Ir nors negalima lyginti, bet... Šiandien du metai, kai aš susipažinau su juo. Tas jis, tada man atrodė linksmas, įdomus, jaukus, kitoks nei visi. Ir nors to ir bijojau, aš vis po truputėlį prisirišau prie jo. Prisirišau, norėjau jo dar ir dar. Galiausiai (tikriausiai) įsimylėjau. Kas buvo tada?
Klausiausi jo kvailų pažadų ir svaičiojimų, jog jis nesuvokia, kaip ankščiau be manęs praleisdavo dienas, kaip jam dabar gera, kad aš šalia. Aš buvau jo klausytoja. Valandų valandas klausiausi kaip jis man guodžiasi apie savo buvusią skaudžią meilę, apie bemieges naktis dėl kitos, apie savo vyriškas ašaras. Aš kentėjau, bet aš klausiau. Aš buvau jo auklė. Mokiau ką galima ir ko ne, dariau vakarienę ir pusryčius, naktimis stebėdavau kaip jis miega, dieną neatitraukdavau akių nuo jo šypsenos. Tos baltos, gražios...bet ne apie tai. Aš nesitraukiau nuo jo nei per žingsnį. Su juo aš suaugau. Su juo suradau save.
Tie vakarai kai jis mane lydėdavo namo, kai gulėdavom viens kitam ant kelių ir kalbėdavomės apie nieką, ir... Jie buvo tokie romantiški. Aš pažinojau jo sielą. Bet vėlgi ne apie tai. Aš pamenu visus tuos mūsų pykčius, muštynes, laistymąsi vynu, viską viską viską. Tai nebuvo tikra draugystė, bet aš tada buvau naivi. Aš tikėjau juo. Tikėjau viskuo. Buvau akla. Ir po paskutinio mūsų susitikimo praėjo tiek daug laiko. Aš dar metus gyvenau juo. Kvėpavau juo. Mano ašarų kaltininkas buvo jis. Tai gali patvirtinti bet kuri. Aš nebeturėjau šansų atsigauti.
Ir dabar sėdėdama aš nesuvokiu kaip aš tada sugebėjau ant jo supykti, paniekinti ir sutrypti jo siluetą savo atminty. Nesuvokiu kaip ištryniau tą jo kvapą iš kiekvienos akimirkos. Bet aš sugebėjau. Su likimo chemijos pagalba aš sugebėjau. Pamiršau tuomet aš tuos saldžius bučinius, pamiršau viską. Kaip sakoma nuo meilės iki neapykantos tik vienas žingsnis. Taip ir buvo. Kaip tuomet aš jį mylėjau, taip tada aš jo ir nekenčiau. O gal net labiau...
Sakiau, kad niekada nebemylėsiu, nes mane pykina nuo meilės. Pykina nuo žmonių dviveidiškumo. Sakiau kad nebegalėsiu pasitikėti niekuo. Niekam neleisiu savęs liesti. Bet vėlgi bet..
Mano gyvenimas prieš dvejus metus ir dabar skiriasi kaip diena ir naktis. Aš suradau saviškį. Vėl iš naujo. Suradau meilę. Suradau savo gyvenimą, savo žmogų. Drąsiai galiu šaukti : „Aš myliu Jį“. Tos 150 dienų kartu yra rojus žemėje.
Pamenu vasarą, kai jis buvo toli toli nuo čia. Jam nebuvo gaila sąskaitos rašyti man sms‘us iš ten. Susirašinėdavom dienomis ir naktimis. Jaučiau kad jis buvo šalia, ir man jo trūko, nors nežinau kodėl. Viskas buvo apgaubta paslapties šydu ir viskas buvo taip žaisminga, taip,taip...kitaip. Ir kaip man pavogė telefoną, kaip abu ėjom iš proto negalėdami susisiekti. Kaip aš rašiau tau laišką. Prisimenu kaip šiandien: „Labas, mažiau, ;* „ Kur gi mano protas buvo tuo metu? Kažkam beveik nepažįstamam rašyti į užsienį laišką atveriant savo širdį ir jausmus, apnuoginant save iki pat blakstienų. Bet Jis man buvo savaip artimas. Niekas tikriausiai to niekada ir nesupras, nes kiekvienas jaučia vis kitaip. Be melo – tai buvo jausmas, kokio nepažinojau iki tol...
Bet vasara prabėgo taip greitai, o jis taip ir nepamatė mano rožinės suknelės. Maniau, jog tas romanas taip ir pasibaigs, kartu su vasariniu vėju, nusinešusiu tolyn mano svajones. Tuomet turėjau tai ko norėjau, bet neturėjau to, apie ką svajojau. Atėjo ta akimirka, kai jis grįžo. Iš ten. Jis Lietuvoj. Niūrų vakarą sulaukus jo skambučio gavau lengvą šoką. Mane apėmė baimė, apėmė panika. Akys plačiai atmerktos ir galvoje vienas klausimas, kaip man dabar išdrįsti susitikti su juo?! Bet išdrįsau. Ir neveltui.
Pamenu tą jauduliuką įlipus į jo mašiną . Atsisėdau ir spoksau. Mintyse sukasi žodžiai: „pasakyk jam labas. Pasakyk jam labas, pasakyk kvaile tu, pasakyk pasakyk pasakyk...“ – Eee labas. Kaip tada kvailai jaučiausi. Bet jis tada tik nusišypsojo ir kalba pati pradėjo rištis. Nė kart neteko tylėti, ieškant žodžio kišenėje. Kalbėjom vienas per kitą, juokėmės, nė nepastebėjom kaip sutemo. Nuo tada viskas buvo kitaip. Pirmas bučinys. Toks nedrąsus, toks jaukus, toks pirmas. Jaučiausi kaip pirmą kart gyvenime bučiuojama. Tą jausmą tikriausiai galima palyginti taip, lyg nuoga būčiau stovėjusi miesto centre. Man drebėjo kojos, rankos, man net blakstienos virpėjo. Bet ne aš viena jaučiausi Taip. Taip jautėsi ir jis.
Niūrus ruduo, kartu su juo nebebuvo niūrus. Tai ko nemėgau tapo pačiais mėgstamiausiais dalykais. Atėjo akimirka kai aš susipažinau su jo tėvais, o jis su mano. Praėjo ir gražiausios metų šventės, ir kiti metai jau atėjo, o mes vis dar kartu.
Kiek mes turim Savo dainų, Savo akimirkų, Savo paslapčių, Savo... Ta meilė, tai varikliukas mano viduje. Tai mažytė narkotikų dozė, kurią jis dovanoja man kasdien.
Ne viskas yra tobula, bet tobulybės juk žmogus siekia visą gyvenimą. Mes sieksim jos kartu. Aš mylėsiu Jį, o Jis mylės mane. Ir taip bus iki gyvenimo galo. Ir mes pakviesim daug daug daug daug daug draugų į savo vestuves. Ir kaip man bus blogai, jis visad mane apkabins ir pabučiuos į kaktą.
**
Dabar sėdžiu ir kaip visad viena geriu vyną. Kambarys paskendęs prisiminimuose ir, argi dar gali būti keista, jei jau grįžau prie seno stiliaus, mėtiniuose dūmuose. Užpuolė melancholija. Nesuprantu kodėl, bet širdis virpa. Akys kupinos skaidrių ašarų. Bet ašaros ne skausmo, ne taip kaip anksčiau. Tai laimės ašaros. Ko dar reikia? Myliu, esu mylima,tokia būsiu visada,nes Jis man taip sakė. Nebeesu aš tokia arogantiška, neesu pilna pagiežos kaip kažkada,netgi pricipai nebėra tokie svarbūs. Ir visa tai vardan ko? Vardan Jo. Vardan meilės. Vardan mūsų.
Dievaži, galva pilna padrikų minčių, o dangus toks giedras. Jį mylėti taip paprasta. Iki šiol aš visad galvodavau į priekį, kurdavau strategijas, darydavau išankstinius sprendimus, bijodama ateities. Šiandien supratau, kad nesvarbu, turi dvi minutes, ar du šimtus metų pasakyti, jog myli. Svarbiausia išvis pasakyti. Juk tai tik žodžiai, bet meilė tai ne žodžiai, meilė – tai darbai. Šiltos rankos ir karštas bučinys brangiau nei visi pasaulio deimantai.
Viktorija
