia. Antroji- pagal tai, ką įstatymai ir poįstatymai nurodo daryti. Tarp šių idealių dalių driekiasi pilkoji arba neaiškioji zona, kurios svarbiausias principas apibrėžtinas taip: sakome, kad viskas galima, ko įstatymai nedraudžia, bet gyvenama it galėtume tik tai, ką įstatymas nurodo.
Posovietinė Lietuva neabejotinai priklauso šiai pilkajai zonai, kuri išsiplėtė ir pasislinko į Vakarus sugriuvus komunistinei sistemai 1990-siais. Jos simboliu laikytinas sovietinis Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, reguliuojantis mūsų visų kasdienybę ir santykius su valstybės institucijomis. Jei į teisės aktą žiūrėsime it į formą, kurion supilamas visuomenės gyvenimo turinys, tai galime neabejoti gyveną sovietinėje administracinio elgesio kolboje. Vis dar.
Iš savo bloknoto paraščių žvelgdamas į 2007-sius (žr. www.bernardinai.lt) žurnalistas Rytas Staselis taikliai atpažino jo nuomone svarbiausius Metų skaičius. Jis atkreipė dėmesį į Pasaulio banko (PB) duomenis apie šiuo metu Lietuvoje veikiančias 900 biurokratinių įstaigų, iš kurių 152 turi teisę kontroliuoti verslą. Anot minimo autoriaus, PB analitikai teigia, jog Valstybinė mokesčių, Darbo, Higienos, Veterinarijos, Priešgaisrinė inspekcijos, kitos kontroliuojančios institucijos šalies įmonėse lankosi dvigubai dažniau nei kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, o vieno kontrolierių vizito trukmė vidutiniškai yra dukart ilgesnė nei kitur. Reikia tiktai viltis, kad šiais skaičiais apibūdinama Lietuvos tikrovė ir toliau bus žurnalisto susidomėjimo sritis.
Verslo sąlygos Lietuvoje gali būti vertinamos įvairiai. Tačiau esu linkęs manyti, kad nuo perdėto ir buko administravimo verslas gali pakankamai efektyviai gintis. Didelis verslas net gali priversti gintis pačią valstybės valdžią. Pažvelkime į VP Market ir vargiai atpažinsime pagalbos šauksmo požymius. Tačiau yra logiška klausti, kaip jaučiasi silpnesnioji mūsų visuomenės dalis stebėdama iki smulkmenų reguliuojamą savo gyvenimą. Čia tvyro didelė ir slogi migla.
Visuomenė atidavė savo galias biurokratų valdžiai, o jos funkcionieriai neretai geba sukurti taisykles dėl taisyklių. Štai nesunkiai surasime kokią nors valstybės galia besinaudojančią inspekciją, kuri galės tikrinti popierius, parodančius, ar visi plaktukai ir rankiniai pjūklai yra periodiškai sertifikuojami. Čia kolektyvinė reguliavimo vaizduotė neturi ribų: tos ribos gali būti pažymėtos tik pačių piliečių, vardan kurių bendros gerovės keliami patys reguliavimo motyvai.
Posovietinė Lietuvos valdžia su tikru liaudies tarnų uolumu mojuojanti administravimo kodeksu pranoksta bet kokias profsąjungas, bent teoriškai turinčias rūpintis dirbančiųjų darbo sąlygomis ir bent truputėlį tų dirbančiųjų saugumu. Tačiau pokomunistiniame krašte profsąjungos vos kvėpuoja, o štai inspekcijos klesti. Administravimo psichozė ir perdėtas kontroliavimo geismas turi savo adeptus - tai jokia sensacija. Tačiau iš kur tas pilietinis nuolankumas stebint valdymo vingrybes, prisitaikant prie nereto absurdo.
Štai tiktai vienas pavyzdys. Informacinių technologijų amžiuje Lietuvoje yra tokie tabeliai, kur smulkiai, valandos tikslumu, neva, dirbančiųjų naudai ir, tikėtina, tikrinančiųjų malonumui yra fiksuojamos dirbančiųjų valandos. Kur, kada, kas. Gal kurioje nors mūsų gyvenimo srityje tai turi ryšį su tikrove. Bet štai akademinėje aplinkoje, aukštosiose mokyklose imamas ir suskaičiuojamas dėstytojo laikas, praleistas šalia auditorijos, ne paskaitose, ne seminaruose.
Visi žino, kad daugumoje mūsų universitetų profesoriai ir dėstytojai neturi savo darbo kabinetų. Visi junta, iki ko nusigyveno akademinės bibliotekos - negi ten kas nors nuolat sėdės. Bet universitetų administratoriai su stebėtina ramybe ima ir prisideda prie kolektyvinio absurdo, archaiškuose popieriaus lapuose žymėdami dėstytojų valandas. Visi suvokia, kad ši popierinė virtualybė nieko bendro neturi su mus supančiojusia tikrove, tačiau nudelbę akis arba protą kaskart, kas mėnesį deda parašus ant popierinių paklodžių. Ir nieko. Smulkmena lietuviško administravimo virtualybėje, pasakytų skeptikas.
