Darius Pocevičius
2009.01.09 02:27

Valentinas Sventickas. Šitas Aidas, šitas Marčėnas: monografinė studija. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

Mūsų kultūra yra itin autorizuota ir hierarchizuota. Kultūrą kuria (gamina) atskiri žmonės, vadinami autoriais. Sukūrę (pagaminę) kultūros produktą, jie pažymi jį autorystės ženklu – savo vardu ir pavarde. Autorizuotas kultūros produktas (prekė) pateikiamas kultūros vartotojams kultūros prekių rinkoje.

Kultūros rinką reguliuoja valstybė ir laisvosios rinkos dėsniai. Valstybės reguliuojamoje rinkos dalyje vartotojams pateikiami kultūros produktai, kurių visuma sudaro aukštąją (rimtąją) kultūrą. Laisvosios rinkos reguliuojamoje kultūros rinkoje pardavinėjami populiariosios kultūros (popkultūros) produktai. Aukštąją ir populiariąją kultūrą imituojantys produktai, neturintys autorystės, priskiriami žemąjai (liaudies) kultūrai. Liaudies kultūra nereguliuojama (neautorizuojama ir nehierarchizuojama) tol, kol ji nepriartėja prie aukštosios arba populiariosios kultūros ribų.

REKLAMA

Aukštojoje kultūroje (valstybės reguliuojamoje kultūros rinkoje) laisvosios rinkos dėsniai neveikia – kultūros produktų vertę ir kainą nustato pati valstybė. Šiems tikslams ji pasitelkia autoritetingus kultūros ekspertus (iš tų pačių aukštosios kultūros gamintojų tarpo), kurie ir hierarchizuoja (pagal valstybės poreikius) visą aukštąją kultūrą – nuo Nacionalinės premijos laureato kūrybos iki pirmąją knygą išleidusio pradedančio rašytojo rašliavų. Valstybės poreikius itin gerai atitinkantys produktai paskelbiami „genialiais“, mažiau atitinkantys – „talentingais“, o visiškai neatitinkantys – „netalentingais“. Pastarieji išmetami už aukštosios kultūros borto į populiariosios kultūros produktų rinką arba į kultūros šiukšlyną – žemosios (liaudies) kultūros teritoriją.

 Populiariojoje kultūroje vertė nustatoma pagal formulę: „genialiausiai ir talentingiausiai pagamintas kultūros produktas yra tas, kuris labiausiai perkamas“. Valstybė į populiariosios kultūros produktų gamybą nesikiša, tik nustato leistiną šių prekių formą ir turinį: pavyzdžiui, uždraudžia smurto ir sekso kultūrą propaguojančius gaminius.

Aukštoji kultūra ir popkultūra iš principo yra labai panašios. Aukštosios kultūros rinką galima prilyginti iškreiptai ir monopolizuotai popkultūros rinkai, kurioje egzistuoja tik vienas vartotojas (pirkėjas) – valstybė. Popkultūros produktų gamintojai siekia vien komercinės naudos, o aukštosios kultūros gamintojai nori parduoti savo gaminius valstybei, kuri siekia idėjinių (ideologinių) tikslų.

REKLAMA

Abiejų kultūrų – aukštosios kultūros ir popkultūros – gamybos tikslai yra gana skirtingi, tačiau pats gamybos procesas yra beveik identiškas. Abiejų kultūrų gamybos ir vartojimo mechanizmas remiasi tais pačiais principais – intelektine nuosavybe, autorių teisėmis, kūrėjų ir vartotojų atskyrimu bei susvetimėjimu, kūrybos rezultatų nusavinimu ir pavertimu preke. Abi šias kultūras kuria labai panaši hierarchijų, autoritetų ir kultūros žvaigždžių gaminimo industrija. Televizijos šou žvaigždė popkultūroje yra tas pats, kas Nacionalinės premijos laureatas aukštojoje.

Kai kuriuos aukštosios ir populiariosios kultūros autoritetų (žvaigždžių) kūrimo panašumus bei ypatybes yra apžvelgęs kultūros kritikas R.D.:

Žvaigždė – šiandienos visuomenės šauklys.

Žvaigždžių veikla paprastai susijusi su visuomenei itin svarbiomis viešojo gyvenimo sritimis (politika, nusikaltėlių pasauliu, popkultūra).

Žvaigždė atlieka keletą itin svarbių funkcijų: neša turtą ją kuriantiems ir kompensuoja eilinių visuomenės narių jaučiamą idealo troškulį, nes pažindami žvaigždės gyvenimą jie kovoja su pilkos kasdienybės beprotybe.

Žvaigždės gimimo, gyvenimo ir mirties vieta – žiniasklaidos erdvė.

Žvaigždės kūnas yra ne oda, mėsa ir kaulai, bet žiniasklaidos atvaizdas.

Žvaigždė, egzistuodama žiniasklaidos erdvėje, laikosi šios erdvės taisyklių.

Žvaigždė beviltiškai tikisi, kad gali apgauti žiniasklaidą ir paversti ją savo įrankiu.

Žvaigždę dėl šios priežasties paprastai lydi jos atstovas spaudai.

Žvaigždė veltui stengiasi – žiniasklaida yra visagalė.

REKLAMA

Atsiprašau už tokią ilgą įžangą, bet ji buvo reikalinga, kad pereičiau prie žymaus literatūros kritiko V. Sventicko monografijos apie žymaus poeto A. Marčėno asmenį bei kūrybą ir ištarčiau vienintelį sakinį: „Aidas Marčėnas yra šiandieninės aukštosios lietuvių kultūros žvaigždė, o Valentino Sventicko monografija – šios žvaigždės kulto priežastis ir pasekmė“. Ginkdie, neužsipuolu ir nežeminu nei šios monografijos autoriaus, nei studijų subjekto ar objekto. A. Marčėnas – tikrai ne pats blogiausias poetas, o V. Sventickas – tikrai įdomus ir polemiškas kritikas. Tačiau mano aprašytoje kultūros gamybos mašinerijoje jie, deja, atlieka nuogas žvaigždės ir jos atstovo spaudai funkcijas. (Beje, lygiai tokias pat funkcijas šiuo rašinėliu atlieku ir aš – prisidedu prie A. Marčėno kulto palaikymo.)

Skaitydamas šią žaismingą, sąmojingą, paprastu ir suprantamu stiliumi parašytą monografiją, visų pirma ieškojau atsakymo į esminius klausimus. Kaip gimsta tokie tekstai apie tekstus? Kodėl autorius staiga panoro parašyti gausiai iliustruotą ir dokumentuotą odę vidutinio amžiaus poetui, kuris tradiciškai vadinamas dar vienu gyvu klasiku? Ar pats monografijos žanras šiais viešųjų ryšių laikais nevirto paprasčiausia reklama, kad ir sumaniai paslėpta? Aiškaus atsakymo nesuradau. Nebent tokį:

Literatūra jai priešiškame pragmatizmo, naudos pasaulyje net tvirtina savo „nenaudingą“ elitiškumą. Nori pasakyti, kad ne viskas čia paprasta: pažiūrėkite, iš kokių žinojimų, patirčių, asociacijų, įžvalgų klostosi tai, kas atrodo skaidru ir lengva. Dabar rašo kas netingi. Sekliems rašinėjimamas, bandymams tikinti, kad ne šventieji puodus lipdo, rimti rašytojai irgi visaip priešinasi.

(p. 151)

REKLAMA

Šioje citatoje, manau, išsakytos tam tikros kertinės pozicijos, dėl kurių verta ginčytis. Visų pirma, literatūrą (aišku, rimtąją) V. Sventickas dirbtinai supriešina su vadinamuoju pragmatišku pasauliu, t.y. komercine, populiariąja literatūra. Tačiau šis priešiškumas iš karto dingsta vos apvertus nugarėle į viršų bet kurią rimtosios literatūros knygą ir išvydus jos kainą – pvz., 28,99 Lt. Autorius teigia, kad literatūrai elitiškumas „nenaudingas“, tačiau realybė yra visiškai priešinga – rimtoji literatūra išsilaiko tik dėl jos „elitiškumo“, kurį propaguoja kultūrinis isteblišmentas, t.y. valstybės samdomi ekspertai paskelbia, kad tam tikra knyga yra elitiška, tada valstybė apmoka jos išleidimą. Na, ir aišku, autorius eina tradiciniu hierarchijos lipdymo keliu – „rimti rašytojai yra šventieji, o puodus lipdo seklūs rašinėtojai“.

Taigi paskutinė citatos sakinio dalis ir atsako į klausimą, kodėl V. Sventickas parašė šią monografiją. Ogi siekdamas apginti rašytojų elito bastioną, išsaugoti griežtą „žemosios“ ir „aukštosios“ kultūros vertikalę ir pasipriešinti „šventųjų“ desakralizacijai.

Monografijos skyriuje „Pažiūrėkime užsimerkę“ jis net išdėstė 7 punktus, aiškinančius mums, sekliems rašinėtojams ir skaitinėtojams, kodėl A. Marčėnas yra neliečiamas šventasis. Trumpai juos persakysiu:

1. A. Marčėnas kuria ritmišką, skambią ir lengvai atpažįstamą kanonizuotą poeziją.

2. Jis turi Dievo dovaną savitai jungti gyvenimo konkretybes, bendrinantį mąstymą ir individualius vaizdinius.

3. A. Marčėno kūryboje vyrauja klasikiniai lyrikos motyvai.

4. Jo kūryboje natūraliai susilieja tradicinė ir moderni poetinė kalba.

5. Reikia atlaidžiai žiūrėti į jo kūryboje pasitaikančius poetinius štampus, nes A. Marčėnas pats nežino, ko yra vertas.

6. Savo kūryboje jis siekia harmonijos ir dieviškosios tvarkos.

7. A. Marčėno kūrybos raida yra vientisa, jo poezijos tėkmėje matomas tolydus augimas.

REKLAMA

Su šiomis (jau turbūt kanonizuotomis) tezėmis būtų galima ginčytis iki pamėlynavimo, tačiau neverta – mano ir V. Sventicko poetiniai kanonai per daug skirtingi, kad galėtume susikalbėti. Et, tebūnie! Kaip sakoma – aleliuja!

Šią kanoninę monografiją apie kanoninės kultūros gamintoją pasidėjau į lentyną greta kitų kanoninių knygų – Kazio Binkio monografijos jaunimui „Antanas Smetona, 1874–1934: šešių dešimčių metų sukaktuvėms paminėti“ (Kaunas, 1934) ir sovietmečiu išleistos vaikiškos knygutės apie mažąjį Leniną, didvyriškai apsaugojusį knygas nuo piktų žąsų.


ekspertas
2009-01-09 02:50:12
Na, kaip sakoma, - nuostabybė. Jei kas mano, kad literatūroje ir mene neveikia tas pats šlykštus oligarchinių klanų principas, kaip ir politikoje ar versle, tas labai klysta. Tik čia viskas dar šlykščiau, nes rašytojai ir menininkai yra priversti apsimetinėti dvasingais ir kultūringais. Tad sveikinu naująjį poezijos leniną Marčėną ir jo postamento lipdytoją - lietuviškąjį ceretelį Sventicką.
Atsakyti
Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!
seiminija 2009-12-08 23:37:38
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
įtariu, kas jis parašysa dar ne v ieną knygą ir apie jį bus parašyta ne viewna knyga.    ATSAKYTI
seiminija 2009-12-08 23:36:06
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
jau yra knyga apie Marčėną? ne per ankskti?   ATSAKYTI
skaitytojas 2009-01-12 19:22:14
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Skaitydamas si "polemini" rasineli visu pirma ieskojau atsakymo i esminius klausimus. Kaip gimsta tokie tekstai apie tekstus apie tekstus? Ka idomaus, izvalgaus, konstruktyvaus, nauja autorius mums siame tekste gali pasiulyti, ryzesis ji publikuoti?

Ar kad valstybe apskritai neturi rimtosios kulturos remti, nevykdyti jokios kulturos politikos, netureti jokiu prioritetu, niekaip neitakoti kulturos vystymosi, nes viska objektyviai gali isspresti tik rinkos desniai? Kad valstybe tiek "uzvaldyta" ivairiu interesu grupiu, jog negali (ir negales) tureti nieko panasaus i pagristus kriterijus kurybai vertinti? Tiek del "reikalingos" izangos.

Kai apie kulturos dalykus kalbama vien tokiais rinkos terminais kaip "produktas", "gamyba", "vartojimas", "zvaigzde", nenuostabu, kad prie ko nors panasaus i samprotavimus apie kuryba taip ir nepriartejama.

Ir dar. Negalejimas susikalbeti neturi nieko bendra su "poetiniu kanonu" skirtingumu ar poziciju priespriesa bet kokiu kitu klausimu, tereikia tik kad jos butu pagristos ir noro suprasti, geriau pazinti.    ATSAKYTI
skaitytoja 2009-01-12 16:34:10
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Patinka Poceviciaus kritiskumas, linkiu jam sekmes   ATSAKYTI
VI 2009-01-11 22:05:42
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Šauni knyga apie puikų poetą.
Paskaitykite, įsitikinsite patys.   ATSAKYTI
o pats 2009-01-11 19:05:54
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
pats pociavicius gauna uz sita straipsniuka pinigus is valstybes (valst. fondas - ziur. gala - apmoka jo recenzija!). ir is to gyvena. Tai kur dingo jo principingumas? Taip pat jis gavo valstybine stipendija, tai kad nereikia cia sventa vaidinti.

Ir dar. Pagal autoriu, tikri genijai niekam nezinomi, o valstybe duoda pinigus tik grafomanams. Tai melas ir nesamone.    ATSAKYTI
tomas 2009-01-10 19:20:26
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Geras straipsniukas, patiko idomios idejos.   ATSAKYTI
jo 2009-01-09 21:39:12
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Reikejo Marcenui gimti socializme, butu ramiai gyvenes, rashes sau, mokytojos alpe, mokiniai bege ish susitikimu. O dabar? Bet vis tik poetas , tegu ..    ATSAKYTI
Šitas Aidas šitas Marčėnas 2009-01-09 11:51:36
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
jau seniai serga savęs sureikšminimo virusine liga, kuri būdinga daugeliui superego nešiojančių asmenybių.Tačiau vieni ta liga perserga, o kiti - taip ir lieka įstrigę toje vaikiško kairumo ligoje.Galima tik užjausti abu - ir autorių ir herojų, kad nepasinaudojo kažkuomet Ž. Širako garsiąja fraze : ,,nepraleiskite geros progos patylėti.."
Aš dar pridurčiau : ..jei neturite nieko gero pasakyti savo tautiečiams".   ATSAKYTI
ekspertui 2009-01-09 11:24:07
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
pavelavai su sveikinimais. juos tik ka virsuj graziai parase lietuviskas trockis- d. pocevicius.   ATSAKYTI
ekspertas 2009-01-09 02:50:12
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Na, kaip sakoma, - nuostabybė. Jei kas mano, kad literatūroje ir mene neveikia tas pats šlykštus oligarchinių klanų principas, kaip ir politikoje ar versle, tas labai klysta. Tik čia viskas dar šlykščiau, nes rašytojai ir menininkai yra priversti apsimetinėti dvasingais ir kultūringais. Tad sveikinu naująjį poezijos leniną Marčėną ir jo postamento lipdytoją - lietuviškąjį ceretelį Sventicką.   ATSAKYTI

Top Video

TV3 Žinios. Pajūryje nebelieka vietos: poilsiautojų Palangoje ir Šventojoje daugėja kasdien
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Pajūryje nebelieka vietos: poilsiautojų Palangoje ir Šventojoje daugėja kasdien
DABAR RODOMA
TV3 žinios. Advokatas prabilo apie liudijimus, ką Pinikas darė prie žuvusios Didžiūnaitytės kūno
DABAR RODOMA
TV3 žinios. Nušauto policininko šeimą pasiekė piniginė parama: iš viso – kiek daugiau nei 33 tūkst.
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Dėl vietoj dušinių Palangoje išdygusio namo surengta akcija: žmonės atėjo pasiruošę išsimaudyti
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Kaimynai sukrėsti dėl pro langą iškritusio ir žuvusio penkiamečio: tėvai vaikais labai rūpinosi
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Su oro balionais į audrą patekę dalyviai papasakojo, ką patyrė skubiai leisdamiesi
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Punios šilas ir vėl specialistų akiratyje: šile įsisiautėjo kenkėjai
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Vos tik paskelbus sprendimą apie atidaromą sieną, lietuviai patraukė į Lenkiją
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Lietuva dėl Astravo sulaukė paramos iš Lenkijos: žada taip pat nepriimti
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Per Kuršių marias kelte plaukę keleiviai sulaukė netikėtos staigmenos
REKLAMA
REKLAMA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų