Atsiimti magistro diplomo Kauno technologijos universitete (KTU) Najeebas Hasanas atvyko iš Budapešto. Čia vaikinas atlieka praktiką Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) atstovybėje. „Esu indas, mokiausi Lietuvoje ir Vengrijoje, dirbu su žmonėmis iš 21 pasaulio šalies“, – apie savo tarptautinę patirtį pasakoja 29-erių Najeebas.

Lietuva – pirmoji N. Hasano aplankyta užsienio šalis. Strateginės lyderystės studijos KTU jam tapo startu į naują gyvenimą. Nors ir labai pasiilgsta Indijos spalvų, maisto ir švenčių, indas prisipažįsta nenorintis grįžti gyventi į gimtąją šalį, kurioje labai daug suvaržymų, o žmogus vertinamas pagal kastą, kuriai priklauso.

REKLAMA

– Koks buvo tavo pirmasis įspūdis apie mūsų šalį?

– Lietuva – mano pirmoji meilė, pirmoji užsienio šalis, kurią aplankiau. Mane sužavėjo keliai, infrastruktūra, tvarka. Lietuvoje belaidis ryšys, mobilusis internetas yra kasdienybė, o Indijoje nėra sparčiojo interneto nei belaidžio ryšio. Keliaudamas turi pasikliauti tik savo atmintimi – prisiminti gatvių pavadinimus, kelią. Dėl didelio gyventojų tankio neturime net normalių žemėlapių, nepadeda nė „Google Maps“.

– Vos vieną semestrą pasimokęs KTU išvykai studijuoti į Budapeštą. Kaip pasiryžai?

– Pats nebūčiau išdrįsęs – jau kelionė į Lietuvą atrodė didelis iššūkis. Mane paskatino tarptautinių ryšių koordinatorė fakultete, pasiūliusi pasidomėti „Erasmus“ studijų mainais. Žinojau, kad dėl studijų KTU trukmės mainams turiu tik vieną semestrą. Taip atsidūriau Budapešte.

– Mokama praktika JTO daugeliui atrodo tolima svajonė. Kaip tau pavyko tai pasiekti?

– Pavasarį daugelis įmonių samdo darbuotojus, o Budapeštas yra labai kosmopolitiškas miestas. Universitete vykususios karjeros mugės metu tiesiog padaviau paraišką dėl praktikanto pozicijos 11 mėnesių JTO atstovybėje Budapešte. Vėliau sužinojau, kad buvo gauta 200 paraiškų! Man sakė, jog mane pasirinko dėl to, kad esu indas, išvažiavęs studijuoti į Lietuvą ir iš ten – į Budapeštą. Mano darbdaviai suprato, kad keliauti, keisti aplinką man nesunku. Mūsų biuras aptarnauja beveik 12 tūkst. darbuotojų visame pasaulyje, bendrauju su žmonėmis iš 21 šalies.

– Praktikanto vietą gavai dėl to, kad esi matęs pasaulio, tačiau iki išvykdamas į Lietuvą keliavai tik po Indiją.

REKLAMA

– Indija – tai 29 provincijos, kurių kalba, kultūra, maisto gaminimo tradicijos skirtingos. Aš gimiau Delyje (Indijos šiaurėje), užaugau Bangalore (pietuose), turiu giminių visoje šalyje, todėl, manau, esu gana lankstus. Daugelis KTU studentų yra iš pietinių Tamil Nadu, Keralos arba Karnatakos provincijų. Jose tradicijų laikomasi labai griežtai, o provincialus nacionalizmas labai stiprus. Mano akimis, šiauriečiai visai kitokie nei pietiečiai – jie darbštesni, tolerantiškesni.

– Kaip į tavo pasirinkimą studijuoti užsienyje reaguoja tėvai?

– Tikriausiai žinote, kad Indijoje turime kastų sistemą. Mano šeima griežtai jos laikosi. Prieš išvykstant tėvai jaudinosi – manė, jog eisiu į klubus, pamiršiu ritualus ir tradicijas. Kai čia atvykau, mama man skambindavo kasdien vien tam, kad patikrintų, ar negeriu, nevaikštau su merginomis (o Lietuvoje jos labai gražios). Ji man sakydavo: „Mes tave prarandame, Najeebai, tu taip pasikeitei.“

– Tai taip ir neaplankei nė vieno klubo?

– Į klubą pirmą kartą gyvenime pakliuvau jau pirmąją dieną KTU – vyko vakarėlis studentams iš užsienio. Man labai patiko. Tačiau čia atvykau įgyti žinių, mokslas – mano aistra. Visada prisimenu, jog pats tiesiu kelią į savo sėkmę, todėl turėjau išmokti save kontroliuoti.

