REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Ingridai Šimonytei pralaimėjus prezidento rinkimus imta kalbėti apie „konservatorių lubas“ ir balsavimą ne už vieną ar kitą kandidatą, bet prieš konservatorių deleguotą žmogų. Dalis tautos konservatorių partijai vis dar negali atleisti senų skriaudų, kaltina juos arogancija ir kenkimu žmonėms bei dievagojasi niekada už juos nebalsuosiantys.

Ingridai Šimonytei pralaimėjus prezidento rinkimus imta kalbėti apie „konservatorių lubas“ ir balsavimą ne už vieną ar kitą kandidatą, bet prieš konservatorių deleguotą žmogų. Dalis tautos konservatorių partijai vis dar negali atleisti senų skriaudų, kaltina juos arogancija ir kenkimu žmonėms bei dievagojasi niekada už juos nebalsuosiantys.

REKLAMA

Politologė Ainė Ramonaitė atliko ne vieną tyrimą mėgindama išsiaiškinti žmonių nuoskaudas, praeitis vertinimą ir tai, kodėl lietuviai Vytautui Landsbergiui neatleidžia dėl sugriautų kolūkių. Pasak politikos mokslų specialistės, neapykanta konservatoriams perduodama iš kartos į kartą. 

Kodėl dalis Lietuvos visuomenės nemėgsta Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) ir jų patriarcho Vytauto Landsbergio? Kada ir kodėl atsirado ši nemeilė?

REKLAMA
REKLAMA

Yra dvi senos ir gilios priežastys. Abi jos susiję su žmonių patirtimis sovietmečiu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais. Kalbant apie sovietmetį svarbu paminėti, kas esame darę tikrai daug tyrimų, kurių metu išaiškėjo keli dalykai. Žmonių savijauta nesutampa su tuo, koks buvo oficialusis sovietmetis. Dalis žmonių vėlyvuoju sovietmečiu buvo gerai susigyvenę su sistema ir į Lietuvą nežiūrėjo, kaip į okupuotą kraštą. Vėlyvuoju sovietmečiu žmonės nebeatsiminė tarpukario, okupacijos faktai jiems buvo sunkiai suvokiami, o Ribentropo ir Molotovo paktas laikytas didžiausia paslaptimi. 

REKLAMA

Apie tremtis taip pat nebuvo kalbama, tautiečiai nesidalijo savo patirtimis. Žmogus turi vieną gyvenimą ir jis nesvarsto apie tai, koks aš nelaimingas, kad gimiau Sovietų Sąjungoje. Kai laikai pasikeitė V. Landsbergis ir konservatorių partija įkūnijo kitokį žmonių gyvenimų vertinimą. Buvo imta kalbėti, kad gyvenimas iki nepriklausomybės buvo istorinė klaida. Viskas, kas buvo iki tol – tapo neprasminga. Atsirado manymas, kad jei nebuvai disidentas, o tokių nebuvo daug, tavo gyvenimas neprasmingas, tapai net kolaborantu.

Dalį žmonių toks manymas labai įžeidė, todėl net tie, kurie šiandien gerai gyvena, vis dar jaučia neapykantą konservatoriams ir V. Landsbergiui. Dažnai ši neapykanta nėra aiškiai suvokiama, bet ji kyla iš įsižeidimo, kaip tuo metu buvo sukonstruota situacija. Taigi, svarbi ne pati situacija, bet jos suvokimas, kas ir kaip vyko. Kai tau pasako, kad viskas, ką iki tol darei yra istorinis nesusipratimas, žmonėms kyla klausimas, o ką daryti su savo gyvenimu?

REKLAMA
REKLAMA

Ar žmonės šios politinės jėgos nemėgsta tik dėl to, kaip šie privertė juos jaustis? O gal yra ir kitų nemeilės priežasčių? 

Idėja buvo tokia, kad iki nepriklausomybės gyvenimas nebuvo „teisingas“. Bet žmonės klausia, kuo mes kalti, kad gyvenome toje sistemoje? Užmestas kaltės jausmas trikdo ir erzina. Kita priežastis glūdi pereinamajame nepriklausomybės laikotarpyje. Rusijoje tas laikas labai aiškiai suvokiamas, kaip trauma, pas mus apie tai nekalbama.

