Strimgalviais išdūmiau iš namų. Mintyse nepatenkinta bambėjau ant savęs. Dar tik antra diena, o jau įsigudrinau vėluoti! Šį rytą Tadas negalėjo manęs nuvežti į mokyklą, nes išėjo į savo naująjį darbą, tad teko šiek tiek pasijudinti, kad ateičiau laiku.
Nukulniavau tiesiai per parkelį, kurį aptikau vakar eidama namo, taip bandydama sutrumpinti kelią ir sutaupyti bent kelias minutes laiko. Lengviau atsikvėpiau, kai po dešimties minučių praėjusi tankius krūmokšnius pamačiau mokyklos pastatą! Kelis kartus vos nepaslydusi ant užšalusių balų įsiliejau į mokinių srautą.
Susiradusi klasę pamačiau, jog mokiniai būriavosi prie palangių, turbūt mokytojos dar nebuvo. Greitai pastebėjau Viltę su dar keliomis merginomis.
- Nagi, drąsiau, Arija, - raginau save, aš juk nieko nepakeisiu, jei pati nesistengsiu.
Neskubėdama nužingsniavau prie merginų.
- Labas, - pasisveikinau. Prakeiktas balsas nuskambėjo daug ploniau nei tikėjausi.
- O, sveika, - šyptelėjo Viltė.
- Palauk, aš tave vakar mačiau, - staiga prabilo viena iš merginų su kaštoniniais spindinčiais plaukais. Jos akys įdėmiu žvilgsniu pervėrė mane. – Ar tik ne tu išpylei savo kavą ant Vakario?
Karštis išmušė skruostus. Kodėl bent ši diena negalėjo prasidėti normaliai?
- Aš tiesiog jo nepastebėjau... - mikčiojau. – Tai tikrai įvyko netyčia...
Mano veblenimus pertraukė garsus Viltės juokas. Beveik pusė mokinių atsigręžė pasižiūrėti.
- Oi... – dūsavo ji. – Tai tu jį apipylei??? – toliau plyšavo juokais.
-
Dar labiau sutrikau. Nejau tai buvo taip juokinga?
- Em... Turbūt aš, jei pas jus mokykloje nėra įprastas dalykas laistytis kava...
- O jis tikrai buvo supykęs... Sugadinai jo mėgstamiausius marškinius, keiksnojo tave kokį pusvalandį... – krizeno.
- Tu jį pažysti? – kilstelėjau antakius.
- Žinoma, – prakalbo blondinė ir nusišypsojo. – Visi jį čia žino...
Na štai... Užsitraukiau vieno iš įžymiausių mokyklos vaikinų nemalonę. Sunkiai atsidusau.
- Žinai, – stebėjau, kaip sužimba Viltės akys. – Galėsiu jus asmeniškai supažindinti!
- O ne... Nemanau, kad tai gera mintis... – susigūžiau. Mažiausiai norėjosi dar kartą išgirsti piktą to stuobrio balsą.
Viltė vėl sukikeno pastebėjusi mano reakciją.
- Sveika, Arija, - išgirdau skambantį balsą už nugaros.
Atsigręžusi susidūriau su žėrinčiomis rudomis akimis. Erikas.
- Labas, - nejučiomis šyptelėjau, vildamasi, jog mano veido išraiška neatrodė taip klaikiai kaip jaučiausi.
- Pasimatysime per lietuvių, - mirktelėjo ir nuėjo savo keliais.
Atsigręžiau į merginas. Jų veiduose atsispindėjo šiokia tokia nuostaba.
- Susipažinai su Eriku? – paklausė blondinė, kurios vardo vis dar nežinojau.
Linktelėjau.
- Kažkas neįprasto... Paprastai į tokias, kaip mes, jis nekreipia dėmesio... – nutęsė Viltė.
Merginos keistai susižvalgė. Nesusigaudžiau. Ar tai blogai?
- Jis pasirodė gana malonus... – pradėjau.
- Bet tai Erikas, - pasakė rusvaplaukė. – Gražus, iškalbingas, netgi užburiantis. Dėl jo visos tos cypiančios mergiotės eina iš proto, – mostelėjo galva į ne per toliausiai stovinčias klasiokes. – Jos pačios jį išlepino, tad jis gana atidžiai žiūri su kuo bendrauti. Jam rūpi populiarumas, supranti?
- O...
Susikišau rankas į kišenes, jos ką tik uždavė man tikrai gerą mįslę prieš pamoką.
Likusi dienos dalis praėjo beveik puikiai. Geriau susipažinau su Viltės draugėmis: Gintare – ta pačia kaštoninių plaukų mergina ir Luka – dailia ir grakščia blondine, tad beveik visose pamokose turėjau bent po vieną pažystamą veidą. Taigi, pasibaigus pamokoms buvau gana linksmai nusiteikusi. Žingsniuojat fojė žvilgsnis vėl užkliuvo už skelbimo, jog mokiniai kviečiami groti gitara. Šiek tiek patrypčiojus užlipau į antrąjį aukštą ir susiradau muzikos klasę.
Pasibeldžiau.
Įėjau, tačiau nieko nebuvo, todėl nusprendžiau palaukti. Staiga iš po spintelės išniro juodaplaukė galva. Žvilgsnis susidūrė su pilkomis akimis. Negalėjau patikėti savo „sėkme“.
- Tu... – nutęsė ne itin malonus balsas.
- Em... Ieškojau mokytojos...
- Nematai, kad jos nėra? O gal manai, kad slepiu ją spintoje? – nusivaipė atsitiesdamas.
Šioje nedidelėje klasėje jis atrodė dar aukštesnis nei vakar valgykloje. Dar kartą jį nužvelgiau. Juodi susitaršę plaukai, žaibais besisvaidančios akys ir pašaipai išsilenkusios lūpos. Šis vilkėjo tamsiai žalią laisvoką megztinį ir nutrintus džinsus su pramuštu keliu. Žavu, priminė tikra pramuštgalvį. Tačiau, kokią teisę jis turi su manimi taip kalbėti? Juk jau atsiprašiau jo už tai, ką pridariau, dar niekada nebuvau sutikusi tokio pikčiurnos. Sukaupiau visas jėgas ir atlaikiau jo pašaipų žvilgsnį.
- Tuomet manau palauksiu jos čia, - pasakiau ir net įstengiau nusišypsoti.
Stengiausi nekreipti dėmesio į tą jo „bijok manęs“ kaukę. Beveik nejausdama kojų nuėjau prie stalo ir prisėdau. Žvelgiau pro langą. Stipriai snigo.
Greta (kita dalis antradienį)
Palaikykime įrašų autorę, kuri bando parašyti knygą!
Skaitykite romaną nuo pradžių: spauskite čia!