– Indijoje baigei bakalauro studijas. Kuo skiriasi mokslas tavo šalyje ir Europoje?

– Indijoje paskaitos vyksta nuo 9 iki 18 val. su pusvalandžio pertrauka pietums, paskaitose sėdi apie 60 studentų. Per dieną mokomės visų dalykų: pavyzdžiui, nuo 9 iki 10 val. – organizacinės lyderystės, nuo 10 iki 11 val. – žmogiškųjų išteklių vadybos, nuo 11 iki 12 val. – rinkodaros vadybos, nuo 12 iki 13 val. – statistikos, nuo 13 iki 14 val. – apskaitos, ir taip toliau. Vos spėji atsikvėpti, kol vienas dėstytojas keičia kitą. Ir taip visus bakalauro studijų metus. Man atrodė, kad KTU mokslo sistema per daug liberali, todėl dėstytojų nuolat klausinėjau, kaip, jų nuomone, man sekasi.

REKLAMA

– Na, o kaip kultūriniai skirtumai?

– Indai yra bendruomeniškesni, o lietuviai, kaip ir kitų Vakarų kultūrų atstovai, – linkę į individualumą. „Harvard Business Review“ buvo paskelbtas straipsnis – tyrimai rodo, kad kai vadovas indas pasakoja apie savo komandos laimėjimus, jis sako „Mes tai padarėme“. O europiečių vadovai linkę sakyti „Aš padariau“.

Kitas didelis skirtumas yra pagarba aukštesniam statusui. Pavyzdžiui, kai Indijoje į klasę įeina mokytojas, sveikinantis privaloma atsistoti. Vėl atsisėsti bus galima tada, kai jis leis. Tas pats galioja ir universitete. Tuos, kurie nepaiso šios taisyklės, dėstytojas gali išvaryti iš auditorijos. Čia, KTU, aš vis bandydavau atsistoti dėstytojui įėjus. Viena iš jų pamačiusi paklausė, kodėl taip darau.

– O kas tave šokiravo Lietuvoje?

– Man buvo labai sunku suprasti, kad galima viešai rodyti meilę. Indijoje gatvėje bučiuotis negalima – jeigu pamatys policija, gali nubausti ir būtinai paskųs tėvams.

Už rankų laikytis galima, bet ne tamsiose vietose, ne parkuose. Nesu tikras, kad man patinka toks viešumas. Kai kurie mano draugai juokauja: „Čia nė nereikia eiti į kiną, visko gali prisižiūrėti gatvėje.“ Indijoje net filmams taikoma griežta cenzūra, bučinių ekrane beveik nepamatysi.

– Kaip tave pakeitė šita patirtis?

– Aš tapau tolerantiškesnis, dabar suprantu žmones, gyvenančius šioje pasaulio dalyje.

Visą gyvenimą auklėtas, kad lytiniai santykiai iki vestuvių yra baisi nuodėmė, kad turi griežtai laikytis ritualų ir tradicijų, čia atvykęs pamačiau, kad žmonės gyvena kitaip ir jiems niekas neatsitinka. Kai kurie mano pažįstami indai, net ir gyvenami užsienyje, stengiasi griežtai laikytis savo įsitikinimų – valgo tik tam tikrą maistą, niekur neina. Jie gali praleisti užsienyje daugybę metų, bet nepasikeisti, netapti atviresni, jie niekuo nerizikuoja. Man tai – nepriimtina. Gyvendamas kitoje šalyje turi taikytis prie jos papročių.

REKLAMA

– Ar galvoji grįžti į Indiją?

– Tikriausiai ne. Norėčiau studijuoti doktorantūrą Olandijoje ar kitoje Europos šalyje, bandysiu siekti nuolatinio darbo JTO.

Pagal mūsų tradicijas privaloma visą gyvenimą gyventi su šeima – nebegalėčiau prie to prisitaikyti. Mano tėvai gyvena 12 kambarių name, kad užtektų vietos man ir visiems mano broliams bei jų šeimoms. Net jeigu ir pavyktų susitarti su tėvais, pasmerktų visi giminės – būčiau laikomas nedėkingiausiu sūnumi pasaulyje. Kas kita, jei gyveni kitoje šalyje. Tada visi supranta, jog darai taip dėl aiškaus tikslo – darbo ar mokslų.

– Nepasiilgsti namų?

– Labai. Pasiilgstu Indijos spalvų. Mums patinka dėvėti spalvingus drabužius, spalvingi mūsų namai ir maistas. Be to, Indijoje nuolat vyksta kokie nors festivaliai – ilgiuosi to šventės jausmo.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų