1921 m. parašyta Jevgenijaus Zamiatino antiutopija „Mes“ neabejotinai turėjo įtakos tokiems reikšmingiems XX a. kūriniams kaip George’o Orwello „1984“, Ray Bradbury „451° Farenheito“ ir Aldouso Huxley „Puikus naujas pasaulis“.
Romano veiksmas rutuliojasi XXVI amžiuje. Inžinierius D-503 pasakoja apie savo gyvenimą totalitarinėje Vieningojoje Valstybėje. Iš pradžių jis, vienas iš daugelio numerių (šitaip vadinami žmonės), entuziastingai vaizduoja visuomenę, kurios gyvenimo sąranga grįsta matematikos principais. Jis nė neįsivaizduoja, jog galima gyventi kitaip – be butų permatomomis stiklo sienomis, žmonių santykius reguliuojančių rožinių talonų, Sergėtojų Biuro, Šventosios Valandalentės, visagalio Rūpintojo ir Žaliosios Sienos. Tačiau vieną dieną D-503 susipažįsta su revoliucijai besiruošiančia I-330, ir visas jo gyvenimas pradeda keistis.
Kaip ir daugybė kitų garsiausių praėjusio šimtmečio rusų romanų, „Mes“ pirmiausia buvo išleistas užsienyje. Sovietų Sąjungoje kūrinys ilgai draustas ir pasirodė tik prasidėjus „perestroikai“ – 1988 metais. Lietuvos auditorijai J. Zamiatinas labiau pažįstamas „neakivaizdžiai“, iš kito kūrinio – paskutinis Vytauto Žalakevičius filmas „Žvėris, kylantis iš jūros“ sukurtas pagal šio autoriaus apsakymą „Potvynis“.
Jevgenij Zamiatin "Mes" romanas / kitos knygos, 2009 / ISBN 978-9955-640-93-6 / 228 psl/. minkšti viršeliai su atvartais/ iš rusų kalbos vertė Irena Potašenko/ dizainas: vario burnos
Irena Potašenko Teisingumo triumfas
Vertėjos straipsnis publikuojamas Jevgejiaus Zamiatino romano Mes pabaigoje (sutrumpintas)
Kas nėra girdėjęs posakio „Visi gyvuliai yra lygūs, tačiau kai kurie gyvuliai yra lygesni už kitus“? Paradoksas, kad didžioji dalis lietuvių skaitytojų, atmintinai cituojančių šį aforizmą iš George’o Orwello (1903–1950) romano „Gyvulių ūkis“ (1945) ir besižavinčių to paties autoriaus antiutopija „1984-ieji“ (1949) ar Aldouso Huxley „Puikiu nauju pasauliu“ (1932), nežino, kokią didelę įtaką šių rašytojų kūrybai padarė rusų prozininko Jevgenijaus Zamiatino (1884–1937) romanas antiutopija „Mes“ (1920). Stebina, kad ši knyga lietuvių kalba išleidžiama tik dabar, nuo sukūrimo praėjus beveik devyniems dešimtmečiams. O dar keisčiau tai, kad nors romanas „Mes“ pirmą kartą publikuotas dar 1925 m., tai atsitiko ne autoriaus gimtojoje Rusijoje (kur pirmąsyk išspausdintas tik po bemaž septyniasdešimties metų – 1988-aisiais), bet Amerikoje, be to, ne originalo, o anglų kalba. Netrukus romanas išverstas ir į prancūzų bei čekų kalbas. 1929 m., autoriui nežinant, romano ištraukos iš anglų kalbos perverstos „atgal“ į rusų kalbą (nors vertimo praktikos požiūriu tai visiškai neleistina!) ir paskelbtos Prahoje ėjusiame rusų emigrantų žurnale „Volia Rosii“.
Iš pradžių romanas buvo interpretuojamas kaip bolševikinės Rusijos kritika, tačiau 1932 m., pasirodžius A. Huxley „Puikiam naujam pasauliui“, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai skambėjo „Mes“ motyvai, J. Zamiatinas pradėtas vertinti kaip technokratinio ateities modelio kritikas, jo sukurtasis žanras – kaip futurologinė fantazija, o knygoje pateikta meninė visuma – kaip konvergencijos – t. y. visų socialinių sistemų mišinio, verdančio viename technokratijos katile, – vaizdinys. G. Orwellas, negavęs romano vertimo į anglų kalbą (Anglijoje „Mes“ išleistas tik 1969 m.), perskaitė jį prancūzų kalba (šis vertimas vadinosi Nous Autres (liet. „Mūsiškiai“) – akcentuojamas romane vaizduojamos bendruomenės polinkis atsiriboti, užsidaryti, pretenduoti į išskirtinumą) ir 1946 m. parašė recenziją, kurioje pabrėžė, kad J. Zamiatino romano problematika yra universali, anaiptol nesietina tik su komunistiniu Rusijos režimu. Viena iš svarbiausių romano temų, pasak G. Orwello: „mašina – tas džinas, kurį žmogus neapdairiai išleido iš butelio ir nebepajėgia sugrūsti atgal“. Recenzijoje G. Orwellas taip pat nurodė, kad A. Huxley romanas neabejotinai yra įkvėptas J. Zamiatino ir daug kur juo seka. G. Orwellas nuolat pabrėždavo J. Zamiatino įtaką Vakarų literatūrai, populiarino romaną, rūpinosi kūrybinio šio autoriaus palikimo išsaugojimu. 1949 m., kai buvo išleista garsioji G. Orwello antiutopija „1984-ieji“, rašytojas piktinosi, kad „skaitytojo nepasiekia tokio unikalaus likimo ir tokią milžinišką reikšmę turinti knyga“.
Rašytojo likimas panašus į jo kūrinio likimą. J. Zamiatinas užaugo šventiko šeimoje dabartinėje Lipecko srityje, Lebedenėje, garsėjusioje, kaip pats rašo autobiografijoje, „kortų šuleriais, čigonais, arklių turgumis ir itin sodria rusų kalba“. Žemėje, kuri padovanojo pasauliui Levą Tolstojų, Ivaną Turgenevą, Ivaną Buniną...
Vaikystę praleido, paties J. Zamiatino žodžiais, „po rojaliu“. Jo motina buvo talentinga uzikantė – iš jos paveldėjo muzikalumą. Vienas mėgstamiausių J. Zamiatino kompozitorių – Aleksandras Skriabinas (1872–1915), spontanišką, impulsyvią šio kūrėjo muziką rašytojas laikė dvasingumo, iracionalumo, žmogaus nepažinumo simboliu. A. Skriabinas jam reiškė harmoniją, kurios neįmanoma patikrinti algebra. Šio kompozitoriaus, ieškojusio muzikos ir spalvų (šviesos) sintezės, muzika, kaip ir rusų dailininko Boriso Kustodijevo (1878–1927) darbai, turėjo įtakos J. Zamiatino stiliui, jo metaforizuotai, pasak Aleksejaus Remizovo, „ornamentuotai prozai“.
Ketverių metų būsimasis rašytojas jau skaitė Nikolajų Gogolį, šiek tiek vėliau – Fiodorą Dostojevskį, Anatolį Fransą.
Gimnazija būsimajam rašytojui atrodė labai nyki – 1902 m. jis džiūgavo, „išsinėręs iš pilko gimnazinio milo“. Baigęs gimnaziją aukso medaliu, išvyko studijuoti į Peterburgą. Beje, medalį vėliau už 25 rublius užstatė lombarde. Ten šis ir liko. Studijavo Peterburgo politechnikos instituto Laivų statybos fakultete.
XX a. pradžioje Rusijoje, pasak J. Zamiatino, „būti bolševiku reiškė eiti didžiausio pasipriešinimo keliu...“ Taigi jis tapo bolševiku.
1905 m. atliko praktiką garlaivyje „Rosija“, kursavusiame iš Odesos į Aleksandriją: „Konstantinopolis, mečetės, dervišai, turgūs, balto marmuro krantinė Smirnoje, Beiruto beduinai, balkšva Jafos bangų mūša, juodai žalias Afonas, maro apsėstas Port Saidas, geltonai balta Afrika, Aleksandrija: anglų policininkai, krokodilų iškamšų pardavėjai, garsusis Tartušas. Ypatinga, atskira nuo visko, įstabi Jeruzalė, kur savaitę gyvenau pažįstamo arabo šeimoje“, – prisimena autobiografijoje J. Zamiatinas.
1908 m. baigė Laivų statybos fakultetą. Tarp brėžinių ir logaritminių liniuočių – pirmojo apsakymo juodraščiai. Tais pačiais metais šis apsakymas buvo išspausdintas žurnale „Obrazovanije“. Literatūriniu debiutu pats autorius buvo nepatenkintas ir paskui trejus metus rašė tik „į stalčių“, kol galų gale 1911 m. pajuto atradęs savo stilių. Paliktas dirbti institute, Laivų architektūros katedroje, dėstė šią discipliną. Keliaudamas darbo reikalais, skersai išilgai išmaišė Rusiją, dirbo Vokietijoje. 1916 m., vykstant Pirmajam pasauliniam karui, atvyko į Angliją. Ir: „Anglijoje viskas buvo taip pat nauja ir keista, kaip kadaise Aleksandrijoje, Jeruzalėje. Pirmiausia – geležis, mašinos, brėžiniai: stačiau ledlaužius Glazge, Nju Kastle [...] (be kita ko, ir vieną iš mūsų didžiausių ledlaužių – „Lenin“). Vokiečiai sėjo bombas iš cepelinų...“ Kai laikraščiuose pradėjo mirgėti antraštės „Revolution in Russia“, rizikuodamas gyvybe, senučiuku garlaiviu grįžo į tėvynę. 1917–1918 m., po bolševikinio perversmo, misdamas kavos malūnėliu maltomis avižomis, kūrė planus apie visų laikų ir visų tautų pasaulinės literatūros klasikų serijos leidimą, mąstė apie skirtingų meno rūšių raiškos priemonių sintezę, svajojo teatro scenoje atkurti pasaulio istoriją... Brėžiniai neberūpėjo: „praktinė technika nudžiūvo ir atitrūko nuo manęs kaip pageltęs lapas“, – prisipažįsta J. Zamiatinas. Tiesa, rašytojas tebedėstė Politechnikos institute, tačiau tuo pat metu pradėjo skaityti naujausios literatūros kursą A. Gerceno pedagoginiame institute (1920–1921). Jis subūrė literatų grupę „Serapijono broliai“, kurios nariai buvo Michailas Zoščenka, Konstantinas Fedinas, Nikolajus Tichonovas ir kiti.
1920 m. pradėjo rašyti romaną „Mes“. Romane vaizduojama racionaliais matematikos principais organizuota visuomenė, įveikusi du didžiuosius žmonijos priešus – Meilę ir Alkį, – ir gyvenanti absoliučios laimės sąlygomis. Nors romanas nebuvo išspausdintas, mašinraščio kopijos keliavo iš rankų į rankas. Sovietiniai kritikai, perskaitę rankraštį, aršiai užsipuolė autorių. Vienas įtakingų sovietinių kritikų Dmitrijus Furmanovas įvertino kūrinį kaip „piktą pamfletą-utopiją apie komunizmo viešpatystę, kurioje viskas suniveliuota ir išromyta“. Prasidėjo represijos: 1929 m. iš Maskvos meninio akademinio teatro (MCHAT) repertuaro išbraukta J. Zamiatino pjesė „Blusa“ (1925 m. sukurta Nikolajaus Leskovo „Kairiarankio“ motyvais), uždrausta statyti tragediją „Atila“ (1928).
J. Zamiatinas niekada neįtiko nė vienai valdžiai: 1906 m., areštuotas caro pareigūnų, ir 1922 m., suimtas bolševikų, buvo laikomas tame pačiame to paties kalėjimo koridoriuje, o publikuoti rašytojo kūrinius draudė ir caro, ir bolševikų valdžia...
1931 m. rašytojas laišku kreipėsi į Staliną, prašydamas leisti jam išvykti iš šalies. Tarpininkaujant Maksimui Gorkiui, J. Zamiatinui buvo leista išvykti, tikriau tariant, visam laikui emigruoti į užsienį. 1932 m. jis apsigyveno Paryžiuje, rašė apsakymus ir kino scenarijus, pasakas.
Mirė Paryžiuje 1937 m. kovo 10 dieną. Palaidotas Paryžiaus priemiesčio Tje kapinėse.
1993-ieji Prancūzijoje buvo paskelbti J. Zamiatino metais.
