Pirmasis išėjimas prieš publiką, pirmi nedrąsūs akordai, ugningos graikiškos melodijos, džiazo šėlsmas, žemi ir tamsūs prancūzų kompozitoriaus Claude Debussy tonai.
Muzika visais laikais aklųjų gyvenime užėmė svarbią vietą. Vieniems ji buvo ir tebelieka saviraiškos priemone, kitiems – amatas, profesija, gyvenimo būdas. Muzikavimo tradiciją iš vyresniųjų sėkmingai perima regėjimo negalią turintis jaunimas.
Brigita Narmontaitė Vilniaus universitete studijuoja klasikinę filologiją – lotynų ir senovės graikų kalbas, rengiasi pagal „Erasmus“ studentų mainų programą keliauti į Kiprą. Tačiau merginą domina ne tik filologija, antikiniai hegzametrai ir pentametrai – Brigita yra baigusi „Lyros“ muzikos mokyklą, gražiai dainuoja. Pakalbinta buvusios muzikos mokytojos Tamaros Blažienės-Gaitandži, dar mokydamasi mokykloje pradėjo lankyti Lietuvos graikų draugijos ansamblį „Patrida“. Jame dainuoja iki šiol. Koncerte „Pavasario akvarelė“ ji irgi atliko keletą graikiškų dainų.
Jauni ir talentingi
„Viskas prasidėjo nuo to, kad iš Graikijos grįžusi mano draugė parsivežė graikišką dainą, kurios niekas nesutiko mokytis, – pasakoja Brigita. – Pabandžiau, patiko. Vėliau mokytoja T. Blažienė-Gaitandži pakvietė į „Patridą“. Ansamblyje dainuoju ir groju akordeonu.“ Brigita mokosi ne tik senosios, bet ir naujosios graikų kalbos, klausosi ja transliuojamų radijo stočių. Anot Brigitos, naujoji graikų kalba lengvesnė nei senoji, paprastesnė sintaksė, rašyba. Brigitos draugai juokauja, kad universitete per paskaitas jau senąja graikų kalba ji pagiedanti net antikos dievams skirtų himnų.
„Muzikuoti pradėjau dar darželyje, – pasakoja dar viena „Pavasario akvarelės“ dalyvė Loreta Taluntytė. – Vėliau, mokydamasi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, lankiau muzikos mokyklą „Lyra“: grojau fortepijonu, dainavau ansamblyje.“ Baigusi vidurinę mokyklą mergina pasirinko tuomečiame Lietuvos edukologijos universitete (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija) studijuoti muzikos pedagogiką. Studijuodama itin pamėgo liaudies instrumentus, ypač – kankles. „Man patinka styginių instrumentų skleidžiami garsai“, – sako Loreta. Su kanklėmis mergina nesiskiria iki šiol, groja Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro kanklių ansamblyje „Kamanės“.
Deividas Mankevičius juokauja, kad darbe jis – vienos privačios bendrovės pardavimų vadybininkas, o po darbo – muzikantas. Deividas jau vaikystėje tapo „Dainų dainelės“ laureatu, baigė vaikų muzikos mokyklą „Lyra“, buvusiame Lietuvos edukologijos universitete, kaip ir L. Taluntytė, įsigijo muzikos pedagogikos specialybę. Jaunuolis dalyvauja įvairiuose muzikiniuose projektuose, groja specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ sukurtame Spalvų muzikos orkestre, o laisvalaikiu mokosi dar ir didžėjaus amato paslapčių. D. Mankevičius yra 2015 metų televizijos projekto „Chorų karai“ nugalėtojas. Šį garbingą titulą jis iškovojo su Lietuvos aklųjų choru „Feniksas“. Vasarą Deivido laukia nauji koncertai Vilniuje ir Palangoje.
Renkasi profesionalaus atlikėjo kelią
Raigardas Daraganas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) studijuoja džiazo atlikimo meną. Jo instrumentas – fortepijonas. „Pradėjau nuo „Duokim garo“ stiliumi grojamų polkučių, – prisimena Raigardas. Įstojo į septynmetę „Lyros“ muzikos mokyklą, tada dar 4 metai – Balio Dvariono muzikos mokykloje. „Patekau pas gerus mokytojus, prasidėjo improvizacijos pamokos. Tiesą pasakius, baigęs muzikos mokyklą, ketinau rinktis kolegiją, bet vienas fortepijono mokytojas paskatino stoti į LMTA. Sako, pabandom – į kolegiją visada suspėsi. Taip ir įstojau.“
Raigardas neslepia – mokytis sunku, reikia daug dirbti. Kasdien prie instrumento tenka praleisti po dvi tris valandas. Pasak jaunojo pianisto, kada tik turi laisvą valandėlę, tada ir groja – namuose, akademijoje. Nuolaidų niekas nedaro, o pats Raigardas jų ir neieško. „Baigus akademiją dirbti pedagoginį darbą nematant gana nelengva, – apie ateitį svarsto Raigardas. – Gal pasuksiu į kūrybą, gal į koncertinę veiklą. Kas geriausiai seksis, tą ir rinksiuosi.“ Šią vasarą Raigardo laukia koncertai Druskininkuose, Palangoje, kelionė į Maskvą.
Dainora Laukžemytė – pianistė, LMTA magistrantė. Jos atliekama fortepijono muzika jau skambėjo Peterburgo, Maltos tarptautiniuose festivaliuose ir konkursuose, ji skambino Varšuvos Šopeno universiteto profesoriams ir net pačiam Švedijos karaliui Karlui XVI Gustavui ir jo žmonai karalienei Silvijai, jiems viešint Vilniuje 2015 m. Kaip ir D. Mankevičius, Dainora buvo viena iš 2015 metų „Chorų karų“ laureato aklųjų choro „Feniksas“ narių. Didžiąją merginos gyvenimo dalį užima muzika: ji ne tik studijuoja LMTA, bet ir dirba Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro muzikos mokytoja. Muzikos moko ir mažuosius vieno Vilniaus darželio lankytojus, dirba socialiniame projekte „Dialogas tamsoje“.
Paklausta, kokia muzika artimiausia jai, kaip atlikėjai, atsako, kad visada patiko Bethovenas. „Bethoveno simfonijos iškilmingos, patetiškos, ir jas gal labiau tinka atlikti oficialiuose Europos Sąjungos renginiuose, tačiau fortepijonui kurta muzika labai mąsli, daug tragizmo, niūrumo, užslėptos minties, – pasakoja pianistė. – Vis dėlto pastaruoju metu vis labiau domina XX a. muzika: Prokofjevas, Ravelis.“ Koncerte „Pavasario akvarelės“, atsiliepdama į Paryžiaus Dievo motinos katedrą ištikusią nelaimę, ji skambino Debussy kūrinį „Nuskendusi katedra“.
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta
Siekiama atkreipti dėmesį į negalią turinčių žmonių poreikį ir galimybes gyventi įprastą gyvenimą.
Siekiama atkreipti dėmesį į visų žmonių poreikį gyventi savo būste.
Šią dieną buvo priimta JT Neįgaliųjų teisių konvencija.
