Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio
2019.05.04 11:00
Vitalija su sūnumi Aleksandru. (nuotr. asm. archyvo)

Vitalija su sūnumi Aleksandru. (nuotr. asm. archyvo)

Šiandien dvylikamečio Aleksandro mama vilnietė Vitalija teigia pagaliau galinti atsipūsti ir pradėti naują gyvenimo etapą – prieš savaitę jos sūnui pagaliau diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas (Aspergerio sindromas). Kartu su diagnoze gautos 2 metus prašytos rekomendacijos mokymui namuose gauti. Iki šio status quo mamai ir sūnui teko pereiti pragarą – Lietuvos institucijos, veikdamos pagal įstatymus, vertė socializuoti vaiką per prievartą. To rezultatas – mamos depresija, sūnaus bandymas nusižudyti, o vėliau ir pasikėsinimas į bendraklasį.

„Laiku popieriuose neįrašyta diagnozė kainavo metų metus kančios vaikui, visai mūsų šeimai, visiems su vaiku kontaktavusiais žmonėmis ir jų šeimoms“, – taip sudėtingą šeimos istoriją pradeda pasakoti mama.

REKLAMA

Nepatogus vaikas

Kad sūnus ne toks, kaip kiti vaikai, Vitalija teigia pastebėjusi dar kūdikystėje.

Vargiai galėdavau jį palikti netgi su tėčiu ar seneliais, nes vienintelė galėdavau jį pamaitinti, nuraminti ir užmigdyti. Turėjau visada ir visur būti su juo. Kieme su vaikais jo santykis mezgėsi taip pat sunkiai – bendraamžių jis bijojo. Aleksandras buvo toks nerangus meškiukas, bijantis aukščio, vandens, greičio. Sūnus buvo jautrus garsams, skoniui, kvapams, drabužių tekstūrai. Kartais man būdavo sunku jam ką nors paaiškinti, atrodydavo, kad jis negirdi ar nesupranta, kas jam sakoma. Jis greitai įsiaudrindavo ir sunkiai nurimdavo, todėl negalėdavome užsiimti aktyvia veikla. Taip pat negalėdavome važiuoti jokia transporto priemone – jį pykindavo“, – jau kūdikystėje kilusius sunkumus prisimena Vitalija.

Vis dėlto labiausiai problemos išryškėjo pradėjus lankyti priešmokyklinio ugdymo įstaigą: „Kai pirmą kartą atėjome į grupę, auklėtoja pasiūlė išslinkti, kol jis apžiūrinėjo žaislus, ir grįžti po dviejų valandų. Deja, grįžusi radau jį gulinti grupės kampe beveik priepuolio būsenos – raudoną, ištinusį nuo ašarų, besikratantį. Auklėtoja guodėsi, kad negalėjo nei prieiti prie jo, nei paliesti, nes nuo to jis imdavo dar labiau rėkti. Nuo tada daugiau kaip mėnesį eidavau kartu su juo į grupę, kol priprato.“

REKLAMA

Vis dėlto subjurus nuotaikai Aleksandras kąsdavo auklėtojai ar trenkdavo kitam vaikui. Mama guodžiasi, kad jos sūnus daugiau laiko praleisdavo „ant kėdės“ (auklėtoja taikė tokią drausminimo priemonę) nei dalyvaudamas grupės veikloje. Ir nors, pasak mamos, berniukas buvo gabus – pirmas grupėje pažino spalvas, formas, skaičiukus, bet daugumą žinių įgijo namuose. „Per užsiėmimus jis nekoncentravo dėmesio, nesuprasdavo, kad grupei sakomas tekstas galioja ir jam. Dailė, darbeliai sūnui nesisekė dėl smulkiosios motorikos problemų, o per muziką ir šokius apskritai pabėgdavo į kampą ir užsikimšęs ausis piktas rėkdavo, kad visi nutiltų“, – pasakoja mama.

Kad vaiko problemos – ne vien sunkaus charakterio ar lėtesnio vystymosi padarinys, Vitalija sako supratusi tik po metų, kai sūnui buvo treji. Tuomet, persikrausčiusi į kitą gyvenamąją vietą, moteris nutarė sūnų leisti į privačią estetinio lavinimo mokyklėlę. Čia, nepaisant pasikeitusios aplinkos ir pedagogų, kilo tos pačios problemos: „Į pamokas Aleksandras eidavo užsidengęs akis, kad mokytojos ir vaikų nematytų, į salę žengdavo užspaudęs ausis, o per pertraukas vaikščiodavo sugniaužtais kumščiais, mat visi vaikai jam atrodė „blogiečiai, nuo kurių reikia gintis“. O jei būdavo situacijų, kai sūnus negalėdavo pasipriešinti, jis tiesiog pasileisdavo bėgti, kur akys veda: per miestą, per gatves. Todėl ir sėdėjau pamokėlėse su juo visą laiką.“

REKLAMA

Laiku nenustatyta diagnozė ir bergždžios pagalbos paieškos

Supratusi, kad sūnui kažkas negerai, moteris nesėdėjo rankų sudėjusi ir pagalbos ieškojo, atrodytų, visur. Pirmiausia kreipėsi į apylinkės gydytoją. „Gydytoja, pažvelgusi į ramiai sėdintį, kažkur sau po kojomis žiūrintį berniuką, kalbantį apie riterius ir teleportacijas, tik palingavo galva ir pasakė: „Negražu vaikus mušti“. Siuntimo pas jokius kitus specialistus negavau nei tada, nei kai kelerius metus iš eilės skundžiausi agresyviu vaiko elgesiu“, – tvirtina mama.

Moteris pati kreipėsi į Santariškių klinikas (dabar Santaros klinikos), prašydama ištirti Aleksandro klausą. Kreipėsi ir į Vaiko raidos centrą (VRC), kad nustatytų, ar jis hiperaktyvus. „Bendraudamas akis į akį su specialistais Aleksandras kuo puikiausiai koncentravo dėmesį ir „viską girdėjo“, todėl iš abiejų konsultacijų išėjome su verdiktu – sveikas“, – pasakoja mama.

Jausdama įtampą dėl artėjančios mokyklos ir ieškodama būdų pataisyti sūnaus elgesį, moteris užrašė jį į popamokinį dienos centrą su socialinės integracijos programa. Ten su juo dirbo psichologai ir socialiniai darbuotojai, kurie taikė pozityvaus ugdymo programą. Nepaisant to, Aleksandras, jei tik kas vykdavo ne pagal jo „planą“, tampė vadoves už plaukų, spjaudėsi, mušė vaikus, dažnai buvo išnešamas iš užsiėmimų piktas iki raudonumo, klykiantis. „Vis dėlto esu be galo dėkinga centro darbuotojams, kad niekada neieškojo kaltų ir nieko nesmerkė, o tik kantriai bandė padėti mano sūnui, teikė psichologinę pagalbą man, netgi gynė Aleksandro interesus įvairiose institucijose.“

REKLAMA

Vitalija pasakoja lankiusi ir dienos centro rekomenduotus pozityvios tėvystės kursus, tačiau, pasak jos, Aleksandrui šis auklėjimo būdas netiko, nes jis nesuvokė priežasties ir pasekmės ryšio.

Galiausiai prieš pat mokyklą Vitalija pagaliau išprašė siuntimo pas neurologą, o šis, pastebėjęs autizmui būdingų bruožų, davė siuntimą į VRC. Visgi reikiamos ir veiksmingos pagalbos moteris teigia nesulaukusi: „Jaučiau, kad tąsyk gydytojai atsainiai pasižiūrėjo į Aleksandro problemas: vos išgirdę, kad tėtis mažai dalyvauja vaiko gyvenime, sūnaus elgesį nurašė kaip disfunkcinės šeimos padarinį“, – pasakoja ji. Aleksandrui buvo parašyta diagnozė „Kiti emocijų sutrikimai vaikystėje“. Vitalija sako besąlygiškai patikėjusi specialistų išvadomis, kaltino save ir vaiko tėvą, kad šaltais tarpusavio santykiais sužalojo vaiko emocinę būklę, vylėsi, kad visgi pavyks sūnų išauklėti.

Sunkumai norint gauti mokymą namuose

Moteris pasakoja į pirmą klasę sūnų vedusi su baime, ir ji buvo pagrįsta: auklėtoja guodėsi, kad Aleksandras trukdo visai klasei dirbti, prašė jo nevesti į pamokas ir kreiptis į gydytojus. Vitalija domėjosi galimybe gauti mokymą namuose, bet negavo – mamai aiškino, kad jis pirmokui nepriklauso, mat pirma klasė visiems vaikams adaptacinė. Vitalija sako tiesiog neoficialiai susitarusi su mokykla ir sūnų mokiusi namie.

