Apie netikėtą radinį, aptiktą tvarkant komposto dėžę Jurbarko rajone esančioje sodyboje, socialiniuose tinkluose pasidalijusi Simona savo įrašu sutiko pasidalinti ir su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais.
Komposto dėžėje – žalčio išnara ir kiaušiniai
Sluoksnis po sluoksnio nuimamas kompostinės turinys slėpė vieną netikėtumą po kito – iš pradžių rasta išnara, o nuėmus dar vieną sluoksnį, pasimatė ir ne viena dešimtis kiaušinių.
„Pribrendo laikas pagaliau susitvarkyti kompostinę. Nu ką, pirštinės ant rankų, įrankiai į rankas ir kimbam į kasimo darbą.
Pirmas sluoksnis – gyvačioko išnara... Nu ok, didelė, nemaloni, bet dirbam, kasam toliau. Pašalinus „skūrą“.
Antras sluoksnis – Žilvino vaikai.
Atsargiai surenkam ir nešame į saugią, vėsią ir drėgną vietą. (Tikėkimės, išgyvens.)
Hmmmm... Laukia trečias sluoksnis. Tik baiminuosi, kad ten manęs laukia susirangiusi įtūžus Žilvino pati“, – rašė radiniais pasidalijusi Simona.
Naujienų portalas tv3.lt komentaro, ar toks radinys – retas, kaip elgtis tokį radus ir ką kiekvienas turėtų žinoti apie gyvates, kreipėsi į herpetologą Gerardą Paškevičių, daugeliui geriau žinomą kaip Džiunglių Žmogų.
Peržvelgęs nuotraukas, jis patvirtino, kad tai yra geltonskruosčio žalčio kiaušiniai, nors, kaip pastebi, kai kurie jų atrodo apdžiūvę. Tai yra vienintelė Lietuvoje gyvenanti gyvačių rūšis, dedanti kiaušinius, mat ir angys, ir lygiažvyniai žalčiai yra gyvavedžiai.
Nors pats savo praktikoje yra susidūręs su atveju, kai žmonės paskambinę teigė, kad kieme – žaltys, o iš tiesų tai buvo pabėgusi arba išmesta egzotinė gyvatė.
Įvertino, ar toks radinys – retas
O ar toks radinys – įprastas ar ne, priklauso nuo gyvenamosios vietos, juk kuo arčiau gamta, tuo didesnė tikimybė sutikti ką nors nematyto ar įdomaus – čia žmonės labiau dalijasi gamta su gyvūnais.
„Dažnai taip nutinka, kad žmonės tik paskui pamato, kad čia kažkokia veisimosi vieta ar migracijos takas gyvūnėlių, kurie tai daro daugybę metų. Dažniausiai nustemba tie, kurie būna neseniai atsikraustę į tokias vietas, o tie, kas gyvena seniau, bet nematė nieko panašaus – galbūt įvyko aplinkoje kažkoks pokytis: gal kūdrą išsikasė, gal žolę nušienavo ir atsiranda truputį palankesnės sąlygos įsikurti tam tikroms rūšims“, – aiškino G. Paškevičius.
Vis tik jis pažymi, kad žalčio patelė jau kurį laiką turėjo sukiotis aplinkui, nes kiaušinius deda apie 300–400 metrų spinduliu nuo vietos, kurioje poravosi.
Džiunglių Žmogus pasakoja, kad geltonskruosčių žalčių patelės gali padėti skirtingą skaičių kiaušinių – viskas priklauso nuo vieno svarbaus faktoriaus:
„Viskas priklauso nuo amžiaus. Jaunos patelės deda mažiau – kiaušinukų gali būti apie 14. Jeigu suaugusi, stambi patelė – kiaušinukų gali būti ir virš 30. Teko skaityti, kad ir 46 buvo sudėti. Taigi kuo vyresnė, stambesnė patelė, tuo automatiškai daugiau kiaušinių bus. Bet, vėlgi, jeigu labai sena patelė – pamažu jų skaičius vis mažėja.“
Ką daryti radus geltonskruosčio žalčio kiaušinius?
Anot specialisto, nenuostabu, kad žalčio patelė pasirinko komposto dėžę dėti kiaušiniams – dėl vykstančių puvimo procesų vakarais jo viduje nenukrenta temperatūra, tad kiaušiniai nesušąla, taigi yra tinkamas temperatūros, be kita ko – ir hidrologinis režimas, jiems pakanka ir drėgmės.
Jis skuba paneigti ir gajų įsivaizdavimą, kad žalčio kiaušiniai – kone tokie patys kaip vištos. Pasirodo, visai ne – geltonskruosčiai žalčiai sudeda odiškus kiaušinius be įprasto kalcifikuoto lukšto, dažnai sulipusius vienus su kitais.
Tad kaip elgtis aptikus tokį radinį? G. Paškevičius pažymi, kad idealiausias variantas – kaip jie surasti, taip ir palikti. Kita vertus, jei juos reikia perkelti, yra du keliai – arba patiems perinti inkubatoriuje, kam reikia nemažai žinių (pavyzdžiui, kad reikalingas vermikulitas, turi būti sudarytos tinkamos sąlygos).
Kitas kelias – atsargiai perkelti kiaušinius ir padėti juos lygiai taip pat, kaip jie ir buvo sudėti rastoje vietoje, parinkti panašią radimo vietai aplinką – pavyzdžiui, komposto, lapų ar šakų krūvą.
„Jei nunešime kur nors toliau ir uždengsime trimis lapais, kiaušinukai taps lapės ar kokio paukščio pietumis, nes ir matysis gerai, ir skleidžia kvapą, kurį plėšrūnai užuodžia – blogas variantas būtų kažkur išnešti ir tiesiog padėti visiškai atsitiktinėje vietoje“, – kokios klaidos nedaryti, patarė herpetologas.
Gyvačių kiaušinius geriausia imti užsidėjus sterilias pirštines, tačiau jei jų neturima po ranka – tai nėra taip jau baisu. Jei sakoma, kad paukščiai nebeperi žmonių paliestų kiaušinių, tai su geltonskruosčiais žalčiais situacija yra kitokia:
„Kiaušinius liesit ar neliesit – žalčio patelei nesvarbu, nes ji jau bus nušliaužusi savo keliais. Ji jau viską padarė – savyje brandino kiaušinius, kol sudėjo, ir viskas – iššliaužė, kad neišduotų plėšrūnams, kur yra kiaušiniai. Ji šliaužia tolyn nuo tos vietos ir viską palieka savieigai.“
Gyvatės neriasi kelis kartus per metus
O neriasi žalčiai net kelis kartus per sezoną – suaugėliai tai daro ir tris kartus. Tiksliai nustatyti, kada laukinis žaltys nusiners odą, sudėtinga, nes tai priklauso nuo to, kaip dažnai gyvatei pasiseka pasimaitinti. Kuo daugiau maitinasi – tuo greičiau paauga. Įtakos turi ir aplinkos šiluma.
Tad paaugusi gyvatė atsinaujina – atsikrato pasenusios odos. Kaip pavyzdį G. Paškevičius pateikia situacijas, kai žmogui nuėjus į dušą ar nusimaudžius tvenkinyje, patrynus odą susidaro juodi gniutuliukai – tai yra epitelis, odos ląstelės, kurias mes galime pašalinti prausdamiesi, o gyvatėms tai padaryti padeda nėrimasis.
Prieš išsinėrimą gyvatė pradeda gaminti aliejingą skystį tarp „naujos“ ir senosios odos, todėl tam įvykus kurį laiką gyvatė iš tiesų būna drėgna ir tik po kurio laiko oda vėl tampa sausa, blizganti ir ryški. Toks pokytis gyvatėms nėra lengvas – tuo metu jos yra pažeidžiamiausios:
„Tai yra pats jautriausias jų periodas, nes jos tuo metu dar prasčiau mato nei įprastoje būsenoje. Kadangi gyvatės nemirksi, nes neturi akių vokų, jos turi skaidrų apsauginį žvyną, dengiantį akis, dėl kurio gali matyti ir į akis neprikrenta apnašų. Tai labai įdomu – jeigu žmonės, kas rado išnarą, ją patyrinėtų, tai galėtų rasti išnaroje „akis“.
Gyvačių gyvenimo ciklas – be galo įdomus
Visų Lietuvoje gyvenančių gyvačių: paprastųjų angių, lygiažvynių ir geltonskruosčių žalčių – gyvenimo ciklas labai įdomus. Žiemą jos praleidžia sąstingyje, dar vadinamoje hibernacijoje. Pavasarį angys gali prabusti labai anksti, kad ir kovo gale, kai dar vietomis yra sniego, mat gyvates pažadina ne tolygiai kylanti šiluma, o staigūs temperatūros pokyčiai – pavyzdžiui, jei laikėsi kelių laipsnių minusinė temperatūra ir staiga sušilo iki +8–9 laipsnių.
„Kai jie pabunda iš sąstingio, arba išsineria, arba bando šildytis kaip gali geriau, kad ūgtelėtų. Tada būtų gerai susimedžioti grobio – žalčiai, kai pabunda, ieškosi sau šliužų, sliekų, pelyčių, paukščiukų, varliukų, žuviukų – bet ko, ką gali suėsti“, – pasakojo G. Paškevičius.
Kai pasisotinama, iki gegužės mėnesio vyksta aktyvus poravimasis. Gyvačių patelės yra sėslios, taigi ima skleisti feromonus ir prie savęs vilioja patinus. Užuodę jų skleidžiamą kvapą, pretendentai patraukia prie arčiausiai esančios patelės.
O pretendentų būna ne vienas, tad tenka stoti į „kovą“ – siekdami galimybės apvaisinti patelę, jie vijasi vienas apie kitą. Tokį vaizdą išvydusieji dažnai vadina gyvačių šokiu, tačiau iš tiesų tai – įnirtinga kova. O laimi tas, kuriam pavyksta aukščiau pakilti ir ištiesti galvą.
„Kai jis įrodo, kad gali daugiausiai išsitiesti į viršų, keliauja poruotis su patele. Aišku, patelė gudri – ji gali poruotis su keliais patinais. Patelės savyje turi spermos kišenėlę ir paskui netgi pati gali išfiltruoti, kurio patino spermą panaudoti apvaisinimui. Tai labai įdomu, nes ji gali ne tik išsirinkti, kuris jai „labiau patiko“, bet ir patino sėklą gali laikyti iki kelerių metų“, – įdomybes vardijo herpetologas.
Įvykus susiporavimui, patinai šliaužia savo keliais, nes jau būna išalkę – metas medžioti, o patelės ima ieškoti vietos, kur pasislėpti ir ramiai brandinti jauniklius arba kiaušinėlius. Tam pasitarnauja ir graužikų urveliai, ir nuvirtę rąstai ar medžių šaknų sistema.
Gyvavedės gyvatės jauniklius subrandina savyje – jie gimsta „apvalkalėlyje“, kurį turimu išlindusiu dantuku perskrodžia ir iššliaužia pilnai susiformavę. Tai dažniausiai vyksta rugpjūtį, kartais rugsėjį, tačiau yra fiksuota ir liepos mėnesį nutikusių atvejų.
Išsiritę arba gimę jaunikliai būna nepriklausomi nuo tėvų – iš pradžių laikosi vieni arčiau kitų, taip saugodamiesi, o galiausiai vis tolsta. Pasitaiko atvejų, kai „brolių ir seserų“ draugijoje ilgiau užsibuvę jaunikliai pradeda maitintis vienas kitu – gamtoje toks reiškinys vadinamas „kainizmu“.
Patelės, sudėjusios kiaušinius arba atvedusios jauniklius, atsipalaiduoja ir leidžiasi į medžioklę, ruošdamosi artėjančiam rudeniui, o paskui – ir hibernacijai šsltuoju periodu. Tam svarbu ir prisimaitinti, ir rasti vietą, kur laikytųsi apie +4 laipsniai šilumos.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
