Turkijos menas padeda psichikos sveikatai

Ak­me­nės ra­jo­no psi­chi­kos svei­ka­tos cent­re užim­tu­mo te­ra­pi­jai im­ta nau­do­ti re­ta Lie­tu­vo­je tur­kiš­ka eb­ru ta­py­ba.

Sa­vi­ta kū­ry­ba

Pir­mą kar­tą tur­kiš­kos eb­ru ta­py­bos tech­ni­kos pa­no­rę iš­mok­ti žmo­nės nu­stem­ba, iš­gir­dę pa­siū­ly­mą pa­veiks­lą pra­dė­ti kur­ti van­de­ny­je. In­de jo pa­vir­šiu­je tep­tu­kais pa­taš­ko­mi ke­lių spal­vų da­žų, o pa­skui pa­ga­liu­ku brau­kiant ku­ria­mas vaiz­das. Ga­liau­siai ant jo už­de­da­mas, o po aki­mir­kos nui­ma­mas po­pie­rius, ku­ria­me lie­ka au­to­riaus dar­bas.

Kai pa­nau­do­ja­ma tirš­tė­liau da­žų ir dau­giau pa­brau­ko­ma pa­ga­liu­ku – daž­niau­siai su­ku­ria­ma mar­mu­ro raš­to imi­ta­ci­ja.

Neįp­ras­ti kū­ri­niai yra iš­skir­ti­ni iš ki­tų me­no sri­čių ir uni­ka­lūs, nes ant­rą kar­tą pa­kar­to­ti ly­giai to­kį pat vaiz­dą – neį­ma­no­ma. Įdo­mu, kad ga­lu­ti­nį re­zul­ta­tą pa­ma­tai, kai per­ke­li pa­veiks­lą ant po­pie­riaus la­po.

Ta­čiau to­kia kū­ry­ba neį­ma­no­ma, iš čiau­po pri­si­lei­dus į in­dą van­dens. Mat į jį rei­kia įmai­šy­ti spe­cia­lios iš Tur­ki­jos at­si­vež­tos gam­ti­nės me­džia­gos. Iš ten at­ke­lia­vo ir spe­cia­lūs eb­ru ta­py­bai pa­ga­min­ti da­žai.

Trys gy­dy­to­jai

Ke­lių šimt­me­čių se­nu­mo me­no tech­ni­kos se­mi­na­ruo­se iš­mo­ku­si Psi­chi­kos svei­ka­tos cent­ro so­cia­li­nė dar­buo­to­ja In­ga Mu­su­lie­nė ėmė nau­do­ti li­go­nių užim­tu­mo te­ra­pi­jai to­dėl, kad eb­ru pa­de­da iš­lie­ti emo­ci­jas, vi­zua­li­zuo­ti iš­gy­ve­ni­mus, su­telk­ti dė­me­sį bei at­si­pa­lai­duo­ti.

„Nau­jas me­to­das pa­de­da sveik­ti sie­lai, nes net trys jos gy­dy­to­jai kar­tu lyg dir­ba: van­duo, spal­va ir ju­de­sys“, – sa­kė I. Mu­su­lie­nė.

Psi­chi­kos svei­ka­tos cent­ro di­rek­to­rės Vir­gi­ni­jos Kris­ti­nai­tie­nės nuo­mo­ne, nau­ja me­no te­ra­pi­jos rū­šis pa­dės li­go­niams psi­cho­so­cia­li­nės rea­bi­li­ta­ci­jos pro­ce­se – kai psi­chi­kos su­tri­ki­mų tu­rin­tys žmo­nės ska­ti­na­mi kiek įma­no­ma la­biau iš­si­lai­ky­ti vi­suo­me­nė­je: ar­ti­mų­jų, kai­my­nų, bend­ra­dar­bių ra­te.

„Šis užim­tu­mo te­ra­pi­jos me­to­das tu­rė­tų pri­gy­ti dėl la­bai pa­trauk­lios prie­žas­ties, – pro­gno­zuo­ja cent­ro va­do­vė V. Kris­ti­nai­tie­nė. – Ta­pant eb­ru tech­ni­ka ne­rei­kia daug gal­vo­ti, su­pras­ti: ką aš čia da­bar da­rau. Jei pa­siū­lai pa­cien­tui nu­pieš­ti tep­tu­ku gė­lę, jis įsi­tem­pia, nes gal­vo­ja kaip ją nu­pieš­ti. Ne­leng­va ir to­dėl, kad li­go­niams sun­ku su­kon­cent­ruo­ti dė­me­sį, kad su­dre­ba ir ran­ka ar jis pra­stai jau­čia­si.“

Gy­dy­mo įstai­go­je į eb­ru už­siė­mi­mus ke­ti­na­ma nu­kreip­ti apie 200 pa­cien­tų.

Vytautas Ruškys