REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
11
A. Smetona sako kalbą (Istorinės prezidentūros nuotr.)

Prezidento institucija Lietuvoje tvirtai stovi ant kojų, bet taip buvo ne visada. Kuriantis Lietuvos valstybei visuomenė ir politikos elitas aršiai diskutavo, ar mums reikia prezidento, ką jis darys ir ar nereiks jam lankstytis kaip carui. Tarpukario Lietuvos žmonės nepatikliai žiūrėjo į aukščiausios valdžios simbolius ir tik laikui bėgant suvokė, kad prezidentas – ne caras ir jį labai lengva pakeisti. O ir patys prezidentai tarpukariu buvo kuklūs, patarėjų turėjo mažai, mokėjo po penkias kalbas ir laiškus į užsienį rašydavo patys, sako Istorijos instituto istorikas Algimantas Kasparavičius. Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.

11

Prezidento institucija Lietuvoje tvirtai stovi ant kojų, bet taip buvo ne visada. Kuriantis Lietuvos valstybei visuomenė ir politikos elitas aršiai diskutavo, ar mums reikia prezidento, ką jis darys ir ar nereiks jam lankstytis kaip carui. Tarpukario Lietuvos žmonės nepatikliai žiūrėjo į aukščiausios valdžios simbolius ir tik laikui bėgant suvokė, kad prezidentas – ne caras ir jį labai lengva pakeisti. O ir patys prezidentai tarpukariu buvo kuklūs, patarėjų turėjo mažai, mokėjo po penkias kalbas ir laiškus į užsienį rašydavo patys, sako Istorijos instituto istorikas Algimantas Kasparavičius. Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.

REKLAMA

Kaip Lietuvoje atsirado prezidento institucija, kada nutarėme, kad mums jos reikia?

Tarpukario meto prezidento institutas perėjo kelis etapus. Taip nutiko todėl, kad absoliuti dauguma visuomenės nežinojo, kas yra prezidentas, nežinojo net to žodžio reikšmės. Todėl, jei nežinai, tai ir nereikia, bent taip mąstė katalikiška ir uždaroka Lietuvos visuomenė. Kita priežastis, kodėl prezidento institucija sunkiai skynėsi kelią tarpukario Lietuvoje yra politinio elito prieštaravimas, ypatingai kairiojo politinio flango. Bet kokia aukščiausioji valdžia asocijavosi su priespauda.

REKLAMA
REKLAMA

Valstybė 1918 metais tik kūrėsi, nebuvo jokių demokratijos tradicijų ir supratimo, kas yra prezidentas, ką jis daro ir už ką yra atsakingas. Ilgiausiai prezidento institutui priešinosi Lietuvos socialdemokratų partija, jie tam nepritarė iki pat 1940 metų. Jie visada linko link parlamentinės sistemos, kurioje yra premjeras tiesiogiai skiriamas parlamento. Socialdemokratai manė, kad joks prezidentas greta premjero nėra reikalingas.

REKLAMA

Taip pat buvo svarbu ir tai, kad premjeras moderniose demokratijose neturi jokios simbolinės reikšmės. Jis yra lengvai išrenkamas ir lengvai nušalinamas. Balsavimas dėl premjero tarpukariu nevyko, vyko dėl jo programos.

O štai prezidentas asocijuojasi su daugybe simbolių: priesaika, palyda, inauguracija. Prezidento institucija nėra tik darbinė, tai ir simbolinis reiškinys. Taip buvo nuo pat pirmųjų prezidentų JAV, o vėliau – Prancūzijoje, kuri buvo pirma valstybė Europoje išsirinkusi prezidentą. Iki pirmojo pasaulinio karo Europoje buvo tik dvi respublikos ir du prezidentai: Prancūzijoje ir Portugalijoje.

REKLAMA
REKLAMA

Visa kita Europa buvo monarchinė-imperinė erdvė. Ten nebuvo prezidentų, bet buvo karaliai, carai, kaizeriai. Jie buvo formalios valstybės galvos su regalijomis, puošniu ceremonialu. Monarchinių šalių gyventojai nebuvo piliečiai, jie – pavaldiniai. Bet respublikose yra piliečiai, kurie patys sprendžia savo likimą.

Dar viena priežastis, kodėl Lietuvoje sunkiai formavosi prezidento institucija yra ta, kad mes buvome vieni iš pirmųjų Europoje. Vos pasibaigus pirmajam pasauliniam karui už Lietuvą keliais mėnesiais anksčiau pirmuosius prezidentus išsirinko tik Veimaro Vokietija ir Čekoslovakija.

