Nelauktai susiėjo į vieną daiktą visi trys pastarojo meto stambesnieji politiniai įvykiai – „trigalvio slibino“ formavimas, alkoholio kontrolės įstatymo pataisų įsigaliojimas ir aplinkos ministro atsistatydinimas.
Visi įvykiai konfliktiniai, visi patraukė žiniasklaidos ir publikos dėmesį, visi įgavo kontraversiškų interpretacijų, dėsningai tapo apipinti sąmokslo teorijoms būdingais argumentais ir išvedžiojimais.
Visus jungia bendras vardiklis - natūralių, prigimtinių stambaus verslo interesų susidūrimas su valstybei valdyti išrinktais Lietuvos gyventojų atstovais.
Konkrečiau – mūsiškės, „savos lietuviškos“ valdžios ir mūsiškio, jauno ir stambaus verslo.
Atsistatydinęs aplinkos ministras tokį susidūrimą (jo reguliuojamoje srityje) ir nurodė kaip vieną svarbiausių savo pasitraukimo priežasčių. Pralaimėjau, pasakė ministras, tik kitais žodžiais.
Mes ir nesiįvaizduojam, kad gali būti kitaip. Kad būtų be „mūšio“. Kad valdžia ir verslas veiktų ranka rankon.
Kai valdžia su verslu veikia „ranka rankon“, tai prieš akis kaipmat iškyla Palangos, Vilniaus, Klaipėdos Kauno ir kitų vietovių valdžia, tiksliau - kai kurie jos mitrūs atstovai ir dar mitresni, baudžiamojo kodekso straipsnius atitinkantys jų darbeliai.
Arba nė kiek ne mažiau miklūs kai kurie verslo atstovai, nusiurbiantys nuo nacionalinio biudžeto ne kokius ten šimtelius ar tūkstantėlius, kaip dauguma patilčių ir lindynių veikėjų bei visokių „vokelių“ mokėtojų, o kur kas apvalesnes sumas.
Todėl jei „NDX energija“ susiruošė būti nacionalinio atominės elektrinės statytojo dalininke, tai tuoj ir žiūrim, kiek blogai bus dėl to valstybei. Ir net beveik sugebam paaiškinti tą blogumą.
Ir vis tik tai netiesa, kad valdžios ir verslo santykių konkreti forma – karas ir kasdieniai mūšiai. Valdžia ir verslas – tai, jei norite, šeima, kur reikia ir vyro, ir moters (atsiprašau tų, kurie šeimą įsivaizduoja moderniau; čia ne apie tokią), ir jei kas nors bandys įsivaizduoti valdžią be verslo arba verslą be valdžios, tas akyse pamatys Dantės „Pragarą“ arba Nieką.
Mes tiesiog dar nemokam kitaip. Išėję iš komandinės, valdžiai absoliučiai pajungtos ir dėl to visapusiškai kvailos ekonomikos, tebesam nesubrendę ir valdžios, ir verslo funkcijose.
Visa tai gerai pasireiškė veiksmuose ir debatuose nuo sausio 1 d. įsigaliojus Alkoholio kontrolės įstatymo pataisoms.
Tos pataisos alkoholio reklamos draudimo per radiją ir televiziją laiką pailgino nuo 15-22:30 val. iki 6-23 val. bei panaikino išimtį, galiojusią gėrimams, kurių alkoholio tūrinė etilo alkoholio koncentraciją neviršija 22 proc.
Tai yra, nuo sausio 1 d. nebegalima transliacijose reklamuoti alaus.
Kaip tai nepatiko aludariams (šiaip jau gan kultūringai verslo grupei, sprendžiant pagal aludarių asociacijos veiksmus ir argumentavimus), galima spręsti iš šantažo, kurio jie ėmėsi įstatymų leidėjų atžvilgiu. Neleidžiat reklamuoti alaus per krepšinio rungtynių transliacijas – nutrauksime garsiųjų krepšinio sporto klubų rėmimą. Vaizduosim, kad tuo pačiu mums uždraudėte ir rodyti mūsų logotipus ant remiamų komandų žaidėju marškinėlių.
Įdomiausia tai, kad valdžia – šiuo atveju Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT) – mieliausiai užkibo ant kabliuko. Taip, paskelbė jos vadovas, bausim bet kokį „Švyturio“, „Kalnapilio“ ir visų kitų aludarių pavadinimų rodymą per televiziją.
Ir ta pati VVTAT savo svetainėje perrašo Alkoholio įstatymo kontrolės tekstą, kad masiniuose renginiuose „...gali būti pateikiamas renginį remiančios ir alkoholinius gėrimus, kuriais leidžiama prekiauti masiniuose renginiuose, gaminančios arba jais prekiaujančios įmonės pavadinimas ir (ar) prekės ženklas...“.
Reikia specifinės vaizduotės, kad leidimas rodyti aludarių logotipą sporto varžybose virstų draudimu jį rodyti, kai tos varžybos transliuojamos (tai yra, „cituojamos“). Su tokia logika galima drausti ir miežių rodymą per TV.
Kur čia nepakedensi tokį kazusą.
Europos Sąjunga (ES) neseniai „pasibėdavojo“ – esame daugiausia geriantis regionas pasaulyje (nors dabar, ačiū Dievui, vienam žmogui tenka jau 11 litrų gryno alkoholio per metus, o ne 15, kaip kad buvo prie trisdešimt metų). Reikėtų kompleksinės politikos, nes problema didelė ir sunkiai sprendžiama.
Nemažai ES šalių narių kovoja su gėrimu energingiau nei mes, visos tai daro kompleksiškiau, nuolat konsultuodamosi su gamintojais ir prekiautojais, skatindamos juos imtis savanoriškų gėrimo kultūros kėlimo (girtuokliavimo mažinimo) veiksmų.
Ateina laikas, kai abi pusės – ir verslas, ir valdžia – turi suvokti, jog nesaikingas alkoholio vartojimas Lietuvoje yra didžiulė problema, daugybės nelaimių, nuostolių ir tragedijų šaltinis.
Verslas gali šantažuoti valdžią krepšinio varžybų netransliavimu. Valdžia gali rašyti įstatymus taip, kaip tai atrodo tinkamiausia mažytei grupelei Seimo entuziastų. Bet bukas verslo agresyvumas ir bukas valdžios „buldozeriškumas“ daug gero neduos. Teks mokytis susikalbėti, suvokti viens kito tikslus ir principus ir galop priimti sprendimus, kurie verslą pažeistų minimaliai, o visuomenei pasitarnautų maksimaliai.
Pabaigsime tuo, ką buvo sau užsirašęs, po laiško iš rusų rašytojo Ivano Turgenevo, prancūzų rašytojas Prosperas Merime, pagarsėjusio „Lokio“ autorius: „Meška su lokiu – abudu tokiu“. Taip ir mūsiškiai V ir V - nesugeba nei viens kito nei aplenkt išmintimi, profesionalumu ar kultūra, nei viens kitam nusileist agresyvumo, vulgarumo ir kvailumo mastais.
