Vulkaniukė
Su savo vaikinu buvau padraugavusi keletą mėnesių, kai jis pasiūlė susipažinti su jo tėvais. Labai nejaukiai jaučiausi, kai teko eiti pas juos, sėdėti prie stalo, pasakoti apie save ir savo šeimą. Man, tada dar abiturientei, tas pasisėdėjimas visai nepatiko, nes priminė tardymą.
Brangiausiojo mama kamantinėjo, ką planuoju veikti, baigusi 12klasių, kur studijuosiu, koks mano požiūris į jos sūnų ir t.t. Vaikino tėtis pasirodė gana supratingas ir greit nuėjo į kitą kambarį žiūrėti TV. Kai jo mama pagaliau liovėsi mane kamantinėti ir išėjo iš kambario, vaikinas paklausė: „Na, kaip tau pažintis su būsimais uošviais? Kaip patiko mano tėvai?“
Nė kiek nepagalvojusi juokais leptelėjau: „Žinai, tau teko girdėti tokį pasakymą, kad uošviai yra lobis, o lobis turi būti po žeme?“ Vaikinas net išsižiojo ir kažko žiūrėjo į duris. „Kas tau yra? Aš juokauju, čia toks juokelis“, - bandžiau teisintis ir nuleisti juokais. Ir pati atsisukusi į duris, vos nesuakmenėjau. Tarpdury stovėjo mano vaikino mama. Supratau, kad ji išgirdo mano leptelėtą frazę. Tada mielai būčiau sulindusi skradžiai į žemę.
P. S. Aš ištekėjau už savo tuometinio draugo, o jo mama dar ir dabar prisimena tą frazę, deja... Dabar stengiuosi, kiek įmanoma, apgalvoti savo žodžius ir apsidairyti aplinkui.
