Tomo Dobrovolskio pasirodymas buvo labiau nei tinkamas festivalio pradžiai – pakankamai minimalistinis, hipnotizuojantis, įdomus ne tik klausytis, bet ir stebėti. Šio muzikanto unikalumas yra akivaizdus, nors šįkart pastebėjau ir keletą jo muzikinio pasaulio trūkumų.
Lietuvoje iš tiesų nėra kito muzikanto, kurio muzika būtų panaši į Tomo Dobrovolskio rezonuojančius, besidauginančius ir besisluoksniuojančius garsoraščius. Jo technika atsispiria nuo įvairių „egzotiškų“ etninių (indų, Šiaurės genčių, Lotynų Amerikos gyventojų ir kt.) perkusinio dainavimo ir grojimo tradicijų, tačiau įgyja ir šiokį tokį eksperimentinį pobūdį. Vakar pats Tomas prisipažino, kad nelengva apibrėžti jo muzikos stilistines ribas, bet vargu ar tokiai beveik „fizinei“ muzikai yra reikalingi tikslūs apibrėžimai. Tai būtų tas pats, kaip ieškoti stilistinio apibrėžimo kokiam nors šamanistiniam ritualui. O rituališkumo Tomo Dobrovolskio muzikoje pakanka.
Svarbiausia tai, kad, kaip tikrame rituale, Dobrovolskio pasirodymuose viskas vyksta realiu laiku, o jis pats spinduliuoja energiją ir charizmą, be kurios jo muzika vargu ar turėtų tokį hipnotizuojantį poveikį. Neperdėsiu, jei pasakysiu, kad Tomo naudojami instrumentai jau tapo jo rankų (ir kojų) tęsiniais. Kalbėdamas su publika pauzės tarp kūrinių metu, muzikantas atskleidė vieną iš esminių savo technikos elementų: kiekvieną jo išgaunamą garsą atitinka tam tikras skiemuo, ir kiekvieną sugrotą ritmą potencialiai galima sudainuoti perkusinio dainavimo būdu (dainuojant skiemenimis), ką Tomas ir pademonstravo. Tačiau vizualiai kiekvieną garsą atitinka ir tam tikras rankos judesys, ir todėl Dobrovolskio muzika tampa beveik apčiuopiama. Ją beveik galima girdėti vien žiūrint į patį grojantį muzikantą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis improvizuoja, bet po kurio laiko suvoki, kad jis tiksliai žino, kada koks garsas turi pasigirsti.
Tiesa, „žmogaus-orkestro“ efektą Tomas pasiekia ne grodamas keliais instrumentais vienu metu, o virtuoziškai sluoksniuodamas realiu laiku į semplerį įrašomas gyvai įgrotas ritmines kilpas. Nespėji pastebėti, kaip ką tik gyvai įgrotas ritmas virsta elektroninės įrangos atkartojamu fragmentu, o Tomas jau vėl gyvai įpina į jį naujas ritmines detales, kurias tuo pat metu ir įrašo, ir taip iki begalybės. Ypač įspūdingai tai skamba, kai Tomas sukonstruoja labai turtingą ir daugiasluoksnį, bet aiškų ir švarų ritmą iš įvairių iš popieriaus išgaunamų garsų – nuo tylaus šlamėjimo iki gilaus bosinio dūžio.
Deja, tame, kad Tomas Dobrovolskis turi gerai išvystytą autorinę grojimo techniką, kurią taiko bemaž visiems jo naudojamiems instrumentams, slypi, mano manymu, ir silpnoji jo muzikos pusė. Naudojami elektroniniai efektai ir pati įrašytų fragmentų sluoksniavimo „architektūra“ šiek tiek niveliuoja skirtingų instrumentų skambesio specifiką, garsų spalvos susilieja į vieną toną. Atrodo, kad Tomas stato vis tos pačios formos namą iš skirtingų medžiagų, o norėtųsi didesnės formos įvairovės.
Tokia įvairovė keletą kartų lyg ir šmėkšteli, kai Tomas panaudoja balsą, ir ne perkusiniam, o ritualiniam giedojimui artimesniam dainavimui, ar kai jis groja melodingesnio tembro mažu styginiu instrumentu, tačiau tas trumpas skambesio gamos pakeitimas ir vėl paskęsta dominuojančiame rezonansiniame tone. Panašu, kad Tomui labiausiai patinka groti instrumentais, savo forma artimais vienam seniausių instrumentų, žmogaus burnos ertmei – jo „išrastu“ variniu gaubliu (sukonstruotu iš seno varinio lempos gaubto) ir rutulio formos stikliniu indu. Šie instrumentai, prie kurių pritvirtinti kontaktiniai mikrofonai, veikia beveik kaip kontroleriai, prijungti prie elektroninės garso efektų ir įrašymo įrangos, nors ir išsaugo didelę dalį savo natūralių akustinių savybių. Nors varinio gaublio „tūrinis“, kiek monotoniškas skambesys, be abejo, yra labiausiai hipnotizuojantis, kompozicijų vystymo schema (minėtas sluoksniavimas iki beveik pavojingos skirtingų ritminių atkarpų rezonansų sąveikos ribos) po kurio laiko tampa pernelyg nuspėjama. Ypač kai jau esi girdėjęs Tomo muziką Loros Juodkaitės šokio spektaliui „Trimatrix. Trys judėjimai“, kurios fragmentus jis atliko ir vakar. Tada nejučiomis pradedi norėti papildomų skaidresnio tembro garsų ir mažiau perkrautų ritminių tekstūrų, o taip pat kitokios kompozicijų „režisūros“.
Tomo Dobrovolskio pasirodymo ištraukos:
