Anksčiau menininkai buvo laikomi veltėdžiais ar bent jau nuo realybės atitrūkusiais idealistais, kurie pasmerkti skursti. Šiandien menininkai gyvena gal kiek geriau, tačiau požiūris, jog iš meno pragyventi neįmanoma visuomenėje įsišaknijęs gan giliai. Šiandieniniai menininkai turi daugiau galimybių, kur išnaudoti savo potencialą ir dar iš to užsidirbti, tačiau ne visos meno sferos tokios dėkingos.
Jaunam rašytojui prisibelsti į leidyklos duris nelengva
Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas, kažkada paklaustas apie menininkų dalią, kategoriškai atsakė, jog „pragyventi iš kūrybos nuo pat studijų baigimo iki amžiaus pabaigos pas mus neįmanoma, Lietuvoje nėra nė vieno tokio menininko“. Žinoma yra tokių rašytojų, kurie užsiima vien tik rašymu, tačiau, koks turi būti autoriaus produktyvumas, jog galima būtų sumokėti mokesčius, išlaikyti šeimą? Be to, parašius „šedevrą“ dar nesi užtikrintas, jog jis išskėstomis rankomis bus priimtas bet kurioje leidykloje. Leidyklos gerai „atsijoja“, kas joms neš pelną, o tai dažniausiai – gerai žinomi vardai, todėl mažiau žinomiems, pradedantiesiams tenka likti už borto.
Galimi rašytojo pragyvenimo keliai
Kaip pragyventi tuos metus, per kuriuos bus „gimdomas“ naujas kūrinys? Viena iš galimybių kreiptis į Lietuvos Respublikos Kultūros ministeriją, kuri gali skirti stipendijas tam tikram kūriniui sukurti. Štai 2009-2011 metams rašytojui Sigitui Parulskiui skirta 10 bazinių socialinių išmokų dydžio (1300 Lt) per mėnesį stipendija romanui apie M.K. Čiurlionį parašyti, baigti rašyti ir parengti spaudai naują eilių rinkinį, perrašyti prozos kalba K. Donelaičio „Metus“.
Negavusiems stipendijų lieka kūrybą palikti antrame plane ir ieškotis kažkokios pelningesnės veiklos. Nemaža dalis rašytojų dirba žurnalistinį darbą (pvz., Sara Poisson, Rimvydas Stankevičius), kuris ne taip nutolęs nuo kūrybinės veiklos. Vienus priglaudžia didieji Lietuvos dienraščiai, kiti įsitaiso literatūrinėje-kultūrinėje periodikoje kaip „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, „Nemunas“ ir kt. Tarp vyrų, keista, tačiau gan geidžiama naktinio sargo darbo vieta. Sargauti keliaujama, žinoma, apsiginklavus nešiojamais kompiuteriais, kuriuose bemiegėmis naktimis gimsta nauji kūriniai. Kiti darbo ieško knygynuose, bibliotekose, mokslo įstaigose.
Nepavykus dailininkui išgarsėti belieka pataikauti masiniam skoniui?
Vizualieji menai šiuo metu išgyvena pakilimą. Žmonės pamažu ima suvokti, jog menas yra puiki investicija.
Tarp populiariausių lietuvių menininkų esačio S. Staniūno darbų kaina siekia nuo 15 iki 50 tūkstančių litų. Į galerijas meno kūrinius atiduodantys menininkai dažnai patys nurodo darbo kainą, tačiau nereikia pamiršti, jog galerijos ir pačios užsideda nemenką antkainį. O kūrinių kaina, žinoma, labiausiai priklauso nuo autoriaus vardo. Kuo dailininkas žinomesnis, kuo daugiau pasaulinių galerijų, muziejų yra eksponuoti jo darbai - tuo kaina didesnė.
Dar ne itin žinomi jaunieji menininkai darbus parduoda po kelis tūkstančius litų, tačiau populiarėjant autoriui, kyla ir darbų įkainiai. Tereikia atsidavimo savo darbui ir pragyventi iš to įmanoma.
Tačiau ne kiekvienam lemta tapti tokiu žinomu kaip Š. Sauka ar S. Staniūnas. Galbūt todėl ne vienas dailininkas, neišsiskiriantis savita stilistika ar stengdamasis tiesiog išgyventi, pasuka lengvuoju keliu – pataikavimu masiniam skoniui. Kičiniais paveikslais užpildyta ne tik Pilies gatvė, bet ir ne viena galerija. Išpampę katinai ir van Gogo saulėgrąžos kainos ne tokios didelės, tačiau leidžiančios menininkui pragyventi, nes visada atsiras žmonių, derinančių paveikslus prie tapetų, neatskiriančių banalybės nuo vertingo darbo.
Ne itin sėkmingus menininkus suvilioja ir įvairios agentūros, kurios pasiūlo ne tik kūrybinį darbą, bet ir visas socialines garantijas. Dailininkus dažnai priglaudžia reklamos agentūros, leidyklos.
Aktorių išsigelbėjimas – papildoma veikla
Aktorius profesija bene viena iš prestižiškiausių ir pelningiausių pasaulyje veiklų. Raudonas šlovės kilimas, fotografų blykstės, nuotraukos ant žurnalų viršelių, keletas vilų, solidi suma banke, užtikrinanti aprūpintą gyvenimą – deja, visa tai užjūryje. Lietuvoje situacija kitokia. Su kinu pas mus situacija gan apgailėtina (reikia džiaugtis, jei per metus pasirodo keli lietuviški filmai), teatrai skursta. Aktorė N. Savičenko viename interviu yra minėjusi, jog teatras nėra finansiškai pelningas, jei aktorius nesusiranda papildomos veiklos. Pasak jos, prisidurti prie atlyginimo padeda įvairios prezentacijos, atidarymai, aukcionai, dėstymas studentams.
Taip pat nemaža dalis aktorių atsiduria TV ekrane. Filmuodamiesi reklaminiuose klipuose, vesdami laidas, renginius jie užsitikrina stabilesnes pajamas. Juk ir aktorę V. Mainelytę kadaise galima buvo pamatyti reklamuojančią veido kremą, o O. Konšunovo spektakliuose vaidinantis aktorius Julius Žalakevičius pasirodė humoro laidoje. Kiekvienas stengiasi išplaukti į platesnius vandenis, nes vien įkvėpimu ir aplodismentais sotus nebūsi.
Yra ir keletas įvairiapusiškų menininkų, kurie šalia aktoriaus darbo užsiima net keliomis kitomis veiklomis. Puikus to pavyzdys Nacionalinio dramos teatro aktorius A. Šlepikas, kurio prozos knygelė „Lietaus dievas“ 2006 metais buvo nominuota į geriausių metų knygų penketuką, jo „sąskaitoje“ taip pat keli poezijos rinkiniai, vaidmuo filme „Vilniaus getas“, darbas laikraštyje „Literatūra ir menas“ ir keli jo režisuoti TV serialai („Nekviesta meilė“, „Neskubėk gyventi“). Tačiau nedrįsčiau teigti, jog visa tai tėra finansinės naudos siekis. Gal tiesiog nesuvaržytos fantazijos žmogaus troškimas realizuoti savo idėjas? Tačiau būtent jis įrodo, jog menininkas gali save atrasti bet kur.
Klasikinės muzikos atlikėjai Lietuvoje nereikalingi?
Ne vienas „pop scenos“ „dainininkas“ vis paverkšlena, jog krizės metu itin sumažėjo jų honorarai, koncertų skaičius, nebesusirenkamas pakankamas skaičius klausytojų. Tačiau nepaisant to, į talentų paieškų tipo realybės šou veržte veržiasi jauni žmonės, siekiantys užlipti ant scenos, išgarsėti.
Galbūt išblėsus populiarumui tas realybės šou dalyvis, baigęs ar besimokantis vadybos ar kt. specialybės nieko ir nepraranda sugrįždamas į senąjį gyvenimą. Tačiau, ką daryti tiems, kurie į savo busimą karjerą investuoja 4 metus intensyvaus darbo, 18 tūkstančių litų metams studijoms Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir gavę diplomą neranda jokių galimybių pragyventi iš muzikos? Keli simfoniniais orkestrai ar muzikos mokyklos negali priimti visų baigusių muzikų, todėl dažniausiai ieškoti galimybių keliaujama svetur. Užsienyje juk menininkams lengviau iš savo veiklos išgyventi.
Sonata Dirsytė
