VSD skandalo įžiebtas politinių – finansinių grupuočių karas toliau vyksta įnirtingai, permainingai ir pasižymi netikėtais posūkiais. Lietuvoje vykstančio politinio karo dalyvių skaičius išsiplėtė ir smarkūs mūšiai nerimsta. Nepaisant to, kad V.Adamkui pavyko sureguliuoti krizę susijusią su VSD. Po 2007 m. birželio 05 d. Seimo pritarimo P.Malakausko kandidatūrai į VSD generalinio direktoriaus pareigas atrodė, jog šis politinis karas artėja prie pabaigos.
Todėl V.Adamkus, norėdamas kaip galima greičiau nuraminti ir atstatyti šalies valdžios autoritetą užsienyje, dar nesulaukęs VSD vadovo pasikeitimo, kuris įvyko tiktai 2007 06 27, kalbėdamas užsienio ambasadoriams pasigyrė, kad pagaliau išspręsta užsitęsusi VSD vadovybės kaitos problema. STT vadovo klausimas ir kiti su šiuo skandalu susiję reikalai buvo nukelti vėlesniam laikui, todėl liko tiktai A.Pociaus tarnybinio buto problema. Ji buvo sprendžiama gana greitai, nes VTEK nedelsdama konstatavo, kad VSD vadovas A.Pocius pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus. Šis sprendimas buvo išimtinai skirtas A.Pociui ir jo butui, nors privatizuoti buvo ne tik jo, bet ir kitų saugumiečių tarnybiniai butai. Politiniame kare šis sprendimas buvo lauktas ir reikalingas. Po šio sprendimo A.Pocius turėjo pasirinkti, ko jis nori: buto ar pareigų valstybės tarnyboje. A.Pocius pasirinko pareigas valstybės tarnyboje, todėl atsisakė privatizuoto buto.
Šis politinių – finansinių grupuočių karas su ir dėl VSD tapo dramatišku mafijiniu serialu Lietuvos žmonėms. Žiūrovai (Lietuvos žmonės) taip įsijautė, kad politikai pradėjo jausti stiprų spaudimą, todėl jų kovos dėl galios, pinigų ir įtakos valstybėje tapo įspraustos į rėmus. Dar daugiau – jie pradėjo jausti, kad jais manipuliuoja paprasti žmonės! Valdantysis elitas apsikeitė vietomis su Tauta, nes visada politikai įpratę manipuliuoti Tauta ir tai jiems suprantamas dalykas. Valdžia žinoma su tuo susitaikyti negali. Tuo labiau, kai toks žiūrovų dalyvavimas tampa pavojingas ir nenuspėjamas valdančiajam elitui. Be to, paprasti žmones pamato tai, ko jiems nederėtų. Šis matymas kelia revoliucines nuotaikas.
Todėl suprantama, kad tokia politikų ir Tautos santykių raida pradeda netenkinti nei vienos pusės. Reikalingas tik pretekstas ir konfliktas tampa neišvengiamas. Pretekstas netrukus atsirado. Politikai matydami grėsmę iš Tautos pusės nutarė vienytis. Atsiradęs bendras priešas skatina ieškoti visus jungiančio saito ir laikinai užmiršti nesutarimus. Mano nuomone, taip atsirado senai brandinta Seimo nario rentos idėja. Ši idėja patraukli visiems politikams, nes tai ne bedarbio pašalpa ar kita maža ir negarbinga seimūnui valstybės išmoka. Juk garbinga Seimo nario renta skirta padėti politikui oriai gyventi iki gyvos galvos bei sudaryti palankesnes sąlygas neprarasti įgautos per kadenciją didelės politinės kvalifikacijos ir po pertraukos vėl sugrįžti į valdžią. Ekonominiu požiūriu asmuo gauna rentą kaip pajamų šaltinį dėl to, jog: 1) jis labai gerai sugeba daryti tai, ką jis daro, ir todėl jo pajamos yra didelės: 2) jis nesugeba gerai atlikti kito darbo ir todėl jo alternatyviniai kaštai maži. Suprantamiau pasakius, tai papildomos pajamos už ypatingus sugebėjimus. Teisiniu požiūriu viena šalis – rentos mokėtojas įsipareigoja neatlygintinai už kapitalo (šiuo atveju turbūt turima mintyje žmogiškojo kapitalo) perdavimą jam nuosavybes teise periodiškai mokėti kitai šaliai- rentos gavėjui arba kitaip išlaikyti rentos gavėją. Taigi, parlamentarai įsitikinę, kad jų žmogiškasis kapitalas ( profesiniai įgūdžiai, žinios, patirtis ir t.t) labai reikalingi ir naudingi valstybei. Todėl valstybė turi pasirūpinti, jog šis jai vertingas kapitalas ne tik nepražūtų, bet būtų sudarytos sąlygos jam augti Įstatymas leis gauti darbines ir kitokias pajamas (pvz. individualios veiklos, autorines, nuomos ir kitas), kurios nedraudžiamos socialiniu draudimu. Be to, buvęs Seimo narys, sulaukęs pensinio amžiaus, galės gauti rentą su paprasta pensija Šis įstatymas socialiniu ir politiniu požiūriu labai neteisingas. Tai leistų visiškai eliminuoti klanams nepriimtinus asmenis arba „žmones iš gatvės“.
Dėl minėtų motyvų Seimas, nelaukdamas VSD skandalo sukelto politinio karo pabaigos, perėjo prie juos vienijančių interesų. Seimo frakcijos vieningai įregistravo įstatymo projektą, tačiau 2007-06-21 Seimas nesiryžo svarstyti žmonių pasipiktinimą sukėlusio įstatymo projekto. Seimo nariai išsigando absoliučios daugumos visuomenės prieštaravimo ir nepriėmė iššūkio. Tai tapo maža Tautos pergalė, kuri sustiprino jos pasitikėjimą savo jėgomis kovoje už savo interesus. Seimas tą pamatęs ir norėdamas „nugesinti“ žmones pradėjo forsuoti įstatymą dėl rentų. Kilo dar didesnis pasipriešinimas visuomenėje. Mano nuomone, šis pasipriešinimas nebuvo galingas, nes akcijoje prie Seimo susirinko mažai žmonių. Akciją palaikančių žodžiais žmonių yra daug, o veikiančių atsiranda mažai. Šioje akcijoje pasižymėjo patyręs tokiuose reikaluose disidentas A.Terleckas. Televizijos rodė, kad parako dar jis turi ir, manau, buvo geras pavyzdys jaunimui. Jis parodė kaip reikia veikti.
Prezidentas, visuomenėje vertinamas kaip populiariausias politikas, o valdančiojo elito kaip moralinis lyderis (elito „karūnuotas“), kilusiame tarp Tautos ir Seimo konflikte pradėjo laviruoti ir švelninti padėtį. Tautai pažadėjo vetuoti šį rentas buvusiems Seimo nariams įteisinantį įstatymą, o Seimo nariams žadėjo pasirašyti pakoreguotą įstatymo variantą. Tenka pastebėti, kad Prezidentas viso šio politinio karo metu demonstruoja ramumą, delikatumą, veiklumą ir žinojimą kaip pasiekti taiką.
2007 07 04 Parlamentarai nusprendė nebeskubėti ir besibaigiančioje pavasario sesijoje nebesvarstyti rentų buvusiems Seimo nariams klausimo Nors tam, kad rentos būtų įteisintos, reikėjo tik vieno balsavimo Seime. Tačiau trečiadienį, paskutinę sesijos dieną, į posėdžio darbotvarkę šis klausimas nebuvo įtrauktas. Manau, kad įstatymas buvo nepriimtas tik dėl Seimo narių nuovargio, nes įnirtingos kovos politiniame kare su ir dėl VSD pareikalavo daug Seimo narių jėgų. Jie buvo labai išvargę. Šis nuovargis pasireiškė politikų susiskaldymu ir noru ramiai pradėti atostogas. Be to, prezidentas žadėjo vetuoti šį įstatymą, o tai neišvengiamai padidintų įtampą ir pratęstų mūšius, todėl rentų klausimas atidėtas rudeniui.
Vertėtų atkreipti skaitytojų dėmesį į tai, kad išsvajotų atostogų nekantriai laukė ne tik šalies aukščiausioji valdžia, bet ir savivaldybių politikai, kurie teigia, kad juos labai išvargino praėję rinkimai ir labai sudėtingos darbo sąlygos...
Taip, atostogos gera proga atgauti prarastas jėgas, ramiai apmąstyti susidariusią padėtį, pasisemti naujų idėjų, sustiprinti valdžios elite kovinę dvasią.
