Liga vyrą užklupo netikėtai – jis nuo pat vaikystės neturėjo jokių sveikatos problemų. Iki susirgdamas Ruslanas dirbo vieno didžiųjų prekybos centrų ekspeditoriumi ir nė neįtarė, kad serga plaučių liga, o juolab – kas jo laukia ateityje. Pirmieji ligos požymiai pasireiškė pamažu – jaunas vyras pastebėjo, kad vis greičiau pavargsta, nebepakelia padėklų su prekėmis, vis dažniau pradeda trūkti oro, kyla dusulys.
Ruslanas sako, kad tuo metu nė neįtarė, jog tai – rimtos ligos požymiai, manė, jog tiesiog pasilpo ar trūksta vitaminų. Vis dėlto simptomai ilgesnį laiką nepranyko, tad nusprendė apsilankyti pas gydytojus. Gavęs šeimos gydytojo siuntimą pas pulmonologą, nedelsdamas užsiregistravo ir atliko reikalingus tyrimus.
Gydymas nepadėjo – teko ieškoti priežasčių
„Jau per pirmąjį vizitą pas gydytoją man atliko daugybę tyrimų. Po jų paprašė skubiai atvykti į Santariškes, paguldė į ligoninę išsamesniems tyrimams, – pasakoja Ruslanas. – Ko tik ten netyrė, kol galiausiai paleido namo laukti atsakymo. Deja, sulaukiau prastų žinių – man nustatė 1 stadijos plaučių sarkoidozę, todėl reikėjo pradėti gydymą vaistais.“
Gydymas prednizolonu nepadėjo – ligos simptomai vis stiprėjo, sveikata prastėjo, o nuo vartojamų hormoninių vaistų pasireiškė ir itin stiprių šalutinių poveikių. Vyras nepastebimai priaugo daugiau nei 20 kg, o tai tik dar labiau apsunkino kvėpavimą, prasidėjo skrandžio problemos, atsirado mažų žaizdelių. Kaip sako pats Ruslanas, reikėjo šalinti vaistų padarytą žalą ir gydyti dėl jų kilusias sveikatos problemas.
„Praėjo visi metai, man pritaikytas gydymo metodas nedavė jokios naudos. Tada man atliko dar vieną biopsiją, tik šį kartą jau su narkoze. Patvirtino dar vieną ligą – plaučių alveolitą, bet diagnozė niekuo nepadėjo. Mačiau, kad gydytojai nebežino, kaip bepadėti, siuntė pas specialistus, tie – dar pas kitus. Ir taip be galo, o mano sveikatos būklė nesitaisė. Galiausiai man pasiūlė vykti į Kauno klinikas, kur esą yra šios srities pulmonologų – gal jie galės padėti.“
Vyras pasakoja, kad metus važinėjo į Kauną, jam atlikta gausybė tyrimų, bet ir šie gydytojai naujo gydymo neskyrė. Kaip pats sako, tuo metu būklė dar nebuvo kritinė, tad svarbiausia buvo stebėti savijautą, reguliariai atlikti tyrimus ir kilus dusulio priepuoliams kreiptis į greitąją medicinos pagalbą.
Su deguonies aparatu – kiaurą parą
Nuo 2015 metų Ruslanas gydosi Kauno klinikose. Kas tris mėnesius jis dviem savaitėms guldomas į ligoninę, ten jam leidžiami stiprūs vaistai, atliekami reikalingi tyrimai.
„Kaip pasakojo medikai, ligos pakenkė mano plaučiams, tad jie pamažu silpo, kol galiausiai pats jau nebegalėjau kvėpuoti. Iš pradžių deguonis buvo reikalingas tik keletą valandų per parą, o dabar jau nuolatos“, – savo sunkumais dalijasi skubios plaučių persodinimo operacijos laukiantis Ruslanas.
Vyras sako, kad Valstybinė ligonių kasa kompensavo stacionarų deguonies tiekimo aparatą, kuriuo jis gali naudotis namie, tačiau su tokiu aparatu esi pririštas prie vienos vietos, sunku kur nors pajudėti. Praėjusiais metais gerų žmonių aukų dėka Ruslanas galėjo įsigyti transportuojamą deguonies aparatą, su kuriuo dabar gali nuvykti pas gydytojus, į sanatoriją ar lengviau judėti po namus.
„Esu labai dėkingas žmonėms, kurie padėjo, kad man būtų lengviau ir galėčiau jaustis savarankiškesnis, nesu pririštas prie lovos. Prieš savaitę buvau net išvykęs į sanatoriją, bet kad ir kaip gera ištrūkti iš namų, bet judėti net ir turint šį aparatą sunku – vos daugiau pajudu, ima trūkti oro, dūstu… Žinot, tuomet jaučiuosi kaip žuvis, išmesta ant kranto – žiopčioji, bandai įkvėpti oro, bet negali. Tenka vėl kreiptis į medikus“, – apie net ramybės būsenoje ištinkančius priepuolius pasakoja Ruslanas.
Plaučių persodinimo operacija – būtina
Užklupus priepuoliams Ruslanui suleidžiama plaučius plečiančių vaistų. Tada tampa lengviau kvėpuoti, tačiau tai padeda tik laikinai sušvelninti ligos simptomus. Jau nuo kovo Ruslanas laukia skubios plaučių transplantacijos, nes jo sveikatos būklė – labai prasta. Kaip pats sako, į donoro laukiančiųjų sąrašą jis įrašytas 2016 metais, tačiau iš Nacionalinio transplantacijos biuro dar nesulaukė nė vieno skambučio.
„Donoro laukiu jau daugiau nei trejus metus ir vis viliuosi, kad sulauksiu, ateis ir mano laikas. Esu gana pozityvus žmogus ir tikiu, kad gyvenime viskas vyksta ne be reikalo – vadinasi, dabar turiu atlaikyti gyvenimo man skirtus išbandymus, po kurių, tikiu, lauks pragiedrėjimas. Labai gaila tik vieno – kad esu prirakintas prie namų sienų ir neturiu sveikatos nieko daryti, tad dažniausiai vis namie kažką krapštinėju, žiūriu įvairias televizijos laidas, bet tai labai išsunkia emociškai“, – savo jausmais dalijasi Ruslanas.
Jis viliasi, kad po transplantacijos pasveikęs ir atgavęs jėgas, nepaisant daugybės vaistų, kuriuos reikės vartoti, turėti sveikatos judėti ir galės vėl grįžti į darbą.
„Šiame gyvenimo etape pats didžiausias palaikymas, neleidžiantis palūžti ir nustoti tikėti šviesesne ateitimi, yra šeima, kuri labai mane palaiko, suteikia stiprybės ir leidžia jaustis visaverčiu, nepaisant to, kad sėdžiu namuose ir nedaug ką galiu veikti, – sako Ruslanas, vildamasis, kad lemtingu momentu artimojo netekę šeimos nariai pasirinks paaukoti mirusiojo organus donorystei ir kad jis sulauks savojo donoro. – Turiu didelę motyvaciją ir norą dirbti, tad atėjus laikui būsiu iš visos širdies dėkingas savo būsimojo donoro artimiesiems, kurie suteiks man šansą gyventi.“
Straipsnio autorė: Ieva Meškauskaitė
Taip, slaugos paslaugos turi būti užtikrintos.
Priklauso nuo galimybių.
Neturiu nuomonės.
