Profesorė Mūza Rubackytė šiuo metu turi labai daug veiklos ir be perstojo bendrauja su žurnalistais.
Paprašė prezidentas
- Esate labai aktyvi moteris. Ar randate laiko sau? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė I - ojo Vilniaus fortepijono muzikos festivalio meno vadovės.
- Šį rytą jums duodu jau trečią interviu, kuriuos kas dešimt minučių pertraukia telefono skambučiai. Tai vienas iš mano trūkumų daryti daug darbų vienu metu. Nežiūrint tokio dirigentiško temperamento skiriu laiko ir sau. Kai reikia, galiu sustoti, išjungti telefoną ir tris dienas praleisti ramybėje su brangiu žmogumi.
- Kaip gimė idėja organizuoti I - ąjį Vilniaus fortepijono muzikos festivalį?
- Šiais metais Vilnius – Europos kultūros sostinė. Be to, Lietuva švenčia savo Tūkstantmetį. Be abejo, tokiam festivaliui ruošiamasi ne paskutinę minutę. Prieš porą metų apie tai kalbėjomės su daugeliu mano draugų, taip pat ir su prezidentu Valdu Adamkumi bei buvusiu filharmonijos direktoriumi Egidijum Mikšiu. Jie man sakė: „Ką tu darysi?“ Sakau – grosiu. Tada jie sako: „Parodyk ką nors naujo, ko Lietuvoje dar nėra buvę“. Pagalvojau, kad neturime fortepijoninės muzikos festivalio. Todėl natūralu, kad padedant filharmonijai nutarėme šią idėją įgyvendinti. Esu labai laiminga, kad pavyko. Tikiuosi, festivalis tęsis.
Išsaugotas prestižas
- Pirmasis festivalis, ne gana to – sunkmetis, bet jums pavyko pasikviesti tokias žvaigždes, kaip dirigentę Anną Fallettą ar pianistą Jean - Philippe’ą Collardą?
- Prieš porą metų sunkmečio nebuvo, todėl nepanikavom. Kai sunkmetis atėjo, negalėjome telefonu pasiekti mūsų rėmėjų, o jei pasiekdavome – jie nepasakydavo nieko konkretaus. Nors išgyvenome pilną stresų periodą, jokiu būdu nenorėjau sumažinti koncertų kiekio ar pakviestų didžiųjų artistų honorarų. Juk ant kortos buvo pastatytas ir šalies, ir filharmonijos, ir, galų gale, mano prestižas. Žinau iš patirties, kad kai skambina kolega ir prašo atvažiuoti į festivalį, mažiau šneku apie pinigus, o daugiau galvoju apie projekto kokybę ir apie džiaugsmą, kurį patirsiu muzikuodama bei susitikdama su savo bendraminčiais. Taigi tokioje situacijoje įmanoma pasiūlyti labai menką honorarą, o kolegos vis tiek atvažiuos. Tačiau norėjau to išvengti. Esu labai laiminga, kad mūsų visų bei rėmėjų, kurių pagrindinis mecenatas – „Ūkio bankas“, pastangomis, pavyko įgyvendinti visą projektą.
- Ar buvo sunku gauti reikiamų lėšų?
- „Ūkio bankas“ šiuo klausimu yra labai atviras. Jis meno srityje turi visą seriją mecenatinių projektų, todėl jiems tai nebuvo naujiena. Ir ponas Gintaras Ugianskis ir ponas Vladimiras Romanovas sutiko mus palaikyti šitame projekte. Be abejo, jei mes ir toliau veiksime kartu, norėtume rengti dar didesnį festivalį. Taip pat pasikviesti kuo daugiau svarių muzikos pasaulio asmenybių, kurios renginį iškeltų į dar aukštesnį lygį.
Jau šis festivalis susilaukė didelio ne tik mūsų žiniasklaidos, bet ir Vakarų spaudos dėmesio. Pasikvietėme žurnalistus, dirbančius svarbiausių Vakarų žurnalų ir laikraščių redakcijose. Norint, kad žinia sklistų svetur – taip pat reikia lėšų.
Paslaugų paketas
- Ar normalu, kad muzikas tuo pačiu yra ir festivalių organizatorius?
- Šiuo metu vyksta tam tikra artisto transformacija. Anksčiau publika jį laikė kažkur ant pjedestalo: jis dainuoja, jis šoka, jis groja, jis nepažįsta jokio materialaus pasaulio... O šalia yra mistiški impresarijai, kurie viską organizuoja. Dabartinis artistas siūlo kažką daugiau nei vien tik jo profesinė sritis. Jis ir savo įmonės vadovas, ir karjeros, projektų vadybininkas. Jis nori bendrauti, nebūti vienas ir izoliuotas.
- Vadinasi, šiuolaikinis muzikas visai kitoks nei tas, kuris gyveno tarkim prieš 30 metų?
- Be abejo. Vien dėl to, kad dabar mūsų daug daugiau. Nepamirškime trys milijonai kinų groja fortepijonu. Mūsų yra tiek daug, kad, norint, išsiskirti reikia būti daugiau nei puikiu artistu. Privalai būti spinduliuojanti asmenybė. Šiandien publikai reikia paslaugų paketo, o ne tik dainuojančio paukštelio.
Dvilypė situacija
- Bet kaip toks gyvenimo būdas siejasi su jūsų viename interviu išsakyta mintimi, kad mėgstate vienatvę?
- Jūs palietėte jautrią temą. Situacija yra dvilypė. Iš tiesų, pradžioje esame labai vieniši. Solistas (Solitude – liet. vienatvė) – vienuolio arba užsiskleidusio kūrėjo įvaizdis. Jei nepraleisime daugelio valandų vieni prie šio instrumento, nebus grojimo esmės. Kita vertus, jaučiu didžiulį bendravimo troškulį.
- Dažnai sulaukiate priekaištų, kad mažai komunikuojate su artimaisiais?
- Jokiu būdu. Aš kaip tik daug bendrauju. Esu vienturtė dukra ir visada ieškojau draugų. Mama pasakojo, kad kai pamatydavau draugę šaudavau per gatvę nežiūrėdama, kiek aplinkui važiuoja mašinų. Kaip tas ciuciukas, pamatęs į save panašų. Keliaujant po visą pasaulį svarbiausia bendravimas su žmonėmis, kadangi per juos, o ne per pastatus gali pažinti šalies dvasią.
- Kaip klostosi jūsų santykiai su kaimynais, kai jūsų darbo kambaryje yra toks didelis ir garsus instrumentas kaip fortepionas?
- Kai kurie kaimynai bando apsisaugoti, kiti rašo meilės laiškus ir klausia, kodėl šiandien taip trumpai repetavau. Pianistai stengiasi gyventi ten, kur nėra daug kaimynų. Kai kurie kolegos apsigyvena už miesto. Bet aš noriu gyventi su visais. Turiu tris namus – Vilniuje, Paryžiuje ir Ženevoje, ir jie visi yra miesto centre. Paryžiuje turiu specialią studiją, kurioje stovi vienas iš mano didžiausių instrumentų - beveik trijų metrų fortepionas – „Steinway“. Teko sukurti konstrukciją, panašią į egiptiečių sarkofagą – dviguba dėžė su izoliacija. Kai manęs aplankyti ateina kolegos ar mokiniai, prašau, kad tik neklaustų, kur gyvena pianistė. Niekas nežino ir nenoriu, kad kas sužinotų. Dabar kaimynai girdi kažkokį garsą - abstrakčią foninę muziką, tačiau neįsivaizduoja, iš kur ji sklinda.