REKLAMA

Po metų pavyko metams gauti mokymą namuose su tikslu per tą laiką „susitvarkyti elgesį“: „Vėl tyrėmės VRC. Ir vėl išėjome su ta pačia diagnoze, – apgailestauja moteris. – Tuomet paprašiau psichiatrų atkreipti dėmesį į kai kuriuos sūnaus ypatumus ir jį ištirti dėl autizmo. Deja, išgirdau atsakymą, kad autizmui nustatyti nepakanka požymių.“

Aleksandrui pradėjus lankyti trečią klasę po eilinio incidento Vitalija kreipėsi į polikliniką prašydama kviesti medikų komisiją, kad vėl skirtų mokymą namuose. „Skyrė, tačiau kartu skyrė ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos priežiūrą, – stiprėjantį institucinį spaudimą prisimena mama. – Tarnyba problemą ėmėsi spręsti iš esmės: ištyrė šeimą, iš gydančių gydytojų surinko aprašymus, sukvietė Aleksandro mokytojus, dienos centro darbuotojus, ir vėl nusiuntė vaiką į VRC, taip pat ir į Pedagoginę psichologinę tarnybą (PPT).“

Moteriai buvo keista, kad vaiko teisių specialistai daugiausia domėjosi, kodėl vaikas namie kalba lietuviškai, o lanko rusišką mokyklą. „Per apsilankymą VRC akcentavau, kad padėtis šeimoje nesusijusi su vaiko emocine būkle, nes antras vaikelis auga pozityvus ir socialiai aktyvus. Sakiau, kad vaikų tėvas šiuo metu aktyviai dalyvauja vaikų gyvenime, tačiau nuo to sūnaus elgesys nepagerėjo“, – pasakoja Vitalija.

REKLAMA

Ji sako vėl prašiusi sūnų ištirti dėl autizmo, bet tokios diagnozės galimybė vėl buvo atmesta. Vis dėlto psichologė išsakė įtarimus dėl sensorinės integracijos disfunkcijos (ji būdinga didelei daliai autizmo spektro sutrikimą turinčių žmonių) ir nusiuntė pas ergoterapeutą. Šis įtarimus patvirtino. „Kuo daugiau kalbėjomės, tuo aiškiau darėsi, kad sūnaus elgesys maždaug 90 proc. atitinka autizmo simptomus“, – sako moteris. Tačiau ir vėl niekas nepasikeitė, specialistų rekomendacijos liko tokios pat – taikyti pozityvaus skatinimo auklėjimą ir socializuoti.

Socializacija per prievartą – košmaras mokykloje

Bandymą socializuoti Aleksandrą Vitalija prisimena kaip nesibaigiantį košmarą. Iššūkiu tapdavo vien atsikėlimas ir nuėjimas į pamokas: „Mano sūnui svarbi standartiška dienotvarkė. Jei jis neišsimiegodavo, negalėdavau jo prikelti ryte. Niekas nesuprasdavo, kaip taip gali būti, – pasakoja mama ir prisipažįsta jautusis lyg uždarame rate. – VRC ir psichiatrai aiškino, kad privalau kelti ir vesti vaiką į mokyklą, nepaisant to, kokia jo nuotaika ir norai. O mokykla teisinosi turinti orientuotis į klasę, o ne į vieną vaiką, ir prašė tvarkytis mokymą namuose. Mokytoja prašė nevesti Aleksandro, bent jau tomis dienomis, kai šis atsikėlęs blogos nuotaikos, nes tada jis žalodavo kitus ir bėgdavo iš mokyklos. O dažniausiai jam nuotaika subjurdavo būtent mokykloje – atsidūrus tarp vaikų“, – atsidūsta Vitalija.

REKLAMA

Jai teko atlaikyti ir bendraklasių tėvų priekaištus, kuriuos ji vadina racionaliais ir suprantamais, tačiau vis tiek skaudžiais. „Mano sūnus buvo vadinamas nusikaltėliu, jam buvo prognozuojama ateitis kalėjime, o aš buvau nemokanti auklėti savo vaiko mama. Man dažnai buvo grasinama policija ir teismais. Keli vaikai dėl mano sūnaus patyrė sužalojimus, keli pakeitė mokymo įstaigas. Labai dėl to išgyvenau“, – patirtą stresą prisimena moteris.

Vitalija pasakoja net pakeitusi polikliniką, kad išgirstų kitų specialistų nuomonę, bet suprato, kad visi psichiatrai remiasi VRC išvadomis. Ketvirtoje klasėje, rekomenduojant PPT, jos sūnus vėl buvo įleistas į bendrą klasę. „Jam skyrė logopedą, psichologą, mokytojo padėjėją, kuri laikui bėgant virto beveik jo aukle, – pasakoja mama. – Padėjėja negalėdavo nuo jo atsitraukti nė minutės, nes sūnus tuoj pat su kuo nors įsiveldavo į konfliktą.“ Vis dėlto tais metais su vienu iš bendraklasių (su suaugusiojo priežiūra) sūnus pirmą kartą gyvenime sugebėjo palaikyti ilgalaikius draugiškus santykius.

Prarasta emocinė sveikata ir pasiekta kritinė riba

Vitalija pasakoja, kad sūnui lankant trečią klasę, kai situacija buvo sunkiausia, ją buvo apėmusi neviltis. „Buvo tarpsnis, kai nesikėliau iš lovos 3 mėnesius. Nekėliau telefono, neatidarinėjau durų, o šunį išvesdavau tik naktimis, kai žinojau, kad nesutiksiu nė gyvos dvasios. Tuo metu beveik visus namų ruošos darbus, taip pat ir vaikų priežiūrą turėjo perimti vaikų tėvas“, – prisimena ji.

REKLAMA

Tik rūpestingos draugės dėka moteris suprato, kad susirgo depresija. Geriau pasijuto, kai sūnus jau buvo ketvirtokas. „Pasinaudojau situacija, kad jis turi mokytojos padėjėją, ir pasistengiau atsiriboti nuo emocinę būklę išbalansuojančių mokyklos reikalų: nedalyvaudavau tėvų susirinkimuose, nesilankiau pas negalinčius niekuo padėti specialistus. Nustojau klausytis nesibaigiančių kaltinimų ir priekaištų. Bet tada pradėjau ugdytis savyje stiprybę kovoti už savo šeimos interesus.“

Aleksandrą perkėlus į 5 klasę įvyko lemtingi pokyčiai – šalia jo neliko mokytojo padėjėjos. „Jam jau buvo 11 metų. Jis suprato, kad nemoka pritapti prie vaikų ir kad dažnai nesugeba kontroliuoti savo emocijų. Kiekviena diena mokykloje jam prilygo kankinimui. Kiekvieną rytą jis keldavosi su ašaromis akyse – nenorėjo eiti į mokyklą“, – prisimena mama.

Mokykla norėjo, kad Aleksandras gautų mokymą namuose arba keistų mokyklą. Kadangi sykį šeima jau keitė mokyklą ir problemoų tai neišsprendė, moteris atsisakė tai daryti. Tuomet, pasak mamos, mokykla pabandė atsikratyti Aleksandro kitomis priemonėmis – buvo bandoma įrodyti, kad moteris nesirūpina savo vaiku, į Vaiko teisių tarnybą siuntė skundus dėl kiekvienos smulkmenos.

Augindama sūnų Vitalija visus 12 metų negalėjo dirbti. Moteris buvo paveldėjusi nekilnojamojo turto, užsiėmė nuoma, dalį pinigų investavo į verslą, bet įklimpo į skolas, nuomojamus butus teko parduoti. „Esame išgyvenę situacijų, kai ir kokybiško maisto įsigyti negalėjome“, – pasakoja moteris.

REKLAMA

Šeimą užgriuvusios problemos pasiekė kritinę ribą, kai 2018 m. lapkričio mėnesį po eilinių muštynių berniukas pabandė iššokti pro langą. „Sūnus man pasakė, kad nusižudys, jei dar nors sykį turės eiti į pamokas“, – prisimena mama. Pasak jos, tai buvo galutinis taškas, kuomet ji virto liūte, pasiruošusia kovoti prieš visą sistemą dėl savo vaiko.

Atimsime, bet vis vien socializuosime

Vitalija sako nusprendusi nebeleisti sūnaus į mokyklą. Apie savo sprendimą pranešė Vaiko teisių tarnybai ir paprašė rasti Aleksandrui mokyklą, atitinkančią jo poreikius, nes ji tokios neradusi. Vitalija pasakoja, kad ir tarnyba, ir miesto Švietimo skyrius teigė niekuo padėti negalintys. „Tik rekomendavo vesti vaiką į mokyklą, o iškylančias problemas spręsti su psichologais. Nevedžiau. Jau po mėnesio Aleksandras atsigavo, ir mūsų gyvenimas prašviesėjo“, – sako moteris.

Vis dėlto mokslo metų pabaigoje Vitalija gavo kvietimą į posėdį, kuriame išgirdo grasinimų, kad Aleksandras bus paimtas iš šeimos, nes mama neužtikrina jo teisės į mokymąsi. Vitalija bandė kreiptis į advokatus – jie buvo šokiruoti istorijos absurdiškumo ir nežinojo, kuo padėti: „Patarė pirmiausia oficialiai kreiptis į Vaiko teisių tarnybą, kad bent turėtume dokumentą su jų pozicija.“ Netrukus Vitalija gavo atsakymą su pasiūlymu Aleksandrą perkelti į savaitinę mokyklą vaikams, turintiems elgesio problemų. Tačiau ši mokykla – Kaune, tad sūnus buvo išplėštas iš šeimos, išsiųstas mokytis į kitą miestą, o namo grįždavo tik kas antrą savaitę savaitgaliui ir atostogoms.

REKLAMA

Moteris pasakoja, kad iš pradžių šis sprendimas pasirodė visai neblogas – daugiau nei pusę metų internatinėje mokykloje su sūnaus elgesiu darbuotojai susitvarkė: Aleksandrui vis dar buvo sunku būti tarp bendraamžių, tačiau rūpestingi darbuotojai ir struktūrizuota aplinka kompensavo kylančius nepatogumus. Berniukui buvo skirtas vienvietis kambarys, kur jis visada galėjo pabėgti nuo triukšmo ir nepageidaujamos kompanijos. Mokyklos darbuotojai palankiai apie jį atsiliepė. Daugiau šeimos niekas netikrino ir nesiuntinėjo nuo vieno specialisto pas kitą. Nebebuvo kaltinimų ir grasinimų – likusieji šeimos nariai galėjo pradėti lipdyti savo gyvenimus iš naujo.

Vis dėlto mama nerimavo, kad besimokant internatinėje mokykloje, juolab kartojant 5 klasės kursą, nukentėjo vaiko pažymiai. O ir vaiko fizinė sveikata buvo nekokia: Aleksandrui nustatytas stuburo iškrypimas. Mama išgyveno, kad sūnui niekuo negali padėti, net neįtardama, kad netrukus viskas ir vėl kardinaliai pasikeis: „Aleksandro kambarys buvo atiduotas kitam berniukui, o jis perkeltas į dvivietį. Nujaučiau, kad toks mokyklos sprendimas gali blogai baigtis“, – prisimena Vitalija. Protrūkio ilgai laukti nereikėjo – Aleksandras suaugusiųjų akivaizdoje virtuviniu peiliu puolė bendraklasį. Tik greitai sureagavus socialiniam darbuotojui niekas nenukentėjo.

REKLAMA

Įrašas popieriuose viską pakeičia

Keista, bet šis įvykis paskatino skubias ir geras permainas. Po išpuolio Aleksandras buvo skubiai hospitalizuotas ir gydytas Kauno psichiatriniame skyriuje. Čia jam iš karto nustatytas Aspergerio sindromas (autizmo spektras) ir dar kelios gretutinės sveikatos problemos – rasti naktiniai epilepsijos priepuoliai. Po gydymo berniukas išleistas namo, o gydytojo psichiatro rekomendacijos buvo tokios: mokymas namuose ir kuo artimesnis kontaktas su šeima. „Gydytojai pažymėjo, kad mokykla, kurioje dabar ugdomas Aleksandras, jam yra visiškai netinkama, jam reikia kuo ramesnės aplinkos, o ne tokios, kuri jį dar labiau provokuotų. Jie teigė, kad nuo šiol niekas neturės teisės iš vaiko reikalauti to, ko jis dėl savo neurologinių ypatumų nesugeba – socializuotis grupėje“, – pasakoja Vitalija. Moteris teigia pirmą sykį gyvenime išgirdusi, kad vaikas turi turėti reikiamą terpę augti, o visa šeima turi gauti tinkamą pagalbą.

