Artėjant susikompromitavusiai datai – Vilniaus paskelbimui Europos kultūros sostine, nepavargstantys kontrkultūrininkai Castoras su Polluxu prabyla apie kultūrą, kaip apie dominavimo, masių valdymo ir „minčių inžinerijos“ įrankį. Pasitelkę „tautinio pilvažmogio“ metaforą, jie demaskuoja pastarojo 20-mečio Lietuvos kultūros politiką ir kviečia radikaliausiam kultūriniam veiksmui – visuotiniam Lietuvos menininkų streikui.
Castor: Ką apskritai tau reiškia „kultūros“ sąvoka? Ar iš tikrųjų tai – ne auksinis falas, ne fetišas, kurį nusilipdė pasisotinę pilvažmogiai, numetę ant žemės nugraužtą kaulą? Ar „kultūra“ nepriklauso tai įtartinų vertybinio antstato sferai, kurioje klesti visokiausi iškrypimai – darbas, valstybė, nuosavybė, privatus individas?
Pollux: „Kultūra“ – tai žodinis fantomas, kuris įvardija tiek daug skirtingų reiškinių ir prieštaringų procesų, kad praktiškai neįvardija nieko. Intelektualų galvose knibžda daugybė įvairių kultūros apibrėžimų, tačiau vienas populiariausių ir suprantamiausių skamba taip: kultūra – tai elgesio taisyklių ir mąstymo normų rinkinys, kuris padeda atskiram žmogui prisitaikyti ir išgyventi, o visai žmonijai – tiesiog išlikti. Kitaip tariant, kultūra reikalinga tam, kad mes vienas kito neišskerstume. Tokia yra pati bendriausia kultūros samprata.
Iš karto reikia pabrėžti, kad toks šiandien vyraujantis kultūros suvokimas yra grynai totalitarinis, nes jis pagrįstas žmonijos kultūrinio monolitiškumo siekiamybe – žmonės neskers vienas kito dėl kultūrinių skirtumų tik tada, kai pastarųjų nebeliks, t.y. visi elgsis ir mąstys vienodai. Unifikuoti, dominuoti, primesti savo elgesį ir mąstymą kitiems – toks yra pats aukščiausias šiuolaikinės kultūros tikslas.
Šiuo požiūriu kultūra niekuo nesiskiria nuo ekonomikos ir karybos. Tiek atskirą žmogų, tiek žmonių grupę, tiek ištisą šalį galima pavergti grubia jėga, t.y. karinėmis priemonėmis. Šautuvas – seniausias ir patikimiausias žmonių dominavimo įrankis, tačiau jį pastaraisiais šimtmečiais sėkmingai keičia pinigas. Kam šaudyti žmones ir lieti jų kraują, kuris vėliau dar bus reikalingas? Pavergti žmogų ar okupuoti šalį galima daug efektyviau ir „humaniškiau“ – paimant juos į ekonominę vergiją. Na, o trečiasis, pats „humaniškiausias“ dominavimo būdas – okupuoti žmonių protus ir pavergti jų sielas kultūrinėmis priemonėmis. Tereikia žmogui įteigti tam tikras vertybes, ir jis paklus savo noru. Svarbiausias kultūrinio dominavimo privalumas yra tas, kad tokiu būdu okupuotos šalys laiko save nepriklausomomis, o vergijon paimti žmonės laiko save laisvais. Primesti savo kultūrą – pats efektyviausias ekspansijos būdas, kokį tik galėjo sugalvoti žmonija. Tad geriausia okupacijos priemonė – ne šautuvas, ne pinigas, o... televizorius
Konkrečiai atsakydamas į tavo klausimą, teigčiau, kad pilvažmogiai ant žemės numetė ne nugraužtą kaulą, o kultūrinius pelėkautus, į kuriuos pakliuvo žmonės, iki tol mąstę ne pilvu, o savo galva. Jie ėmė mąstyti pilvu, pasikeitė jų vertybės, todėl ir suklestėjo tavo minėti iškrypimai – darbas, valstybė, nuosavybė ir privatus individas. Kitaip tariant, pilvažmogiai primetė mums savo kultūrą, ir mes tapome jų vergais – mentaliniais, dvasiniais ir, aišku, ekonominiais.
Castor: Ar galima sakyti, kad Lietuva okupuota kultūriškai?
Pollux: Be abejo. Kultūrinę mūsų šalies okupaciją prieš 20 metų įvykdė globalūs pilvažmogiai vietinių kolaborantų – tautinių pilvažmogių – rankomis. Okupacija vyko dviem etapais: iš pradžių Lietuvos žmonėms buvo įteigtos tautinės pilvažmogystės vertybės, vėliau tautiškumo buvo atsisakyta ir pereita prie „normalios“ pilvažmogystės. Kitais žodžiais tariant, prie bendrųjų pilvažmogiškų vertybių – darbas, valstybė, nuosavybė, privatus individas – iš pradžių buvo priklijuotos tautinės etiketės: tautinis darbas, tautinė valstybė, tautinė nuosavybė, tautinis privatus individas. Vėliau šios akių dūmimo priemonės atsisakyta, nes tautiniai pilvažmogiai pamatė, jog pilvažmogystės vertybės jau įsiviešpatavo. Atvirai sakant, kitaip ir būti negalėjo – tautinis pilvažmogis yra tik pilvažmogis.
Castor: Kultūra ir menas. Pirmoji išpučia, konstruoja, konservuoja vertybes, antrasis iškelia laisvą kūrėją, formuoja bendruomenę. Ar tarp šių dviejų sąvokų nematai amžinos schizmos?
Pollux: Jei jau pradėjome kalbėti apie bendrąsias sąvokas, tai egzistuoja ir kitas – konkretesnis ir siauresnis – kultūros apibrėžimas: kultūra suvokiama kaip tam tikra žmonių veiklos sritis, susijusi tik su estetinių vertybių propagavimu, kuris vadinamas menu. Iš pirmo žvilgsnio gal ir atrodo, kad menas yra atskira, autonomiška ir ganėtinai laisva žmonių veikla, bet iš tikrųjų taip nėra, nes didelė dalis menininkų yra tiesiog kultūrininkai, t.y. mūsų sąmonės okupantai. O ta nedidukė menininkų grupelė, kurią galima pavadinti laisvaisiais kūrėjais, dažniausiai nedaro jokios įtakos visuomenei, nes pilvažmogių pavergti žmonės juos laiko paprasčiausiais durneliais.
Taigi schizma, arba atskirtis, egzistuoja paties meno viduje: beveik visas menas yra sustabarėjusi kultūra, per estetiką indoktrinuojanti etines vertybes, ir tik nedidelę meno dalį galime įvardinti laisvąja kūryba. Kaip jas atskirti? Ogi paprastai: menininkus kulturtrėgerius valdžia apdovanoja premijomis ir laureatų vardais, o laisvuosius menininkus marginalizuoja ir visaip uja.
Castor: Iškilūs rašeivos mūsų spaudoje vis bando suvaryti menininkus į dramblio kaulo bokštą, bet dalis menininkų tam nepasiduoda – lieka aktyvūs pilietinio gyvenimo stebėtojai, reformatoriai ar net sprogdintojai. Kaip manai, kodėl aktyvus protestuojančio menininko kelias šiandieniniame gyvenime yra labiau sektinas, nei izoliuoto kūrėjo, tūnančio dramblio kaulo bokšte?
Pollux: Beveik sutinku su literatūros kritiko D. Pocevičiaus mintimis, išsakytomis straipsnyje „Rašytojas – stiklo bokšte ar gatvės barikadoje?“ Jis teigia, kad laisvajam menininkui nedera vien tik užsidaryti bokšte, bet jis nelabai dera ir prie barikadų. Jo manymu, kūrėjas turi būti universalus žmogus: „Prieš pietus apgynei barikadą ir nuvertei valdžią – po pietų gali užsibarikaduoti kokiame nors bokštelyje ir kontempliuoti grynąją būtį...“
Dar labiau patinka akivaizdus dabartinių laikų palyginimas su sovietiniais: sovietiniai politrukai reikalavo „Rašykite kaip mes norime arba nesikiškite“, dabartiniai pilvažmogių politrukai reikalauja: „Rašykite ką norite, tik nesikiškite“. Žodžiu, politinio ir kultūrinio totalitarizmo laikų turinys niekur nedingo, pasikeitė tik forma. Naujieji kultūros fiureriai, uzurpavę žmonių sąmonės ir mentaliteto kūrimo erdvę, nenori, kad jų diskursą kas nors kištųsi, ir trokšta išlikti monopolistais bet kokia kaina.
Vis dėlto menininkų vieta – ne tikrose gatvės barikadose. Rašytojas, dailininkas ar intelektualas labai blogas revoliucionierius, nes yra baisus egoistas, tuojau pat sužlugdysiantis bendrą reikalą. Tinkamiausia jo vieta – simbolinėje diskursų tarpusavio kovos arenoje. Nuversti pilvažmogių valdžios jis nesugebės, o štai suskaldyti monolitinį kultūrtrėgerių diskursą – jam kaip tik. Taigi aktyvus protestuojančio menininko kelias yra tekstinis pasipriešinimas išsigimėliškos kultūros vertybėms, kurios ėda vis naujų ir naujų žmonių smegenis.
Castor: XX amžiuje per pasaulį nuvilnijo ne viena revoliucinio meno banga. Ne vieną kartą buvo atvirai grasinama nušluoti visas vertybes, tačiau nei dada, nei siurrealizmas, nei fluxus nieko nesugriovė, priešingai – jie virto prestižiniu menu. Kaip manai, kas dėl to kaltas – menininkas, koks nors Mekas, ar valstybininkas verslininkas, koks nors Zuokas? Ar pelno ir reprezentacijos ieškojimas mene – ne mirtina menininko nuodėmė?
Pollux: Anaiptol nereiktų fetišizuoti to „revoliucinio“ meno, kurį kūrė ir kurs meno „revoliucionieriai“. Šiandien menininkas negali būti revoliucionierius, kitaip jis bus ne menininkas. Dabartinė „menininko“ sąvoka kiaurai persisunkusi pilvažmogiškųjų vertybių. Šiuolaikinio meno kūryba yra tiesiog jo gamyba, pagrįsta intelektine nuosavybe, autorių teisėmis, meno kūrėjų ir vartotojų susvetimėjimu, kūrybos rezultatų nusavinimu ir pavertimu preke.
Jei koks nors žmogus pasiskelbia „laisvuoju menininku“, jis kartu pasisavina teisę gaminti meną, kuri priklauso visiems žmonėms. Todėl nunykti turėtų pats žodis „menininkas“, nes menininkas yra kiekvienas žmogus, o menas – viskas, kas mus supa.
Castor: Dabar kalbos apie kultūrą mūsuose pasiekė kulminaciją – kalbu apie projektą „Vilnius – Europos kultūros sostinė“, susilaukusį tikro moralinio kracho. Ar įmanomas kūrėjo gyvenimas, kai jis yra įspraustas į projektų, paramų ir kitų kapitalistinių šmėklų spąstus? O gal dabar kultūrą kuria biurokratai?
Pollux: Jau minėjau, kad kultūrą dabar kuria pilvažmogių ideologai – oficioziniai kultūrininkai. VEKS’o projektas apnuogino visus kultūros ir meno gaminimo mechanizmus: valdžia duoda pinigų, pasamdo aukštos klasės kultūrininkus ir vadybininkus, kurie savo ruožtu įdarbina patikimus ir valdžiai lojalius menininkus, pastarieji pagamina meną, liaudis pasitenkina ir vergauja pilvažmogiams su nauju įkvėpimu.
Žinoma, už tokį vaizdų kultūros gamybos procesų atskleidimą labiausiai supyko „aukštosios kultūros“ gamintojai, kurie nuolat skelbia savo unikalumą ir maskuoja savo priklausomybę nuo valdžios. Kvailiai – jie apkaltino VEKS’ą nusileidimu iki popkultūros lygio. Vargšeliai, matyt patys įtikėjo savo dogmomis, todėl nemato, kad pilvažmogių valdžiai jie reikalingi tik tiek, kiek skleidžia pilvažmogystės idealus masėms.
O apie Lietuvos kultūros fabriko –VEKS’o – tarpuvartes ir sandėliukus galima pasiskaityti „kultūros ekspertų“ portale.
Castor: Prie VEKS‘o absurdo prisidėjo dar vienas absurdas – PVM‘ai meno kūrėjams ir knygų leidėjams. Meną kapitalistinės krizės akivaizdoje ketinama paaukoti žlungančiai rinkai. Kaip manai, ar įmanomas menininko gyvenimas be statusų ir be valstybės paramos? Ar menininkai turėtų eiti į gatves ir reikalauti valstybės malonės?
Pollux: Nieko keisto ar absurdiško čia nėra. Pilvažmogiai tiesiog parodė tikrąjį savo veidą. Labai graži dinamika: tautiniai pilvažmogiai, kurie prieš 20 metų dangstėsi tautinės kultūros atkūrimo idėjomis, tapo tikrais pilvažmogiais, kuriems dangstytis nebereikia – jie atvirai skelbia pilvažmogystės idealus. Tiesa, kas dar iki šiol nesuprato, paaiškinsiu: tautiniai pilvažmogiai – tai Sąjūdis, arba konservatoriai, arba tautiniai kapitalistai, o pilvažmogystė – kapitalistinė žmonių santykių sistema, pilvažmogių vadinama „normalia visuomene“.
Castor: Yra tokia idėja – meno streikas. Grupė menininkų iš Lietuvos ir viso pasaulio žada kitais metais nepublikuoti, neeksponuoti savo kūrybos ir nedalyvauti kultūriniame gyvenime, taip siekdami išbalansuoti kultūros aparatą, o meną „realizuoti“ kitaip – nemokamai dalijantis juo bendruomenėse. Ar krizė – ne geriausias metas rengti ne tik darbininkų, bet ir menininkų streikus?
Pollux: Visiškai sutinku. Menininkai ir kultūros kūrėjai dar nuo sovietmečio laikų gyveno apgaulinga savo išskirtinumo iliuzija – jie neva yra kitokie, nepanašūs į baudžiauninkais paverstus įprastus dirbančiuosius. Jiems atsipeikėti padeda pati valdžia, visus vienodai apmokestindama – knygas prilygindama tualetiniam popieriui, o dailininką Ferdinandą – santechnikui Vasiai.
Tad kultūros darbininkams reikia pagaliau nusimesti saviapgaulės šydą ir sau pasisakyti: mes esame tokie patys juodadarbiai, kiaurą parą stovintys prie kultūros gamybos konvejerio. O ką daro juodadarbiai, vergai ir baudžiauninkai? Aišku, kovoja už skalsesnį duonos kąsnį ir įžūlesnį žodžių junginį. Kovoja visaip – streikais, piketais, sabotažais, revoliucijomis.
Kadangi jau prakalbome apie streikus, šį mūsų dialogą tikslinga išplėsti uždegančiais meno streiko organizatoriaus R. Diržio šūkiais:
„Broliai menininkai ir seserys menininkės, stabtelkit bent akimirkai, nukreipkit kūrybos apakintus žvilgsnius į savo pačių gyvenimus ir pripažinkit, kad esate absoliučiame skurde, tiek materialia, kiek dvasine prasme.
Menininke, pastebėk, kad tavo gyvenime jau niekas nebeteikia džiaugsmo, tik ta siaura konvejerinės produkcijos dalis, kurią tu vadini savo kūrybos sritimi ir kurią esi linkęs sudievinti.
Menininke, nubrauk sau nuo akių voratinklius ir pastebėk, kad tavo kūrybos niekam nereikia – tik tam tikrai grupei buržuazinių snobų, kad šie galėtų pabrėžti savo išskirtinį statusą.
Menininke, šiandienos meno nebereikia net naujajai buržuazijai – „plebso“ pakylėjimo iki aristokratų lygmens funkciją šiandien atlieka kičas.
Menininke, tai, ką tu darai, šitoje neliberalaus kapitalizmo visuomenėje nieko bendro neturi su kūrybiškumu. Tu esi funkcionierius, atliekantis dvasinio šveicoriaus funkciją galios struktūrų valdomoje visuomenėje, ir esi pasiruošęs perkąsti gerklę savo kolegai dėl numetamų arbatpinigių.
Menininke, šiandien atsiveria neeilinė galimybė atvirai spjauti savo engėjams į veidą bei vėl sugrįžti prie savo paties gyvenimo, kurį jau seniai esi pamiršęs.
Menininke, nustok gaminti meną Vilniaus mieste ir Vilniaus miestui (taip pat jį vartoti, apie jį diskutuoti ar kitaip turėti su juo santykį) nuo 2008.I.01 iki 2008.XII.31, kuomet Vilnius bus paskelbtas ES kultūros sostine.
Menininke, jeigu esi sušiktas kvailys ir manai, kad JŲ taisyklės tavęs neliečia, pasilik namie ir daryk meną.
Visi Lietuvos menininkai, vienykitės ne kurdami meną, kuris tik dar labiau skaldo visuomenę ir mus pačius, bet kurdami gyvenimą!"
