Kaimynų Marytę pamilo Stasiukas,
Jai ranką ir širdį pasiūlė netrukus.
Bet Stasio žmona būt Marė nesutiko,
Išskrido ji Airijon, vargšą paliko.
Skausmą nuplovęs naminės lašu,
Savo ūky darbavos Stasys su ūpu.
Žemę vagojo gimtos Lietuvos,
Sėjo ir pjovė nuo aušros lig tamsos.
Jeigu laisvesnę minutę turėjo,
Nauja savo meile gėrėjos:
- „Tavo melsvos akelės - tyri ežerai,
Išsipynusios kasos - pageltę laukai.
Krūtinė kalnuota, žiedais išdabinta,
Taip noris paliest, išbučiuot, apkabinti!
Nuo tavęs atsiskirt, niekuomet negalėčiau,
Net jei paukščio sparnus aš turėčiau! “
Apsvaigęs nuo meilės, tyru balseliu,
Stasys išlemeno - „Gimtinę myliu“...
Jis
2 dalis Meilė, bučkiai ir saldainiai
Tą dieną mano jaunos dienos
Jau skriejo rudenėjančiom ražienom.
Po obelim sena stovėjau nusiminus,
Gerai, kad pastebėjo toks kaimynas.
Saldainį davė, bučkį dovanojo,
Taip mūsų meilė suliepsnojo….
Dabar mes esame graži šeima -
Vaikučiai du, tėvelis, aš – mama.
Karštais bučkiais ir saldainiais
Vis pakurstom savo meilę!
Ji
Simonas
