Slankiojau po mokykla be jėgų. Dar niekada gyvenime man taip nebuvo prailgusi naktis. Be paliovos zujančios mintys šokinėjo mano nervais, neretai iš lovos pašokti priversdamos ir mane. Blaškiausi kambary lyg narve, kol nusigriebusi lapą, ėmiau dėlioti mintis raštu. Gavosi devynių stulpelių depresiškas eilėraštis, tuoj pat atsidūręs šiukšlių dėžėje.
– Arija, – kažkas paplekšnojo per petį.
– O, labas, Erikai.
– Girdėjai, jog nereikia penktadienį į mokyklą? – išsišiepė.
– Kokia proga? – paklausiau vangiai.
– Mokyklos gimtadienis, bus lengva nusiplauti nuo renginių...
Ėjau nudelbusi galvą, šiek tiek nusivylusi, jog jis nepastebėjo mano surūgusios nuotaikos. Galbūt būčiau visai norėjusi išsipasakoti. O gal aš tokia neverta dėmesio, jog net neverta manęs teirautis, kaip jaučiuosi?
– Ką manai? – bakstelėjo alkūne į šoną.
– Apie ką? – nesusigaudžiau.
– Į klubą... Penktadienį, – jis atrodė šiek tiek suirzęs, jog nelabai įdėmiai jo klausiausi.
– Ak, taip... Į klubą... O ar į juos neįleidžia tik nuo aštuoniolikos?
– Liaukis, gi ne maži vaikai esam. Be to, turiu pažįstamų...
– Na, kodėl gi ne, – burbtelėjau. – Man į istoriją, regis, rašome kontrolinį. Pasimatysime vėliau.
Nelaukdama atsakymo, apsisukau ir nukiūtinau iki kabineto.
Pilka diena su vėžlio greičiu slenkančiomis minutėmis. Atrodė, jog visa mokykla ima trauktis, kol galiausiai pasijaučiau jos dusinama. Norėjau atsiriboti nuo šių spiegiančių mokinių, nebematyti mirguliuojančių veidų, tad, nors dar buvo likusios kelios pamokos, užsimečiau striukę ir įsiliejau į apniukusią dieną.
Vanduo šaligatviu sruveno upeliais; sniegas, neatlaikęs drovios saulės atakų iš lėto tirpo, nors vos prieš kelias dienas taip išdidžiai spindėjo.
***
Nepastebėjau, kaip mokykla atsidūrė antrame plane. Jau porą dienų sėdėjau lovoje apsivertusi popieriais ir knygomis (kad ir kaip būtų keista, mama leido šią savaitę neiti į mokyklą).Taigi, tiesiog pati sau vaidinau, jog esu labai užsiėmus, nors iš tiesų nieko neveikiau. Tai buvo momentas, kai mane apėmė visiška apatija.
Nedomino nei televizija, nei įdomi knyga, net gitaros į rankas nenorėjau paimti, o juk ji beveik visada mane nuramindavo. Net kai Viltė paskambino, nesugebėjau suregzti normalaus pokalbio ir aiškiai atsakyti į jos klausimus, kodėl nebesirodau pamokose. Manyje tarsi spragtelėjo išjungimo mygtukas ir įsijungė raudona žybsinti lemputė su užrašu „neprieinama“ neprieinama
Dabar jau žinojau, kaip jaučiasi daiktai, kai juos kilnoja iš vienos vietos į kitą. Atrodo, jog tampi toks nereikšmingas, jog tik trukdai savo buvimu. Negalėjau paaiškinti iš kur tokios mintys, tačiau jaučiausi ne savo vietoje, tarsi neturėčiau savo paskirties.
Vakare, grįžus mamai, namai šiek tiek pagyvėjo. Pasigirdo monotoniškai kalbantis televizorius, indų barškėjimas virtuvėje. Greitai apsikuopiau kambarį – net ir nieko neveikdama, sugebėjau paskleisti netvarką. Atsistojusi prieš veidrodį, šiek tiek parepetavau savo „man viskas gerai“ veido miną ir išlindau iš savo tvirtovės.
Atsisėdau ant aukštos virtuvinės kėdės ir giliai atsikvėpiau.
– Gerai, aš noriu su juo susitikti.
Greta
Palaikykime įrašų autorę, kuri bando parašyti knygą!
Skaitykite romaną nuo pradžių: spauskite čia!
