Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, gruodžio 4 d., penktadienį, 17 val. bus atidaryta išsami, kelis menininko kūrybos periodus apimanti, Arūno Vaitkūno (1956 – 2005) darbų paroda „Gyvenimo kvapas“.
Atidarymą lydės parodos rengėjos A. Barzdukaitės–Vaitkūnienės knygos „Toks gyvenimo kvapas“ pristatymas. Pagal A. Barzdukaitės–Vaitkūnienės 2007 – 2008 m. portale www.kamanė.lt publikuotus tekstus parengta knyga skirta A. Vaitkūnui atminti.
Paroda „Gyvenimo kvapas“ sudaryta iš kelių A. Vaitkūno kūrybos periodų, kurie jungiasi tarpusavyje, vienas kitą papildydami, atskleisdami tapytojo minties eigą.
Pats tapytojas apie savo kūrybą 2004 m. pasakojo:
„Mano tapyboje gan skirtingi periodai. Kai tapiau laiptines – sakė, kam čia tokius tapai? O vėliau kolekcionieriai pradėjo pirkti. Kai tapiau didelius darbus, 1992 m. ŠMC surengė mano parodą, kelis darbus pasiliko. Kaune šnekėjo, kam tu keitiesi, tapyk laiptines.
Aš bijojau, kad savęs nekopijuočiau. Kampui patiko mano dideli darbai. O kai „šluotinius“ nutapiau, tai vieni sakė, kad visiška nesąmonė, o kiti sveikino – štai pagaliau pradėjai tapyti, seniai taip reikėjo dirbti. Aš laisvas žmogus, ką noriu tą ir tapau.“
Arūno Vaitkūno kūryboje persipina keli tapybos klodai. Tapytojo kelią pradėjęs nuo senų Kauno laiptinių, vėliau išbandė savo galimybes tapydamas didelio formato abstrakcijas, kuriose paliko atpažįstamas motyvų žymes (1991-1993 m.).
1994 m. pasuko radikaliu keliu – dėmesį sutelkė potėpių kuriamoms struktūroms, tapymo judesiui. Atsisakė aliejinės tapybos ir lyg alchemikas, naudodamas pigmentus, varijuodamas įvairių medžiagų junginiais, pasitelkdamas „Šluotinius“ potėpius ieškojo pirmapradės esmės tapyboje.
Nuo 1995 m. A. Vaitkūnas grįžo prie aliejinės tapybos. Tačiau jau pakitusiu potėpiu ir dar labiau įaistrinta tapyba.
1997 m. reziduodamas Paryžiaus Cite‘ Internationale des Arts studijoje nutapė ciklą refleksijų apie miestą, jo vidines erdves, pasirinkęs tapybą ant popieriaus.
2005 m. Gruzijoje tapydamas aitvarą vėl panaudojo savo atrastąjį „Šluotinį“ metodą, nubraukdamas visą, „kas prisisunkę gyvenimo kvapo“, kad galėtų priartėti prie esmės.
Renkant parodai darbus, buvo netikėta ir įdomu atrasti niekada neeksponuotas ar primirštas drobes. Jos kaip tik papildo ir atveria netikėtus kūrybos klodus. Tapytojo darbai žinomi kaip intensyvių spalvų, gilaus kolorito, kai kada pastoziško potėpio, tačiau yra nemažai tokių paveikslų, kurių paviršius vos paliestas dailininko rankos. Šie plonasluoksnės tapybos darbai, mano manymu, puikiai perteikia gyvenimo vėjo, trumpos akimirkos kvėptelėjimą ir prisiminimo būseną, tą Arūno paminėtą „Gyvenimo kvapą“.
Rengiant parodą, manau, kad nepakanka vien tik išeksponuoti žymaus menininko puikius darbus. Parodoje ieškojau tam tikros struktūros ir sąsajų skirtinguose kūrybos perioduose. Vienas tokių pasirodė lango ir laiptų motyvas, kuris skirtingais kūrybos metais lyg leitmotyvas pasikartoja tiek Arūno tapytuose darbuose, tiek jo darytose fotografijose.
Dar viena jungtis – tai per dailininko gyvenimą sutikti žmonės – Justinas Mikutis „Laiptinių“ laikotarpyje, Margionių kaimo senoliai ar Gruzijos kalnuose sutiktas senas gruzinas piemuo. Tai žmonės – ženklai, vedantys, atveriantys gyvenimo išmintį ir palydintys....
Ir vienas svarbiausių nuolatos paveiksluose pasikartojančių motyvų – įėjimas ir išėjimas, veržimasis kažkur „už ar į“, tai kas numanoma, bet nematoma...
Todėl paroda pradedama laiptinės, kaip įžangos į gyvenimą, motyvu ir baigiama Tapytojo aitvaru Gruzijos danguje.
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė
Paroda veiks: 2009 12 04 – 2010 01 17
Maloniai kviečiame.
