Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16 birželio 6 d., penktadienį, 17 val. įvyks Kęstučio Grigaliūno parodos „Regėjimo vienalaikiškumas“ atidarymas.
"Regėjimo vienalaikiškumas" - tai didelio formato tapybos darbų ciklas pradėtas Strasbure(2005) ir vadintas "Skrydžiu". Pirmoji paroda "Skrydis-I"(2006) įvyko Strasburo dailininkų dirbtuvėse "Bastion, antroji "Skrydis-II" galerijoje "Vartai" Vilniuje(2006), trečioji "Skrydis-III" galerijoje "Art Academy" Dresdene, Vokietijoje.
Šią parodą papildo "Žaidimų stalas", pirmą kartą pristatytas Vilniaus Šiuolaikinio Meno Centro organizuotoje parodoje "101,3 KM"(2006). Tai 144 štampukai ir keturios spalvos(juoda, mėlyna, žalia ir raudona), suteikiantys žiūrovui galimybę susikurti iš pateikiamų įvairiausių vaizdinių ir tekstų sau norimą informacinį pavidalą. Tai labai artimai susiję su jaunimo taip mėgstamais gatvės menais: graffiti, stick art.
Ne pirmą kartą Kęstučio Grigaliūno rankose menas virsta žaidimu. Štai ir vėl atrenka, iškerpa ir perkelia į naują erdvę, šias iškarpas dėlioja, išdidina, jungia, lengva ranka keisdamas ne tik kompoziciją, bet ir prasmių lauką.
„Akimirką pamatyti vaikų, moterų veidai, užlieti šviesos ir šilumos, kitą akimirką jau grimsta užmarštin, juos keičia kiti veidai, kitos istorijos... Viskas įvyksta tik kartą, viskas unikalu. Niekas mumis neprasideda ir niekas mumis nesibaigia... Menas turi galią sustabdyti tą trumpą momentą, sukelti jausmus, transformuoti. Tu gali pasiekti pasaulį per daiktą, per knygą, per tapybos darbą, per skulptūrą... Bendraujant su pasauliu ne visada būtinas asmeninis dalyvavimas. Esi ir kartu tavęs nėra, yra kūrinys ir per jį sujungi savo būtį su kitų būtimis“- taip savo kūrybą apidūdina pats menininkas.
Į drobę perkelti išdidinti bei „perregimi“ rastriniai figūriniai atvaizdai paimti iš žurnalų ar laikraščių, apima lengvas, neįpareigojančio turinio temas - tai laisvalaikis, sportas, lenktynės, kinas, vaikystė, reklama, kelionės ir pan. „Tačiau koliažiškumas, fragmentiški motyvai, skirtingos tų pačių motyvų kombinacijos, ar labai prieštaringų motyvų jungtis, lėta, bet užtikrinta vaizdų grūstis, pasvira perspektyva, vaizde iškirpta skylė ar ant viršaus užtepta spalvos dėmė, nuvarvėję dažai arba kietas, bet judrus potėpis pakraščiuose – visa tai rodo netikrumą, erzelį, abejonę, neigimą, ironiją. Taip išryškėja laikinumo nuojauta, prasmės, gelmės, tikrumo paieška, ir kiek nostalgiškas noras vėl patirti neabejotiną gyvenimo skonį“- teigia menotyrininkė Rūta Taukinaitytė-Narbutienė.
Kęstučio Grigaliūno tapybos darbai iš pirmo žvilgsnio lengvai sugretinami su XXa. 6 dešimtmečio poparto kūriniais - dideli formatai, spalvų dekoratyvumas, porėtas išdidintų rastrinių atvaizdų paviršius, iš visuomenės informavimo priemonių skolinti įvaizdžiai ir efektai, bei sąlytis su vartotojiškumu. Tačiau kita vertus Grigaliūno meną skiria visai kitas kontekstas, kitos intensijos ir kiti uždaviniai. Grigaliūno darbai neturi griežtai apibrėžtų laiko ir vietos nuorodų, čia nėra nei kapitalistinio nei socialistinio pasaulio ženklų, kurie būtų ar griežtai iškeliami ar kritikuojami.
Be to autorius taip pat atmeta popartui būdingą saldumo perteklių ir pakartojimų nuobodulį, ar juo labiau siekį oponuoti abstrakčiajam menui. Pabrėžiamas jo naudojamų vaizdinių universalumas, tarsi atsitiktinai sukauptas spaudos iškarpų rinkinys, o sąlytis su vartotojiškumo kultūra netiesioginis, labiau užgriebiantis ne kasdieninę daiktiškąją aplinką, o emocinį foną.
Paroda veiks: 2008 06 06- 2008 07 06