Kokia buvo lietuvių reakcija į prezidentus? Kaip jautėsi pirmieji prezidentai?

Lietuviai gyveno kaime, tokių buvo didžioji dauguma, tad jie nieko apie prezidentą nežinojo. Žmonės žinojo, kas yra caras, ciesorius, kunigaikštis, o kas tas prezidentas? Taip  vingiuotai ir prasidėjo prezidento institucijos kelias į Lietuvą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nuo 1919 metų pavasario iki 1922 metų vasaros prezidentūros likimas liko „pakabintas" ore. Prezidentą tuo metu mes jau turėjome, bet nebuvo aišku, ar jis nebus pirmas ir vienintelis. Pirmąjį prezidentą išsirinkome 1919 metų balandžio mėnesį, tuomet, kai šalyje tvyrojo didžiulis chaosas ir buvo kilęs klausimas, ar Lietuva išliks.

Mus puolė bolševikai, Vilniaus gviešėsi lenkai, Lietuvos kariuomenė buvo silpna, savanorių – mažai, o patyrimo – dar mažiau. Lietuva buvo susitraukusi iki Kauno ir teritorijų aplink jį, visą kitą trynė priešų kojos. Mums pavyko atsilaikyti tik su vokiečių-saksų savanorių pagalba, kurių buvo apie 6 tūkst. Jie buvo pagrindinė jėga priešinantis ir stumiant bolševikus, tiesa, nuo 1919 metų balandžio situacija keičiasi, lietuviai išeina į pirmą planą.

REKLAMA

Šį chaosą dar labiau didino nesutarimai tarp vyriausybės, valstybės tarybos ir valstybės tarybos prezidiumo. Šios lygiavertės valdžios jėgos nesutarė, kaip Lietuva turi vystytis, kur link eiti, su kuo bendradarbiauti. Būtent tokioje aplinkoje išrenkamas pirmasis šalies prezidentas Antanas Smetona, nutariama, kad reikia vienos „galvos", kuri būtų už viską atsakinga.

Kairieji prezidento išrinkimui nesipriešino, nors ir nepritarė šiam žingsniui. Iš užsienio buvo iškviestas A. Smetona, kuris tuomet važinėjo po užsienio šalis ir ieškojo nusipirkti visokių naudingų Lietuvai dalykų: garvežių, anglių ir kitų reikalingų prekių. Grįžęs A.Smetona Seime buvo išrinktas šalies vadovu, nors rinkimų procesas nebuvo paprastas. 

REKLAMA

Išrinkus A. Smetoną, buvo vienintelis klausimas, ar jis susitvarkys. Situacija šalyje buvo tokia padrika, kad nebuvo galvojama apie jokią inauguraciją ar kitas prezidentines iškilmes. Po dviejų dienų nuo išrinkimo vyko prezidento priesaika, štai ir visa inauguracija. Kaune nebuvo jokių užsienio diplomatų, bolševikai stovėjo vos keliasdešimt kilometrų nuo Kauno ir galėjo pulti, todėl apie šventes niekas negalvojo.

Tiesa, kitą dieną A. Smetona susipažino su Kaune stovėjusiais daliniais ir karininkais. Valstybė neturėjo jokio tarptautinio pripažinimo, mes gyvavome tik tiek, kiek galėjome patys apsiginti. A.Smetonos išrinkimas prezidento institucijos likimo nenulėmė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Prezidentas įsikūrė Kauno gubernatoriaus rūmuose (dabartinė Istorinė prezidentūra) prezidentūros biudžetas buvo labai mažas, padėjėjų turėjo taip pat mažai, vos keliolika žmonių. Buvo vairuotojas, vertėjas, sekretoriai, ne daugiau nei 15 žmonių. Patarėjų jis neturėjo, pats rašė sau kalbas, formulavo įstatymus, susirašinėjo su užsienio vadovais. A. Smetona laisvai kalbėjo ir rašė prancūziškai, vokiškai, lenkiškai, taip pat mokėjo angliškai. 

Jis pats galėjo daryti tai, ką šiuo metu daro prezidento padėjėjai ir patarėjai. Po A. Smetonos atėjimo į valdžią  valstybė nelengvai, bet pamažu susistygavo.  Konfliktų tarp, tarkime, kariuomenės vado ir vyriausybės vadovo nesumažėjo, bet tarp jų stovėjo prezidentas, kuris „moderavo" diskusiją.

REKLAMA

Pirmas ir trumpas A. Smetonos valdymas buvo efektyvus, jam išeinant 1920 metais birželį valstybėje jau buvo daug stabiliau, niekas negalėjo pasakyti, kad šios valstybės likimas neaiškus.

Kaip klostėsi kitų prezidentų karjeros, kaip buvo nutarta, kad mums visgi reikia „vienos valstybės galvos“?

Po A. Smetonos prezidentu tapo Aleksandras Stulginskis, tiesa, tai buvo tik laikinos pareigos. A. Stulginskis tuo metu buvo Seimo vadovas, kuris „pavadavo“ prezidentą, kaip visai neseniai tai darė Artūras Paulauskas. Laikinuoju prezidentu A. Stulginskį paskyrė Steigiamasis Seimas, nes laikinojoje Konstitucijoje buvo įrašyta prezidento institucija, kuriai kairieji vis dar prieštaravo.

REKLAMA

Inauguracija nevyko, nes jis formaliai nebuvo prezidentu, tik laikinai ėjo prezidento pareigas. Tokioje pakabintoje situacijoje A. Stulginskis išliko iki 1922 metų gruodžio pabaigos.

Viskas, ką A. Stulginskis paveldėjo iš A. Smetonos ir liko prezidentūroje. Tie patys žmonės, ta pati struktūra. Prezidentūros administracinis aparatas augo labai lėtai, šalies vadovui dirbo gal tik 20 žmonių. Prezidentas rūpinosi kariuomene, pasirašinėjo įstatymus ir bendravo su užsieniu, tai ką ir dabar daro šalies vadovas.

A.Stulginskis laikinuoju prezidentu buvo dvejus metus ir visą tą laiką visuomenėje vyko aršios diskusijos, reikia Lietuvai prezidento ar ne? Buvo bijoma, kad prezidentas bus naujas monarchas ir visi jam privalės lankstytis, socialdemokratai troško „proletariato“ diktatūros, todėl prezidentas jiems buvo itin nepatrauklus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tik 1922 metų rugpjūtį, priėmus nuolatinę Konstituciją, buvo galutinai nutarta, kad prezidentą mes turėsime. A. Stulginskis 1922 metais rudenį buvo išrinktas jau nuolatiniu prezidentu, bet žlugus Seimui prezidentavo vos kelis mėnesius. Tiesa, antrą kartą buvo perrinktas jau netrukus 1923 metais vasarą. Taigi, formaliai A. Stulginskis tris kartus buvo prezidentu, tiesa skirtingo ilgio kadencijoms. Tarpukariu prezidento kadencija tiesiogiai priklausė nuo Seimo, kiekvienas Seimas sau išsirinkdavo prezidentą, kadencijų nebuvo numatyta, prezidentas „griūdavo“ kartu su Seimu, jei šis buvo paleidžiamas.

A.Stulginskis valdė nuo 1923 iki 1926 metų, ir šį kartą, skirtingai nuo pirmojo, kai jis buvo išrinktas laikinuoju prezidentu, inauguracijos vyko. Tiesa, jos buvo kuklios, bet būta jau ir kariuomenės palydos, pobūvio, sveikinimų. Prezidento inauguracija vykdavo tą pačią ar kitą dieną po išrinkimo.

REKLAMA

Inauguruojamas prezidentas A. Stulginskis Seime sakė kalbą, jį sveikino įvairios katalikiškos organizacijos, užsienio diplomatai, kurie tuo metu jau dirbo Kaune. Inauguracijos ir priesaikos ceremonijoje Seime dalyvavo daug kariuomenės vadų, dvasininkų, žydų dvasininkų. Prezidentas prisiekė Kauno arkivyskupui, Biblijai, o vėliau pasakė kalbą.

Žmonės A. Stulginskį sveikino gatvėse, jį lydėjo kariuomenės raitininkai, visas Kaunas mėgavosi puikiu reginiu. Na, o vakare vyko nedidelis banketas į kurį buvo kviesti kariuomenės vadai, dvasininkai, užsienio diplomatai. A. Stulginskis šaliai vadovavo iki 1926 metų, kai pasikeitus Seimo sudėčiai buvo renkamas naujas prezidentas, juo tapo kairiųjų atstovas Kazys Grinius.

REKLAMA

Prezidentai turėjo itin mažai patarėjų, nebuvo spaudos tarnybos. Jei prezidentas norėjo ką nors paskelbti, siųsdavo žinią ELTAI, tai buvo valstybinė informacinė agentūra. Žinia būdavo išplatinama tą pačią dieną. Kasdien, ypatingai vėlyvuoju smetonmečiu, ėjo du laikraščiai – rytinis ir vakarinis „Lietuvos aidas“. Tai buvo moderni valstybė.

Visi tarpukario prezidentai buvo itin išsilavinę, todėl daug darbų atliko patys, o kai norėdavo pasitarti kviesdavo iškilius žmonės, filosofus ar mokslininkus ir prie taurelės krupniko, papiroso aptardavo šalies problemas, pasitardavo. Tokie prezidento patarėjai negaudavo atlyginimo. Prezidentai turėjo ir adjutantus, tai buvo asmens sargybiniai, ši tradicija buvo nusižiūrėta iš JAV. 

REKLAMA
REKLAMA

Kazys Grinius buvo labai trumpalaikis prezidentas. Kas nutiko po to?

Kazio Griniaus rinkimai Seime buvo akylai stebimi minios žmonių, Seimo rūmai lūžo nuo interesantų, visi grūdasi salėje ir koridoriuose norėdami sužinoti, kas bus naujasis šalies vadovas. Paties K. Griniaus salėje nebuvo, jis atvyko tik vėliau, kai rezultatai jau buvo žinomi. Rinkimai vyko birželio 7 dieną.

K. Girnius tarpukario Lietuvoje turėjo solidžią aurą, jis buvo Jono Basanavičiaus bičiulis, garsus „aušrininkas“. Išrinkus jį prezidentu inauguracija ir priesaika buvo numatytos kitą dieną. Rytą po rinkimų prie naujojo prezidento namų atvyko raitelių būrys. K. Grinius gyveno Laisvės alėjoje, prie jo namų buvo atsiųstas raitelių būrys, kuris lydėjo naująjį prezidentą į prezidentūrą, o vėliau – į Seimą.

Gatvėse buvo pilna žmonių, visi su gėlėmis. Miestas buvo šventiškas. Seime K. Grinius priesaikos nedavė, davė tik pasižadėjimą. Jis pasižadėjo Konstitucijai, bet be Dievo vardo. Tai buvo kairiųjų pažiūrų žmogus, netikintis. A. Smetonos ir dvi A. Stulginskio priesaikas Seime priiminėjo Kauno arkivyskupas, bet šis kartas buvo kitoks. Seime prezidentas pasakė kalbą, kurios vienas iš akcentų buvo taupymas.

Kalbama, kad vos pradėjęs valdyti valstybę jis susimažino prezidento atlyginimą, kuris tuomet perkopė 4 tūkst. litų, tai buvo didžiuliai pinigai. Visgi K. Griniui susimažinus atlyginimą ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius jį pasididino, nes būdamas geriausiu Kauno advokatu jis uždirbo daugiau, todėl nesutiko dirbti už premjero atlyginimą. Formaliai negalint padidinti atlyginimo M. Sleževičius ėmėsi užsienio reikalų ir teisingumo ministro pareigų ir taip sudėjęs tris atlyginimus gavo tai, ko norėjo.

REKLAMA

K. Girniaus inauguracija buvo puošni, šventėje dalyvavo visas diplomatinis korpusas, daug kariškių, vėliau vyko puota. Prezidentą į Seimą ir Prezidentūrą vėl lydėjo raitelių pulkas. Miestelėnai naująjį šalies vadovą sveikino su gėlėmis, tai buvo graži šventė, tokia, kokias mėgo katalikiško krašto gyventojai, gal kiek panaši į vasarinius atlaidus.

Tiesa, jo prezidentavimas truko labai trumpai. 1926 metų gruodį Lietuvoje įvyko perversmas, kairieji buvo išstumti iš valdžios, o K. Grinius įkalbėtas pasirašyti atsistatydinimo dokumentą.

Koks buvo A. Smetonos valdymas? 

Valdžią užgrobė A. Smetona, kuris davė priesaiką Seime, bet iškilmių nebuvo, nes Kaune tvyrojo karo padėtis. Vietoj iškilmingos inauguracijos A. Smetona išvyko į Generalinį štabą ir aplankė karius ir karininkus stovėjusius Kaune, tuos, kurie jam ir padėjo vėl užkopti į valdžios Olimpą.

Tiesa, A. Smetona formaliai Seime buvo išrinktas prezidentu, nors balsavime kairieji nedalyvavo, o veikianti Vyriausybė tuo metu buvo saugoma namų arešte. Seimo posėdyje dalyvavo vos pusė žmonių ir net iš buvusiųjų ne visi balsavo už A. Smetona, bet jis vis tiek tapo prezidentu.

Perversmu buvo patenkinti Lietuvos žmonės, tai palaikė ir Vakarų demokratijos, kurios valdžios pasikeitimą vertino, kaip galimybę susitarti su Lenkija, suformuoti vieningą frontą prieš bolševizmą iš Rytų. O štai paprastiems kaimo lietuviams trumpas kairiųjų valdymas taip pat buvo nesuprantamas, jiems nepatiko, kad buvo paleisti politiniai kaliniai, kuriamos lenkiškos mokyklos, imta manyti, kad trūksta tvarkos.

REKLAMA

A. Smetona formaliai perrinktas prezidentu buvo dar du kartus (tiesa, ne Seime, bet su rinkikų pagalba, nes po 1926 metų perversmo ir vėliau paleisto Seimo Lietuva bent 10 metų Seimo neturėjo). Pagal 1928 metų Konstituciją prezidento kadencijos tapo nesusietos su Seimu ir buvo prailgintos iki 7 metų. Pirmą kartą A. Smetona prezidentu perrinktas 1931 metais, o antrą – 1938 metais. Abu kartus vyko puošnios inauguracijos.

Tiesa, antroji buvo puošnesnė už pirmąją, joje būta ir karietų. Šventėje būta dvasininkų, kariuomenės vadų, vyko invokacinė kalba Seime, A. Smetona prisiekė dvasininkui, o invokacinė kalba tapo priesaikos įvadine dalimi, taip yra ir dabar. Kariuomenės vadai A. Smetonos inauguracijos metu sėdėjo pirmose eilėse, į Seimą prezidentas atvyko su karieta lydimas pulko kavaleristų ir premjero Vlado Mirono.

Inauguracijos metu 1938 metais A. Smetona bučiavo šalies vėliavą, nors prieš tai bučiuodavo kryžių ir Bibliją. Matyt taip buvo todėl, kad keitėsi Europa, artėjo karas, valstybė tautiškėjo.

A. Smetona savęs nevadino prezidentu, jis save įvardijo, kaip Tautos vadą. Jis patikėjo, kad yra nepakeičiamas vadas. Tuo metu apie tautos vadus kalbėjo Vokietijoje, Italijoje, Sovietų Rusijoje. Europa buvo pamišusi dėl tautos vado ir A. Smetona pataikė į taktą.

REKLAMA

Šiandien mes daug paveldėjome iš tarpukario Lietuvos: turime panašią Konstituciją, inauguracines tradicijas ir net prezidento institucija su jos galiomis ir pareigomis yra tokia pati. Mes labai sėkmingai perkėlėme tarpukarį į šiandieną ir net 40 metų slenkstis norint tapti prezidentu yra toks pat, kaip ir tarpukariu. Liko ir tvirtas bažnyčios vaidmuo inauguracijos metu. 

Kokias socialines garantijas turėjo postą palikę prezidentai? Kuo jie tapdavo, ką dirbdavo?

Išėję iš prezidentūros tarpukario valstybės vadovai tapdavo eiliniais žmonėmis. Tarkime, kai A. Smetona pirmą kartą paliko postą jis tą pačią dieną turėjo išsikraustyti iš prezidentūros. Jis neturėjo kur gyventi, todėl Maironis priglaudė pas save. A. Smetona iki 1926 metų dirbo žurnalistu, politikos apžvalgininku, kritikavo valdžią, siūlė įstatymų pataisas. 

Buvę prezidentai neturėjo asmens apsaugos, valstybės apmokamo būsto. Tarkime A. Stulginskis buvo agronomas, todėl nusipirko dvarelį ir Plungės rajone ūkininkavo, pats vagojo bulves, dirbo ūkio darbus. 

K. Grinius po perversmo grįžo dirbti į Kauno miesto savivaldybę, dirbo Kauno miesto savivaldybės sanitarijos skyriaus viršininku. Tai buvo eilinis žmogus, kuris rytą eidavo į darbą, o vakare – namo. Nebuvo jokios apsaugos, kitų privilegijų. Tiesa, kai K.Grinius pasiekė pensijinį amžių jam buvo skirta prezidentinė pensija. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų