Namo grįžau pavakare. Blanki šviesa degė tik svetainėje, girdėjau tylius mamos ir Tado balsus.
– Sveiki, – tarstelėjau, įslinkusi į kambarį. Atsisėdau į pirmąjį krėslą, – jaučiausi šiek tiek pavargusi.
Sulaukusi tylaus jų pasisveikinimo, įtariai juos nužvelgiau. Tiek Rasa, tiek Tadas atrodė susirūpinę, nors ir bandė apsimesti žiūrį televizorių. Mane nustebino mamos rimtis. Paprastai, vos man parėjus, ji skuosdavo į virtuvę ir prikraudavo garuojančio maisto, imdavo klausinėti įvairiausių smulkmenų, būdavo neužčiaupiama kalbėjimo mašina, o dabar, regis, manęs net nepastebėjo. Tadas vis tapšnojo jai per ranką.
– Emm... Viskas gerai? – tarstelėjau.
– Taip, taip... – sumurmėjo Rasa net nepasukdama galvos.
Tokios keistos mamos dar nebuvau mačiusi. Nesigilindama į šios akimirkos keistumą, pranykau savo kambaryje.
Po pusvalandžio išgirdau, kaip nedrąsiai prasiveria durys. Į vidų įžengė Rasa.
– Neužsiėmus?
Ji prisėdo ant lovos krašto ir sunkiai atsiduso. Įtariau, kad laukia ilgas pokalbis, tačiau nenumaniau apie ką, juk atrodė, kad pastarosiomis savaitėmis buvau itin geras vaikas...
– Turiu tau kai ką pasakyti... – pradėjo, gniaužydama rankas, – Nežinau ar tu apsidžiaugsi, ar atvirkščiai, tačiau... Tu jau gana suaugusi ir už savo gyvenimą daugmaž atsakai pati, tad, manau, sugebėsi priimti ir šį sprendimą... Aš noriu, kad pati apsispręstum.
– Gerai... – nutęsiau.
Aš vis dar nesupratau apie ką ji kažkaip nerišliai kalba, jos mintys painiojosi, akys lakstė po kambarį, kad tik nereikėtų pažvelgti į mane.
Ir tada prasidėjo tai... Greitai beriami mamos žodžiai baksnojo mane iš visų pusių, kirbino mintis, privertė išplėsti akis. Klausiausi, kaip ji pasimetusi mosikuoja rankomis ir vis kalba, kalba....
– Ką tu pasakei? – žioptelėjau prisimerkdama.
– Arija... Atsirado Darius...
Dariaus vardas labai retai būdavo vartojamas mūsų gyvenime. Gal dėl to, jog jis buvo mano biologinis tėvas? Į viršų pakelti antakiai išdavė, kad tai man buvo netikėta.
– O... – žiobtelėjau.
– Ir jis nori su tavimi susipažinti...
Kilstelėjau į ją nepatiklias akis. Aš turėjau aiškią nuomonę apie Darių... Apie jį galvodavau kaip apie pašalinį žmogų, kurio net veido neprisimenu, o ir prisimindavau labai retai. Tad nė kiek nenustebau dėl savo reakcijos, tiesiog toliau sėdėjau lyg niekur nieko ir žiūrėjau į Rasą, kuri iš nervinimosi jau ėmė kramsnoti apatinę lūpą.
– Vau... – nutęsiau, nes pajaučiau pareigą kažką pasakyti.
Spėjau, mama tikėjosi audringo mano emocijų proveržio. Galų gale, gyvenu su ja jau septyniolika metų, pakankamai laiko mane pažinti. Ji vis dar sėdėjo, kaip ant adatų.
– Mam... Tikrai nežinau ar tai būtų gera mintis, neturiu jokio noro susitikti su juo.
– Bet, jis... Jis tavo tėtis... – mikčiojo.
– Tačiau jo nebuvo visus tuos metus. Nesuprantu, kodėl jis būtent dabar panoro kištis į mano gyvenimą. Aš turiu tave, Tadą ir jaučiuosi puikiai. Taigi... tu prašei manęs apsispręsti, aš apsisprendžiau.
Akivaizdžiai nesupratau Rasos. Dabar ji sėdėjo ir netgi ėmė gintį Darių, o aš maniau, kad ji nenori, jog su juos matyčiausi. Ji man patarė geriau apsvarstyti esamą situaciją ir bent kartą pasielgti, kaip subrendusiai asmenybei. Ką ji turėjo omeny tai sakydama? Juk prieš kelias minutes sakė, jog esu jau ganėtinai suaugusi.
Drybsojau lovoje ir spoksojau pro langą, klausiausi savo senutėlių „Coldplay“ dainų. Po kurio laiko teko sau pripažinti, kad žinia mane paveikė daug labiau, nei tikėjausi ar norėjau. Galbūt aš tiesiog to nenorėjau parodyti mamai? Mes visada būdavome dviese ir mane tenkino toks gyvenimas. Man nereikėjo audringų išgyvenimų, nenuspėjamų gyvenimo posūkių, aš džiaugiausi turėdama aiškų gyvenimo kelią, tikslus. Tenorėjau tyliai plaukti pasroviui, baigti mokyklą, įstoti į universitetą, susirasti darbą, galbūt ne tobulą, tačiau tokį, kuris būtų man mielas. O dabar mano tylų burbulą ima ir kažkas baksnoja.
Darius. Po ilgų keturiolikos metų teikiasi pranešti, kad aš jam reikalinga. Nejau tai reiškia, kad aš dabar turiu lėkti pas jį lyg ant sparnų ir džiaugtis, jog pagaliau jis mane prisiminė? O kur jis buvo, kai jo reikėjo man? Aš negalėjau jam net paskambinti... Manyje užgimė keistas padaras, kuris nenorėjo būti nuolankus, supratingas, atviraširdis... Jis norėjo kerštauti ir nesvarbu, teisinga tai ar ne.
Pirmą kartą Darius privertė mane verkti dėl jo. O ar tai teisinga?
Greta (Kita dalis penktadienį)
Palaikykime įrašų autorę, kuri bando parašyti knygą!
Skaitykite romaną nuo pradžių: spauskite čia!