Žvelgdama į nueitą kelią moteris atsidūsta. Pasak jos, didžiausia problema jai tapo ne autistiškas vaiko elgesys, bet tai, kad šitiek metų nebuvo nustatyta diagnozė. Vaikas nepasikeitė, jį persekiojusios problemos – taip pat. Bet atsiradus įrašui popieriuose keičiasi visa paslaugų gavimo sistema. Staiga draudimas mokyti namuose tampa rekomendacija, o įpareigojimas „laužyti“ vaiką, kad pritaptų tarp bendraamžių, tampa nebereikalingas. „Pikti žvilgsniai į mus staiga virto geranoriškais siūlymais padėti. O ir valstybė, prieš tai grasinusi bausti už skurdą, dabar pasiruošusi skirti išmokas“, – stebisi Vitalija.

REKLAMA

Moteris tiki, kad nuo šiol prasidėjo naujas jų gyvenimo etapas: „Jaučiuosi laisva. Nebesu įsipareigojusi niekam svetimam, tik savo šeimai. Galiu pasirūpinti vaiko išsilavinimu, tokiu, koks jam bus geriausias.“ Ji prisipažįsta nesijaudinanti dėl sūnaus ateities – šiais laikais yra daugybė specialybių, kurios nereikalauja nuolat būti tarp žmonių. Juolab kad kasdieniame gyvenime Aleksandras neieško nemalonumų, gerai sutaria su sese, yra puikus pagalbininkas namuose.

Straipsnio autorė: Laura Auksutytė

 

Nuo 2014 m. gegužės 5 d. minima Europos savarankiško gyvenimo diena. Dėl ko ji minima?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Siekiama atkreipti dėmesį į negalią turinčių žmonių poreikį ir galimybes gyventi įprastą gyvenimą.
Siekiama atkreipti dėmesį į visų žmonių poreikį gyventi savo būste.
Šią dieną buvo priimta JT Neįgaliųjų teisių konvencija.
BALSUOTI
REZULTATAI
Nuo 2014 m. gegužės 5 d. minima Europos savarankiško gyvenimo diena. Dėl ko ji minima?
Siekiama atkreipti dėmesį į negalią turinčių žmonių poreikį ir galimybes gyventi įprastą gyvenimą.
71,3%
Siekiama atkreipti dėmesį į visų žmonių poreikį gyventi savo būste.
3,3%
Šią dieną buvo priimta JT Neįgaliųjų teisių konvencija.
25,4%

Ani
2019-05-04 12:54:17
Auklėtoja, jums su teksto suvokimu viskas gerai? Paskaitykite - mama visus tuos metus kovojo kad vaiko nereikėtų socializuoti , bet pagal mūsų galiojančias tvarkas to nebuvo įmanoma daryti ir vaiką socializavo prievarta, nežiūrint į nieką... Ne mama socializavo, o visa pedagoginė-socialinė sistema
Atsakyti
Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!
Mama to Ana 2019-05-10 23:08:50
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Kad ir kaip būtumėt įsigilinusi į istoriją.... Turiu antrą fiziškai neįgalų vaikutį, kuris tuo metu sirgo, ir prašiau gydytojus arba išleisti sūnų anksčiau, arba pervežti jį į Vilnių, nes kelias dienas neturėjau galimybės atvažiuoti iš kito miesto. Man buvo atsakyta, kad Kaunas toks pats kompetetinfas, kaip ir Vilnius, ir vaiko nepersiųs. Vandens atveju buvau palikus dukrą vieną namuose miegančią (kas jau prasižengia su vaikų teisėmis), ieškojau Kaune nors vienos vietos vietos šalia klinikų vandeniui nupirkti - nebuvo. Taigi susitariau su įstaiga, kuri tuometu buvo atsakinga už sūnaus gerbuvį, t.y.mokyklą, į kurią jis per prievartą buvo išsiųstas. Su jų sutarimu ir bendradarbiavimu viskas buvo parūpinta. Savo vaikus aš myliu ir jais rūpinuosi, kiek tai sugebu neturėdama bei vyro, nei tėvų. O iš nuotrūpų teisti kiekvienas protingas...   ATSAKYTI
Ana 2019-05-06 10:36:37
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Gražus tekstas! Gaila, kad tik iš mamos pusės, kur ji nepapasakojo, kaip nesugebėjo pasiimti išrašyto vaiko iš ligoninės (tiesiogine prasme), niekaip neprisišaukė jos daktarai atvykti vaikui bent vandens atvežti, o paguldžius vaiką į kt. ligoninę ji nevažiavo jo aplankyti tol, kol ligoninės administracija nepradėjo grasinti vaiko teisėmis, o kiek dar istorija nutyli. Nereikia mėtyti akmenų į gydytojų, pedagogų, psichologų ir visų kt. specialistų daržą, kai pačios daržas yra pilnas riedulių. Betkokiu atveju - džiugu, kad vaikui pagaliau bus teikiama jo poreikius atitinkanti pagalba.    ATSAKYTI
Draugė 2019-05-11 09:46:32
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Na taip, žymioji istorija, kad ligoninė nesugeba vaikui įpilti stiklinės vandens, ir jį reikia iš kito miesto vežti... Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Ar čia tėvų, ar įstaigos problema? Dar pamiršote paminėti, kad ligoninės grąsinimai vaikų teisėmis baigėsi tuo, kad pati ligoninė tų pačių vaikų teisių buvo įpareigota sudaryti sąlygas kitame mieste gyvenančiai mamai, visus dokumentus tvarkyti nuotoliniu būdu. Ir jiems nepasirodė, kad 2 dienas neaplankytas vaikas, saugiai gulintis ligoninėj ir du kartus per dieną kalbantis telefonu su abiem tėvais, yra paliktas likimo valiai. Vitalija dar labai gražiai apie visus atsiliepia... Na, svarbiausia, pagaliau rezultatas yra.   
Rita 2019-05-05 16:36:29
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
gerai kad nebuvo spaudimo vartoti neuroleptikus! man net keista... nes mano sunui turinciam saviagresija tik "izengus" i paauglyste iskart apturejai spaudima is instituciju kad reikalingi jam "vaistai" (vadinu juos nuodais)...Jusu sunui tikrai pasiseke,kad po ispuolio su peiliu nebuvot nusiusti pas psichiatra "raminanciu vaistu"   ATSAKYTI
Laima 2019-05-04 23:09:45
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Ir mes gyvenome šitoje priverstinės socializacijos pekloje, keitėm mokyklas, susikrovę krepšius palikę namus važiavom į Kauną, skirtumas tik tas, kad vaikas suaugo, o diagnozės taip ir nenustatė..., labai suprantu šitą šeimą...   ATSAKYTI
Mama 2019-05-04 22:03:26
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Šiuo metu šeima yra svarstomas švietimo įstatymo pakeitimas, kuriame matoma galimybe visiems norintiems gydytis namuose. Tikiuosi šis įstatymas bus priimtas ir Lt bus į manoma mokytis namuose be bereikalingų biurokratiniu kliūčių . Daugelyje pasaulio šalių tai yra normali mokymosi forma    ATSAKYTI
Ugnė 2019-05-04 18:22:20
Pranešti apie netinkamą komentarą
-4
Auklėtoja, prieš komentuojant tekstą rekomenduotina jį perskaityti, o ne pulti drabstytis tuščiais kaltinimais.    ATSAKYTI
Gintaute 2019-05-04 15:47:30
Pranešti apie netinkamą komentarą
-2
Aukletoja ar jus auginate autizma turinti vaika ar jusu seimoje yra tokiu zmoniu, jai ne tai patylekite sia tema, as auginu 6 metu autizma turinti sunu, aciu aciu dievui gyvename UK, cia mano sunui buvo nustatytas autizmas kai jis buvo 5 metu, pries tai buvo 2 metus stebimas, ir jis eina I spec mokykla kur daug tokiu vaiku, gal pradekime nuo to kad lietuva siuo klausimu yra atsilikus taip ir likus sovietinio mastymo, kiek lietuvoj mokyklu spec? tai naturalu kad svietimo institucijos neturi kur tokiu vaiku deti tad ir liepia eiti I valstybines mokyklas kur tikrai tada kencia ir aplinkiniai vaikai ir pats vaikas.    ATSAKYTI
Ani 2019-05-04 12:54:17
Pranešti apie netinkamą komentarą
-2
Auklėtoja, jums su teksto suvokimu viskas gerai? Paskaitykite - mama visus tuos metus kovojo kad vaiko nereikėtų socializuoti , bet pagal mūsų galiojančias tvarkas to nebuvo įmanoma daryti ir vaiką socializavo prievarta, nežiūrint į nieką... Ne mama socializavo, o visa pedagoginė-socialinė sistema    ATSAKYTI
Auklėtoja 2019-05-04 11:47:34
Pranešti apie netinkamą komentarą
-14
Aha.Tokių vaikų daugėja,pedagogai,ypač darželio tokioms šeimoms gali tik rekomenduoti kur kreiptis.Jei mama pati nepripažįsta problemos,gydytojai ,,nemato,, - pasikark auklėtoja už 500 eurų.Individualizuok ugdymą su 20 vaikų ir vienu ypatingu.
Užjaučiu mamą,bet ar ji suprato kaip kentėjo visi aplinkui nuo jos spec.poreikių stebuklėlio.Juk tai ji bandė integruoti,socializuoti ir nieko negirdėjo tik save.   ATSAKYTI
ona 2019-05-04 21:20:19
Pranešti apie netinkamą komentarą
-4
karve tu stebuklinga   
GAUK NEMOKAMĄ tv3.lt NAUJIENLAIŠKĮ Į SAVO PAŠTO DĖŽUTĘ:
UŽSISAKYTI

Top Video

Didžiūnaitytės žūties tyrimas
DABAR RODOMA
Didžiūnaitytės žūties tyrimas
DABAR RODOMA
Kaip išsirinkti kokybišką medų
DABAR RODOMA
Medikai skaičiuoja aukas
DABAR RODOMA
Tarybiniai karščiai Lietuvoje
DABAR RODOMA
Glostyk Bobiką
DABAR RODOMA
Tragedija Balsio ežere: nuskendo du vaikai
DABAR RODOMA
Braškių katastrofa: nespėja skinti
DABAR RODOMA
Nufilmavo krušą: gabalai kėlė pavojų
DABAR RODOMA
Šalčiūtė apžvelgė kauniečių pamėgtą vietą: čia vykdavo erotikos vakarėliai
DABAR RODOMA
Kraupus radinys Pučkorių parke
REKLAMA
Kūdikių gestų užsiėmimą veda ankstyvojo ugdymo pedagogė, kūdikių gestų kalbos specialistė Gintautė Sinkevičienė (dešinėje). Danutės Jurevičienės nuotr.
Ar yra nors viena mama ar tėtis, kurie, sūpuodami savo verkiantį vaikelį ir negalėdami jo nuraminti, nėra klausę savęs: „Kaip sužinoti, kas jam yra?“ Dar 1880 m. JAV ...
Aistė žinojo, kad kūdikis gali gimti turėdamas Dauno sindromą, bet džiaugėsi nuostabiu laukimu. (nuotr. asm. archyvo)
Kalbėdama trimečio Ariano mama Aistė nepaliauja šypsotis. Moteris pasakoja, kad pozityvumu ir gyvenimo džiaugsmu ji vis dėlto tryško ne visuomet. Sužinojusi, jog kūdikis gali ...
Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos vadovė Audra Česonienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos vadovė Audra Česonienė sako, kad tėvai ne veltui jai davė tokį vardą – gyventi ramiai Audrai nėra lemta. Likimas jai negaili iššūkių, o ji ...
Jubiliejiniame renginyje neapsieita be fejerverkų. Aldonos Milieškienės nuotr.
Daugiau kaip 500 žmonių vienijanti, bendroms veikloms telkianti Ukmergės rajono neįgaliųjų draugija paminėjo savo veiklos 30-metį. Draugijos pirmininkė Zita Kviklienė į šventę ...
Andriaus Lamausko nuotr.
Skaitytojų klausėme, kas labiausiai didina visuomenės informuotumą ir supratimą apie negalią. Apklausoje dalyvavo 166 žmonės. Beveik pusė – 43,9 proc. – dalyvavusiųjų ...
REKLAMA

TELEVIZIJA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų