Lietuvos dailės muziejus ir Lietuvos liaudies kultūros centras liepos 2 d., ketvirtadienį, 16 val. Radvilų rūmuose pristatys Lietuvos tūkstantmečio dainų ir šokių šventės „Amžių sutartinė“ lietuvių liaudies meno paroda „Tradicija ir dabartis“.
Lietuvių liaudies meno paroda „Tradicija ir dabartis“ yra Lietuvos tūkstantmečio dainų ir šokių šventės „Amžių sutartinė“ projektas. Parodą sudaro dvi dalys – senasis liaudies menas iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių ir dabartinė liaudies dailė, kurios ekspoziciją rengė Lietuvos liaudies kultūros centras. Parodoje lankytojai pamatys per 230 pačių gražiausių, būdingiausių muziejuje saugomų tradicinių liaudies kūrybos pavyzdžių: medžio dirbinių, baldų, audinių, drabužių, keramikos, skulptūros, tapybos. Liaudies kūrybos tradicijų gyvybingumą ir jų tąsą bei kaitą parodoje atspindės geriausių XX a. antros pusės – XXI a. pradžios tautodailininkų, kurių parodoje dalyvauja per 460, sukurti darbai. Pažymėtina, jog Lietuvos dailės muziejus tęsia per keletą dešimtmečių susiformavusią tradiciją – kiekvieną šventę palydėti vertingiausių tautodailės kūrinių paroda.
Parodos „Tradicija ir dabartis“ senojo liaudies meno dalyje eksponuojami mediniai daiktai ir įrankiai, naudoti dar XVIII a. pab. – XX a. pradžioje kaimo žmogaus buityje. Parodos kuratorės Irenos Ūdraitės mintim, “Šiuos daiktus brangino, tausojo, jais grožėjosi, ir perduodavo šeimoje iš kartos į kartą. Ypatingu išradingumu ir meniniu skoniu meistrai pasižymėdavo darydami moterų darbo įrankius susijusius su verpimu, audimu, skalbimu ir kitais darbais. Jie išdailinti įvairiausiais pjaustinėtais ir raižytais geometriniais ornamentais, rečiau scheminiais augalijos motyvais. Raštuose plastikos kalba tarsi užkoduoti geriausi palinkėjimai, kartais įrankio priklausomybei atskirti įrėžiami inicialai ar ženklai.“
Lietuvių moterų išmonę parodoje atspindi rankdarbiai, interjero audiniai, drabužiai. Anot kuratorės Dalios Bernotaitės–Beliauskienės, „XIX a. daugumą drabužių ir buityje naudotų įvairių audinių moterys išsiausdavo pačios, paprastomis kaimiškomis staklėmis. Žaliavą, audimo techniką, raštus, puošybą parinkdavo atsižvelgdamos į audinių paskirtį ir etnografinės srities tradicijas.“
Nors liaudies tapybos paveldas nėra itin gausus, parodoje lankytojams pristatomi ypatingi XVII a. nutapyti ant medžio lentos nedideli keturi Ivoškių kaimo (Joniškio r.) koplyčios altorėlio paveikslai. Pasak kuratorės Marijos Kuodienės, „Lietuvių liaudies dailės atsiradimą lėmė XVII a. katalikiškos reformos laikotarpiu kaimo aplinkoje įdiegtas pamaldumas. Valstiečių bendruomenėje paplito skirtingų gabumų, pasimokiusių ar savamokslių liaudies menininkų sukurti darbai. Ypatingo pakilimo liaudies menas pasiekė XIX a. – XX a. pirmoje pusėje. Pakelėse, laukuose, prie sodybų iškilo kryžiai, koplytstulpiai, koplytėlės. Parodoje eksponuojamų XIX a. savamokslių liaudies tapytojų paveikslai pasižymi dekoratyvumu, vaizdo paprastumu, kontrastingomis spalvomis.“
Antrojoje parodos „Tradicija ir dabartis“ dalyje, kurioje eksponuojami XX a. antros pusės – XXI a. pradžios tautodailininkų darbai, lankytojams pristatomos visos šiuo metu gyvuojančios liaudies meno šakos: vaizduojamasis menas (tapyba, skulptūra, grafika, prie kurios jungiami karpiniai), taikomasis (audiniai, juostos, riešinės, pirštinės, medžio ir pinti dirbiniai, keramika, juvelyrika ir kalvių nukalti kryžiai, tautiniai kostiumai, žaislai ir muzikos instrumentai), paprotiniai žanrai (verbos, margučiai, sodai, kaukės). Parodos kuratorės dr. Elenos Počiulpaitės teigimu, “Ši paroda suteikia ypatingą galimybę palyginti pastarojo dvidešimtmečio meistrų darbus su liaudies meno paveldo šedevrais. Dabartinių meistrų darbų ekspozicija suformuota tokioms, Dainų švenčių metu rengiamoms, respublikinėms liaudies meno parodoms įprastu būdu, keliais etapais: Lietuvos tautodailininkų sąjungos regioniniai skyriai (jų Lietuvoje septyni) atrenka darbus iš rajoninių parodų (ar darbus pateikia patys meistrai) ir surengia solidžias ekspozicijas, į kurių atidarymus suplaukia šimtai žmonių; iš geriausių darbų Lietuvos liaudies kultūros centras formuoja respublikinę ekspoziciją. Tokiu principu sudaryta ir ši paroda. Chronologiniu požiūriu ji apima atgautos Nepriklausomybės dvidešimties metų laikotarpį, kai meistrai galėjo kurti nebevaržomi jokių apribojimų.“
Parodos kuratorė dr. E. Počiulpaitė taip pat akcentuoja, jog pastarąjį dvidešimtmetį didžiausi poslinkiai įvyko skulptūroje, ypač jos tematikoje. Į liaudies skulptūrą kartu su tradicinės kryždirbystės atgimimu sugrįžo ir sakraliniai siužetai. Nemaža dalis parodoje dalyvaujančių skulptorių yra ir kryždirbiai, kurių kūryboje vyrauja tradiciniai Rūpintojėlio, Nazariečio, švč. Marijos Maloningosios, Pietos, angelų, šventųjų – Jurgio, Antano, Nepomuko ir kt. – siužetai. Pasaulietinio turinio skulptūrų meistrus labiausiai domina istorinės asmenybės, etnografiniai, folkloriniai motyvai.
Ryškias sąsajas su tradicijomis lankytojai pastebės audiniuose, kurių daugiausia atkeliavo iš Vilniaus krašto ir Aukštaitijos (Švenčionių, Trakų, Zarasų rajonų). Parodoje taip pat pristatomi medžio dirbiniai, glazūruoti ir juodojo degimo keramikos darbai. Spalvingą parodos reginį sudaro sodai, margučiai, kaukės, verbos.
Paroda Radvilų rūmuose veiks iki gruodžio 31 d.
