Vytautas Landsbergis prisiminė sausio 13-osios įvykius: dar anksčiau siūliau Gorbačiovui susitikti

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui jau beveik 31-eri. Tačiau už tą nepriklausomybę 1991 metais valstybei teko sumokėti krauju. Kokiomis nuotaikomis Lietuva gyveno prieš 30 metų? Apie kokią Lietuvą svajojo šalies gyventojai?

Apie tai – pokalbis su Aukščiausiosios Tarybos pirmininku Vytautu Landsbergiu.

Prieš 30 metų visa Lietuva stovėjo arba prie Aukščiausiosios Tarybos, arba prie Televizijos bokšto. Kiti buvo prilipę prie televizorių ekranų ir klausėsi jūsų, kai pasakojote, jog paskambinote tuometiniam SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui į priimamąjį. Nors jūsų nesujungė, prašėte, kad jis sustabdytų savo planą ir nebūtų pralietas Lietuvos žmonių kraujas. Ar tikrai tikėjote, kad mūsų tas taikus balsas bus išgirstas?

Aš mačiau, kad balsas nėra išgirstas jau sausio 7 dieną, kai aš pasiunčiau telegramą M. Gorbačiovui. Jis vėliau patvirtino, kad tą telegramą gavo. Aš siūliau susitikti bet kuriuo metu, bet kurioje vietoje aptarti situaciją, kad neįvyktų susidūrimas. Tai jau sausio 7-ąją. Jis nieko neatsakė ir toliau vykdė savo agresijos planą. Štai ir viskas. Sausio 13-osios naktį, žinoma, aš taip pat bandžiau prisiskambinti. Man melavo, kad jis miega. Aš pasakiau, ką jam reikia perduoti – jis turi tuoj pat sustabdyti karinę akciją, nes kitaip žmonių kraujas kris ant jo galvos. 

Kokie tuo metu buvo galimi scenarijai jūsų galvoje? Kaip jūs įsivaizdavote, kas gali būti?

Ką aš turėjau įsivaizduoti... Man reikėjo stebėti, kas vyksta, o ne įsivaizduoti nebūtus dalykus. O kas vyko, tai buvo labai konkreti situacija ir puolimas, ir aukos, ir galimybė kuo nors reaguoti. Mes posėdžiavome Aukščiausioje Taryboje, sudarėme laikinąją gynybos komisiją iš 8 asmenų. Dar į ją buvo įtrauktas ir premjeras Albertas Šimėnas, nors nežinia, kur esąs. Vėliau paaiškėjo, kad pabėgęs. Toje laikinojoje gynybos taryboje buvo 8 žmonės. Jų tarpe ir naujasis premjeras, laikinai dingęs, A. Šimėnas. Taip pat, kai kurie žmonės iš parlamento, aktyvūs politikai, valstybininkai. Ir iš buvusios, jau atsistatydinusios Vyriausybės, premjeras Romualdas Ozolas. 

REKLAMA

Mes ėmėmės priemonių, apeliavome į pasaulį. Aišku, apeliavome ir į Maskvą. Skambinau ir Borisui Jelcinui, ne tik M. Gorbačiovui. B. Jelcinas mano prašymu skambino M. Gorbačiovui. Jam M. Gorbačiovas atsilipė. B. Jelcinas jam įsakmiai pasakė: „Baikite šitą bjaurastį.“ Bjaurastį, kuri jau vyksta, žmonės jau žūsta. Štai tokia buvo ta naktis. To gynybinio veikimo, ką mes galėjome daryti politiškai, diplomatiškai, telkdami žmones solidarumui ir pasipriešinimui.

Tiek jūs, būdami Aukščiausioje Taryboje, tiek žmonės gatvėje, buvo pasiruošę mirti. Teko girdėti, kad buvo ir paskutinis kunigo palaiminimas suteiktas, žmonės buvo viskam pasiruošę.

Jei žmonės atėjo, tai jie žinojo, kad viskam pasiruošę. Aukščiausiosios Tarybos deputatės, tarnautojos moterys, liepiau joms išeiti iš Aukščiausiosios Tarybos. Galėjau tik konstatuoti, kad manęs neklauso. 

Visą pokalbį žiūrėkite video reportaže, kurį rasite straipsnio pradžioje.


Rašyti komentarą...
V
Vilnietis.
2021-01-12 23:35:51
Pranešti apie netinkamą komentarą
Profesorius pamiršo pasakyti, kad dar skambino Bušui vyresniąjam. Bet deja, tai nepadėjo.
Atsakyti
0

T
Taigi
2021-01-14 10:04:52
Pranešti apie netinkamą komentarą
Taigi LR teisėsauga apie Gorbačiovą nei mur mur.Mat jis sugriovė sieną tarp Vokietijų ,gavo Nobelio premiją. Maža,silpna Lietuva mažai kam rūpi.
Atsakyti
0

T
TAI
2021-01-13 08:38:45
Pranešti apie netinkamą komentarą
jis dar gyvas ?
Atsakyti
-1

SKAITYTI KOMENTARUS (3)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų