Kalbininkui, Šiaulių universiteto profesoriui, habilituotam humanitarinių mokslų daktarui, miesto Garbės piliečiui Kazimierui Romualdui Župerkai kalbos klaidos rėžia ausį. Keletas profesoriaus pastabų – „Šiaulių krašto“ skaitytojams.
Kalbos mados
Pasak profesoriaus, yra žmonių, kurie kaip šlubas be lazdos negali apsieiti be įterpinio „iš tikrųjų“. Plinta nelogiškas sakinio modelis: „Manau, kad tikrai“ arba „Tikiuosi, kad tikrai“.
Pavyzdžiui, gerai žinomas televizijos laidų vedėjas taria: „Tikimės, kad lėktuvas iš Dublino tikrai nevėluos“.
„Man rodos, kad tokie keisti, nelogiški pasakymai plinta dėl parazituojančių žodžių „iš tikrųjų“, „iš tiesų“, „tikrai“, juos imame kaišioti kur reikia ar nereikia, – sako profesorius. – Tie „garantijos žodžiai“ labiausiai yra užsiveisę dažno politiko, valdžios vyro kalboje – bene iš noro įtikti tautai, rinkėjams, iš pastangų įtikinti klausytojus: jau aš tai esu teisingas žmogus, jau aš tai pasakysiu, kaip yra iš tikrųjų, iš tiesų, tikrai...“
Radijo laidos vedėja klausinėja gydytoją: „Ar įmanoma penkių asmenų šeimai už keturis šimtus litų per mėnesį sveikai maitintis?“. „Ko gero, tikrai ne“, – pasigirsta atsakymas.
„Tai ko gero ne ar tikrai ne?“, – teiraujasi kalbininkas.
Apdovanojama aktorė dėkoja: „Tikrai labai ačiū“. Profesorius pasidžiaugia tik normalia žodžių tvarka: „Bent nepasakė „ačiū labai“.
Septyneri metai, bet ne mėnesiai
Kitas parazitinis žodis – „pakankamai“.
„Ką reiškia „pakankamai blogas žmogus“? – klausia K. R. Župerka. – Arba – kaip suprasti valdžios vyro pažadą: „Tai įvyks pakankamai netrukus“? Šiame sakinyje prieveiksmis „pakankamai“, akivaizdu, visai nereikalingas, jis baigia išstumti iš kalbos žodį „gana“.
K. R. Župerka primena, kad dauginiai skaitvardžiai turėtų būti vartojami su daugiskaitiniais daiktavardžiais, pavyzdžiui, „septyneri metai“. Pasakymas „septyneri mėnesiai“ – lietuvių kalboje neįmanomas.
Palyginti neseniai kai kurie kalbėtojai ėmė labai keistai skaičiuoti savo teiginius: „Visų pirma, visų antra, visų trečia...“.
Junginys „visų pirma“ yra niekuo dėtas. Jis savo reikšme lygus žodžiui „pirmiausia“. O ką reiškia „visų antra“? Antriausia?
„Tokio žodžio nėra, nėra ir sąvokos, kurią galėtume šitaip nusakyti. Junginius „visų antra“, „visų trečia“ į pasaulį bus paleidę šmaikštuoliai, juokdirbiai, tyčia sukūrę, pagal analogiją, panašiai kaip šalia „kakadu“ juokaujant atsirado „kakatrys“, „kakaketuri“... Kai kas „visų antra“, „visų trečia“ palaikė moderniais pasakymais ir ėmė savo kalboje vartoti. Tarsi su protu susipykę“, – visai nesmagiai šaiposi profesorius.
Kalbininkui ne kartą teko girdėti pasakymą „du tūkstantis“, todėl jis primena, kad „tūkstantis“ gali būti tik vienas.
Žargoną reikėtų atskirti
Viešoje kalboje nedraudžiama vartoti žargoninių žodžių, tačiau, pasak K .R. Župerkos, jiems pavartoti turi būti tam tikros aplinkybės.
„Pavyzdžiui, švietimo ministras bendrauja su mokiniais. Jis gali pavartoti jų žargono žodį, norėdamas nusileisti iš savo biurokratinių aukštybių. Bet jis turėtų parodyti tiems klausytojams suprantąs, kad tai nėra bendrinės kalbos žodis“, – sako kalbininkas.
Jis prisimena rašytoją, kuri gina žargoninį žodį „veža“, tikindama kalbininkus, kad jis – lietuviškas.
„Pirmiausia, suabejočiau, ar šio žodžio reikšmė – lietuviška. Bet esama aplinkybių, kur tas žodelis tinka. Man reklama „Tėvystė veža“ – graži. Juk ji skirta jauniems žmonėms, o tas žodis – jų“, – savo požiūrį dėsto K. R. Župerka.
Jis mini ir į studentus orientuotos mobiliojo ryšio operatoriaus reklamos šūkį „Nebūk durnas“. „Durnas“ – barbarizmas, bet būtų parašyta „Nebūk kvailys“, būtų neįdomu. O parašius „durnas“ ir dar su skaičiumi 2 – „2rnas“ – rašytinis kalambūras, žaismė. Ar studentai nežino, kad tai – barbarizmas? Žino, bet šnekamojoje kalboje jis įsigalėjęs, todėl keistai atrodytų griežtas jo draudimas“, – aiškina profesorius.
Juokingas pavyzdys
K. R. Župerka prisiminė dar vieną pavyzdį.
Žurnalistė radijuje giriasi savo ir kolegų bendru darbu: „Esam labai susidirbusi kūrybinė grupė“. Iš visos kalbos aišku, kad ji norėjo pasakyti: esame darni, darniai, sutartinai dirbanti, susiklausiusi grupė, o išėjo, kad susikompromitavusi ("susidirbusi").
Kodėl taip šnekama?
„Nutolome nuo gyvos kalbos, aklai verčiame iš svetimų kalbų. Tai ir mąstyti imame svetima galva?“, – retoriškai klausia profesorius.