Laikai buvo itin sunkūs. Jei peržvelgsime statistinius duomenis po 1990 metų pamatysime, kad statistika siaubinga. Pradedant nuo BVP kritimo, savižudybių skaičiaus kilimo, alkoholizmo, mirčių. Socialinės statistikos rodo, kad tai buvo tragiškas laikas. Klestėjo reketas, banditizmas, gyvenimas buvo sunkus. Taip pat yra manoma, kad žmonės patys dėl to kalti. Kalbinant žmonės provincijoje dažnai išgirsi sakant, kad tuomet buvo sugriauti gyvenimai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Sugriauti kolūkiai taip pat įstrigo žmonių atmintyje, nors griuvo ne tik jie, bet ir įmonės, didelės gamyklos, neliko daugybės darbo vietų. Visgi kolūkiai simbolizavo ne tik darbo vietas. Lietuva buvo agrarinis kraštas ir daugelis žmonių buvo susiję su kolūkiais. Kolūkiai ir didelės įmonės sovietmečiu aprūpindavo viskuo: darželiais, kultūros namais, kelialapiais atostogoms. Žmonės prisimena, kad paskutiniaisiais sovietmečio metais gyventi buvo patogu, būta santaupų. Bet vieną dieną visas įprastas žmonių gyvenimas ėmė ir subyrėjo.

Privatizacija, kuri vyko Lietuvoje, buvo daryta vadovaujantis istoriniu teisingumu. Manau, kad tai buvo ir V. Landsbergio asmeninis nusiteikimas, istorinį teisingumą iškelti aukščiau ekonominių kriterijų, socialinio teisingumo. Privatizacija Lietuvoje nebuvo itin vykusi. Paprasti žmonės nežinojo, ką pirkti už investicinius čekius, kolūkius ištampė po plytą. Tai buvo krizinė situacija, kurią galima prilyginti žemės drebėjimui ar kitai gamtinei katastrofai, kai laukinis grobimas tapo normaliu, nes taip darė visi.

REKLAMA

Paradoksalu, kai žmonės sako, kad V. Landsbergis sugriovė kolūkius, nes jie patys juos sugriovė savo rankomis, bet V. Landsbergį kaltina dėl tuo metu vyravusios situacijos, chaoso sąlygų.

Apgriautos fermos tapo sugriauto gyvenimo simboliu ir niekas nepaaiškino, kodėl taip nutiko. Nėra argumentų, kodėl turėjo įvykti būtent taip. Todėl ir yra sakoma, kad „atėjo muzikantas“ nesuprantantis ūkio reikalų ir viską sugriovė. 

Įdomu tai, kad tie patys žmonės palaikė nepriklausomybę, gynė Lietuvą Sausio 13-ąją, bet ir nukentėjo pirmaisiais nepriklausomybės metais. Visgi yra manymas, kad jei pyksti dėl sunkumu nepriklausomybės pradžioje nesi patriotas. Tada žmonės pyksta, kad „mes gynėm, o su mumis taip pasielgė ir dar taip vadina“. Tai žmonėms neleidžia atgauti orumo. 

REKLAMA

Kodėl nemeilė partijai ir lyderiams persiduoda iš kartos į kartą?

Visose šalyse yra nusistatymas, politinės takoskyros, žmonės anksti įgauna politines tapatybes. Aiškiausias to pavyzdys būtų JAV respublikonai ir demokratai, kur politinė tapatybė perduodama vaikams. Toks suvokimas retai keičiasi. Žmogus nesėdi ir nemąsto, kodėl taip yra, taip tiesiog yra.

Pas mus partinės tapatybės iš pirmo žvilgsnio nėra, bet santykis su konservatoriais (TS-LKD) yra. Arba tu tapatiniesi su jais arba nekenti tos partijos ir nesvarbu už ką balsuoji. Ta skirtis išlieka. Būna, kad kalbiname jaunus žmones, gyvenančius provincijoje ir jie nesidomi politika, neturi mėgstamos partijos, bet tiksliai žino, kad nemėgsta konservatorių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jauni žmonės net nežino, kodėl nemėgsta tos partijos, bet aplinka, kurioje jie auga ir gyvena perduoda tą jausmą. Vėliau atsiranda legendų apie vilas Šveicarijoje, žemės sklypus ir nusistatymas prieš partiją ar politiką stiprėja. Taip pat atsiranda manymas, kad konservatoriai visada kenkia paprastiems žmonėms.

Kas yra šios partijos rinkėjas ir ar jie turi galimybių pramušti „stiklines konservatorių lubas“, rinkimuose gauti daugiau balsų nei paprastai gauna?

Tie, kurie pyksta ant konservatorių, nemano, kad pastarieji padėjo atgauti nepriklausomybę. Nežinau, dėl to, kad nepriklausomybė nerūpi ar dėl to, kad nemato konservatorių indėlio. 

REKLAMA

Todėl gerų dalykų iš tos grupės žmonių tikėtis neverta. Žinoma, yra daug žmonių, kurie blaiviai supranta, ką gero ir ką blogo Lietuvai padarė ši partija. Tie žmonės galėtų būti elektorato praplėtimo potencialas. Dažnu atveju jie balsuoja už liberalus, yra dešinieji, bet ne konservatorių rinkėjai.

Šis elektoratas būtų lengviausiai „paimamas“. Kitas dalykas yra kartų kaita. Konservatoriai išlošia jaunimo, bet pralaimi senojoje kartoje, karta, kuri atsimena tarpukarį, Stalino laikus ir yra kritiškesnė – miršta. Lieka vidurinioji karta, kuri buvo labai susovietėjusi ir jaunoji karta.

Taigi, klausimas ar jaunosios kartos atėjimas kompensuoja senųjų konservatorių rėmėjų išėjimą. Kol kas rezultatai rodo, kad „konservatorių lubų“ pakelti neišeina.

REKLAMA

Ar pokyčiai TS-LKD gali pakeisti dalies visuomenės požiūrį? 

Galimybių yra. Tarkime 2016 metų vasarą darėme apklausas, o Gabrielius Landsbergis buvo ką tik išrinktas partijos pirmininku, žmonės mažai apie jį žinojo ir nebuvo neapykantos, buvo stebimasi, kad jis jaunas, kitoks.

Bet vėliau nuotaikos pasikeitė, pradėta kalbėti, kad jis pašaipūnas. Dėl kelių G. Landsbergio pasisakymų, viskas vėl grįžo į savo vietas. Išties buvo galimybė, kad situacija pasikeis, bet vėliau imta kalbėti, kad jis yra senojo V. Landsbergio anūkas ir situacija grįžo į pradinę būseną.

I. Šimonytė yra kitokio tipo politikė, ji rastų priėjimą prie „paprasto žmogaus“. Manau konservatoriams būtų verta pagalvoti apie sovietmetį ir pereinamąjį laikotarpį, juos kitaip įvardyti, kitaip kalbėti. Leisti žmonėms susitaikyti su tuo laikotarpiu, išspręsti vidinį konfliktą, kad neliktų žmonių gyvenimų nuvertinimo. Kad būtų susitaikyta su praeitimi, nes tai visą laiką kaba ir dirgina. Reikia kalbėti ir spręsti. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Daug kalbama apie politikų aroganciją. Tai tikra ar menama problema? Kaip tai spręsti? Ar V. Landsbergis turėtų už kažką atsiprašyti?

Nemanau, kad V. Landsbergis atsiprašytų tautos, nes jis nesijaučia kaltas. Kalbant apie aroganciją žmonės ją mato net ten, kur jos nėra. Bet kita vertus net jaunoji konservatorių partijos karta yra gana arogantiška, klesti patyčių kultūra. Nėra empatijos, supratimo.

Partijai reikia supratimo, jei jie išties galvoja, kad dalis tautos yra runkeliai, kurie nesupranta ir nepritaria nepriklausomybei, niekaip neišeis iš savo uždaro rato. Reikia pradėti kitaip žiūrėti į žmones.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų